Nors Lietuvos kaimas daug metų seno ir tuštėjo, pastaruoju metu jį atranda vis daugiau jaunų žmonių, svajojančių apie lėtesnį gyvenimą arčiau gamtos. Prie to prisidėjo ir pandemija – po ilgo karantino ankštuose butuose pradėjome vertinti kaimo erdves.

Rusnė MARMAITĖ

Metų pradžioje „Citadele“ banko užsakymu atlikta apklausa parodė, kad turėdami galimybę Lietuvos gyventojai mieliau rinktųsi gyventi priemiestyje ar kaimiškoje vietovėje. Taip teigė daugiau nei pusė apklaustųjų. Vos 15 proc. apklausos dalyvių pareiškė norintys gyventi didmiesčio centre.

Statistika atsispindi ir realiame gyvenime. Ekspertai pripažįsta, kad jaunos šeimos vis drąsiau keliasi gyventi į užmiestį, neretai ten įkuria ir savus verslus, augina vaikus ir bando įsilieti į vietos bendruomenes.

Pasak socialinės geografijos specialisto prof. Donato Burneikos, gyventojų judėjimo iš miestų į kaimus tendencijos yra pastebimos ir kitose pasaulio šalyse. Visgi mokslininkas pabrėžia, kad Lietuvoje tokia vidinė migracija vis dar yra auganti, o žmonės retai renkasi kraustytis į rajonus, nutolusius nuo didmiesčių daugiau nei 100 kilometrų.

„Statistiškai reikšmingesnis būtų judėjimas į laikinas sodybas ar antrąjį būstą. O jaunos šeimos su vaikais dažnai keliasi į priemiesčius“, – atkreipia dėmesį prof. D. Burneika.

Gyventi kaime neplanavo

Kad jaustumeisi taip, lyg gyventum pabėgęs nuo miesto šurmulio, visai nebūtina per daug nuo jo nutolti. Tai patvirtinti gali Aleksiejūnų šeima, gyvenanti vos 10 kilometrų atstumu nuo Kauno esančiame Aleksandruvkos kaime.

Ieškodami vietos pabėgti iš miesto savaitgaliais ir vasaros metu Danuta su vyru Mariumi nusipirko apgriuvusią trobelę miško apsuptyje. Ketverius metus pamažu ją tvarkė, o per tą laiką taip pamilo vietinę gamtą, kad galiausiai pardavė butą Kaune, pasiėmė paskolą ir nusprendė statytis Aleksandruvkoje dar vieną namą.

„Gyventi kaime nebuvo planas, greičiau – svajonė, bet niekada nemaniau, kad ji išsipildys. Visi sakydavo, kad kaime nerasime darbo, susisiekimas čia – sudėtingas, vaikams bus sunku“, – pasakoja D. Aleksiejūnė.

Moteris tvirtina, kad persikrausčiusi į kaimą nė akimirkos nepasigailėjo dėl savo sprendimo. Pasak jos, per beveik septynerius gyvenimo kaime metus neteko susidurti ir su iššūkiais, kuriais taip dažnai gąsdindavo aplinkiniai.

„Mums pasisekė, kad kaimas yra netoli miesto, tad nenukentėjo nei vaikų mokslai, nei mūsų darbai. Ir žmonės čia – kitokie: nuoširdesni, paprastesni. Kai atsikraustėme, buvo labai keista – kaimynai ateina ir siūlosi padėti. Net kilo minčių, kad gal iš išskaičiavimo, gal jiems ko nors reikia. Tačiau kaime – tiesiog tokie nuoširdūs santykiai“, – pabrėžia Danuta.

Augina meksikietiškas daržoves

Ne ką mažiau savo sprendimu palikti sostinę ir persikelti į kaimą džiaugiasi ir čia šeimos ūkį „Sofos ūkininkai“ įkūrusi Eglė Mikolaitytė. Jos šeimos kelionė gyvenimo už miesto link prasidėjo panašiai – vasaroti skirta užmiesčio sodyba galiausiai virto nuolatiniais namais. „Nebuvo drastiško sprendimo krautis daiktus ir važiuoti į kaimą. Mums patiko gyventi arčiau gamtos, miško, gryname ore. Vaikams taip pat labai gera čia augti“, – tvirtina E. Mikolaitytė.

