Rūta Lapė prisipažįsta, kad kartais po interviu jaučiasi lyg įveikusi ilgą bėgimo distanciją ar pusdienį kasusi bulves. Užtat po to užplūstanti satisfakcija labai pamalonina. Nesmerkia vis dažniau poras apimančių toksiškų santykių, neretai pasibaigiančių skyrybomis. Tačiau labai myli savo šeimą. Ir kas rytą tebelepina sutuoktinį į lovą patiekiama kava.

Birutė JANČIENĖ

– Esate „Delfi TV“ laidos „Kasdienybės herojai“ vedėja. Nufilmuota per šimtą interviu. Pasitikslinu – per trejus metus?

– Oi, ne, trečius metus rodomoje laidoje per metus nufilmuojama daugiau nei šimtas interviu. Tai jų – jau keli šimtai.

– Šis skaičius – jums pačiai – oho! ar nieko ypatinga?

– Jei atvirai, mano darbo tempas – didžiulis. Ir skaičiuojamas jis ne darbo valandomis.

– „Kasdienybės herojai“ – gyvenimo būdo laida. Kokių išskirtinių asmenybių teko sutikti – kurios įkvėpė, uždegė, na, tokių – uch!?

– Man patinka kalbinti visuomenėje žinomus žmones – daug pasiekusius, bet iš esmės visai nepažintus. Kokie jie yra, nusirengę darbinę uniformą? Puikiai pažįstame juos tik pagal užimamas pareigas, bet nieko nežinome apie jų asmeninius gyvenimus ir išgyvenimus. Štai neseniai kalbinau buvusį Policijos generalinį komisarą Liną Pernavą, rugpjūtį grįžusį atostogų į Lietuvą iš Londono, kur jau beveik dvejus metus dirba Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje.

Visą pusmetį laukiau, kol jis grįš į Tėvynę. Sulaukiau, pasikalbėjome. Arba Jolantą Blažytę, kuri niekad nedemonstruoja savo asmeninio gyvenimo, todėl jos žmogiškosios pusės visiškai nežinome. Prisipažinsiu, jaučiu sportinį azartą prisikasti iki tokių asmenybių jautriausių gyvenimo akimirkų – išvilkti iš dalykinio kostiumo – kad jie atsiskleistų visai kitame amplua negu esame įpratę matyti.

– Ar visada paprasta prakalbinti pašnekovą – lengvai ir be įtampos?

– Tikrai nėra lengva. Privalai pelnyti žmonių pasitikėjimą, pabendrauti, būna, ir ne vieną kartą, kad žmogus pasiryžtų ateiti į laidą ir viešai prakalbėti. Didžiausias komplimentas, kai pašnekovas sako, jog įprastai nedalija interviu, bet kalbėtis su manimi sutinka. Nenorėčiau tvirtinti, kad viskas priklauso tik nuo žurnalisto. Kartais mūsų atsivėrimus, atviravimus, tą žmogiškojo ryšio užmezgimą lemia galbūt energiniai laukai ar sutampančios auros.

Neslėpsiu, man didelė garbė, kai visuomenėje puikiai pažįstamos žvaigždės po laidos dėkoja už pokalbį ir džiaugiasi, kad pakvietėme. Juk nelengva pasiryžti atviram pašnekesiui gyvenimo būdo laidoje, kurioje aptariami įvairiausi asmeninio gyvenimo aspektai – praeities prisiminimai, galbūt įvairūs sielos skauduliai. Norisi išgirsti istoriją – iš gylio, o ne tik praplaukti paviršiumi.

– Už ką ir kodėl kasdienybėje tampame herojais?

– Kiekvienas turime savo gyvenimo istoriją. Patinka kalbinti savitus, savo kitoniškumo nebijančius pašnekovus. Tarkime, aktorę, kuri gyvena Vilniaus senamiestyje, kurios namai – pilni teatrinių suknelių, ir kuri, demonstruodama sceninius apdarus, su ypatinga meile kalba apie spektaklius, kuriuose vaidino. Ji dega – akimis ir širdimi – meile kūrybai.

Taip, kalba nesisuka apie šeimą ir vaikus. Nes jos gyvenimo svajonė – kitokia. Ar mane tai žavi? Labai! Ir visai nesvarbu, kad aš gyvenu prie miško ir turiu šeimą. Niekada nematuoju pašnekovo pagal savo kurpalį, ir niekad nebruku jam savo gyvenimo klišių.

– Ar nebijote užduoti svečiui nepatogių klausimų? O galbūt nėra nepatogių klausimų, yra tik negebėjimas teisingai paklausti?

– Malonu, kad dažnai tenka išgirsti, jog esu pakankamai taktiška. Manyčiau, jog mano klausimai yra gana drąsūs, bet tikrai neįžeidūs. Ilgus metus dirbau už kadro. Tapusi laidos vedėja, šiek tiek susigūžiau – galbūt nesu tokia šmaikšti, charizmatiška kaip kiti televizijos veidai? Bet ilgainiui supratau, kad visi negali būti vienodi – tokie pat aštrūs, ryškūs, skvarbūs ir pan.