Pasak moters, pagrindiniai gyvenimo kaime pranašumai – buvimas arčiau gamtos ir grynas oras. Taip pat čia daugiau ramybės ir mažiau materializmo – retas kuris bandys atkreipti dėmesį prašmatniais automobiliais, įspūdingais namais ar įmantriais vardiniais drabužiais.

„Tai naudinga tiek žmogaus fizinei, tiek emocinei sveikatai. Jeigu kyla stresas, visada gali išeiti į mišką pasivaikščioti“, – pabrėžia trijų vaikų mama.

Nauji namai suteikė galimybę užsiimti, kaip sako pati Eglė, atsiperkančiu pomėgiu – baigę darbus, ji su vyru augina išskirtines daržoves ir jas parduoda lietuviškų gėrybių išsiilgusiems miestiečiams. Šiemet poros ūkyje karaliavo meksikietiškos daržovės: filadelfinės dumplūnės, spalvoti kukurūzai, pomidorai ir morkos, cukinijų žiedai, aitriosios paprikos ir daugybė kitų Lietuvoje retai randamų daržovių.

„Mums patinka auginti ką nors įdomaus, gaminti ir dalytis su kitais. Kas kartą, kai klientai atidaro mūsų sukrautą krepšelį, jo turinys jiems būna staigmena, nes niekada nežino, ką ten ras ir kokios spalvos morką ištrauks“, – juokdamasi pasakoja E. Mikolaitytė.

Gyvenimas kaime – ne visiems

Gyvenimą kaime verslu paversti pavyko ir Danutai su šeima. Tik atsikrausčiusi į sodybą moteris ėmė kurti interneto tinklaraštį „Myliu kaimą“.

Po kurio laiko ši veikla išaugo į lankytojams atvirą ūkį, kur galima susipažinti su kaime auginamais gyvūnais, praleisti laiką gamtoje ir netgi švęsti asmenines šventes. Šiuo metu ūkyje Danuta augina dvi ožkas, dvi avis, du arklius, taip pat pulką triušių ir ančių.

„Norėjau, kad čia būtų tokia vieta, kur žmonės, atvažiavę iš miesto, galėtų netrukdomi pabūti gamtoje“, – pabrėžia D. Aleksiejūnė.

Prof. D. Burneikos nuomone, jaunos darbščios šeimos yra labai laukiamos Lietuvos kaimuose. Jos gražina periferijos veidą ir padeda pritraukti investicijų, o dar geriau – jeigu geba pačios kurti naujas darbo vietas. „Vienas patraukliausių veiksnių – kaimynystė, kai žmonės mielai bendrauja, gali padėti. Kiekvienas naujas atsikėlęs aktyvus ir tvarkingas jaunas žmogus ar šeima suteikia vietovei patrauklumo“, – teigia profesorius.

Tačiau ar gyvenimas kaime tikrai yra toks perspektyvus ir patrauklus, kaip gali atrodyti pasiklausius sėkmės istorijų? Pašnekovo manymu, ne visuomet.

Prof. D. Burneikos teigimu, kaime gera tiems, kuriuos traukia išskirtinis ir ne visada švarus gyvenimo būdas, o dauguma mūsų visgi esame sutverti gyventi mieste. Būtent dėl to, mokslininko nuomone, tikėtis, jog judėjimas iš miestų į rajonus per ateinančius kelerius metus itin išaugs, nevertėtų.

„Tačiau tam, kad Lietuvos kaimas bus geresnis, tikrai yra visos prielaidos. Ko gero, kaimo bėda yra ne tai, kad ten – mažai žmonių. Tiesiog ten – per daug žmonių, kurie savęs neranda“, – tvirtina pašnekovas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.