Skirtenybės suteikia spalvingumo. Įdomi detalė: būna, kad po interviu jaučiuosi lyg nubėgusi ilgą distanciją, tuo tarpu, pašnekovas lengvai atsidūsta, ačiū buvo labai malonu. Hmm… Man buvo nelengva, o jam, pasirodo, tiesiog paprasta. Be abejo, tokie pastebėjimai – didelis komplimentas.

– Kalbinti žmones tik iš šono atrodo paprasta, ar ne taip?

– Tikra tiesa. Kartais po pokalbio jaučiuosi lyg po pusdienio bulviakasio. Šis darbas nėra toks jau lengvas ir nereikalaujantis jėgų. Juolab, jei dirbi iš širdies.

– Kaip manote, ar jūsų pačios gyvenimo istorija tiktų „Kasdienybės herojų“ formatui?

– Manau, kad mano gyvenimas yra ganėtinai ne pilkas, tačiau paprastas. Nemėgstu kraštutinumų. Visada ir visur siekiu balanso. Nesu prisiekusi karjeristė. Tiesa, dėl darbo esu daug paaukojusi. Laiko, energijos, pastangų. Mokslai, daug metų televizijoje, net ir tuomet, kai vaikai buvo visai maži.

Nors iš tikrųjų, nežinau, ar reikia tuo didžiuotis? Labai myliu savo darbą, todėl, net ir augindama vaikus, neleidau sau padaryti darbinėje veikloje ilgos pertraukos. Nesu iš tų, kurie džiaugiasi tinkamu laiku atsidūrę reikiamoje vietoje. Iš tiesų, nebuvo jokio sėkmės faktoriaus, o ir įtakingų pažinčių neturiu. Mano karjera yra lėta ir nuosekli. Televizijoje sukuosi daugiau nei dešimt metų.

– Pirmasis žingsnis į televiziją prasidėjo nuo?

– Laidos „KK2“. Žaliaakės istorijos.

– Ar kreipinys Rūta žaliaakė – visada malonus komplimentas?

– Kad ir kaip būtų liūdna, šis kreipinys ir prieš dešimtmetį publikuotas visas žurnalistinis tyrimas turėjo visokių atspalvių. Ne visiems atrodė, kad Seimo narys, siūlydamas darbą mainais į pažintį, pasielgė mažų mažiausiai nekorektiškai. Gal per tuos dešimt metų požiūris, kad moteris visada yra kalta, tai ji – vyrų viliotoja, jau pasikeitė. Tikiuosi.

Bet pažiūrėkime į vėliau visame pasaulyje praūžusį „me too“ skandalą – štai čia buvo kur kas rimčiau. Juk mes su komanda užfiksavome tik bandymą demonstruoti vyrišką galią naudojantis tarnybine padėtimi, o visų „me too“ aukų patirtys buvo realios.

– Tikriausiai nėra paprasta auginti du berniukus, suktis buityje (tik nesakykite, jog tai išvengiama!) ir darbinėje veikloje?

– Nelengva. Viena, kas gelbėja – tai lūkesčių sumažinimas. Aš labai mėgstu išsigryninti savo gyvenimo prioritetus, o kitose srityse savęs pernelyg nespausti. Pavyzdžiui, jei yra sunku tvarkytis, nebijoti ieškoti pagalbos. Apskritai manau, kad sunkumus mes, mamos, patiriame dėl visuomenės spaudimo ir lyginimosi.

Kai turi mažą kūdikėlį ir socialiniuose tinkluose matai tobulas gimtadienio šventes su įmantriausiomis dekoracijomis ir spalvingais saldėsiais, nejučia imi galvoti, kad taip ir turi atrodyti mažylius auginančių mamų pasaulis. Prireikia net keleto metų atsikvošėti.

Dabar iš tokių rūpesčių ima juokas, ir tose tobulose fotografijose matau tik kalną beverčio plastiko, kuris po šventės vakare keliaus į šiukšlių konteinerį, ir krūvą neskanių ir nevalgomų saldėsių, kuriuos gražu fotografuoti, bet neskanu įsidėjusį į burną. Mamos, patikėkite, to nereikia nei jums, o juo labiau jūsų atžalai.

– Kaip ten su ta rytmetine kava sutuoktiniui į lovą? Ar vis dar tebelepinate?

– Taip, žinoma. Ir kava ryte lepinu, ir vakariene – neretai viena jam, kita – sūnums. Bet tikrai nemanau, kad tai koks nors žygdarbis, man lengva ir smagu rūpintis savo vyrais.

– Rūpi išgirsti, koks vyro atsakas į tokį žmonos rūpestį?

– Jei visai atvirai, tai aš santykių vertę vertinu per tai, kokiu žmogus tampa būdamas tuose santykiuose. Ar skleidžiasi jo sparnai – ar jis save atranda, ugdo. Žinau labai daug vyrų, kurie patys paskui žmonas laksto su kavos puodeliais, deja, tai pastarųjų laimingų nepadaro.

Aš išties džiaugiuosi, kokia tapau per septynerius santuokos metus. Sunku pasakyti, ar tai tiesiog įprasta su metais įgyta patirtis, ar ir palanki aplinka. Iki 30 metų žmogus dar tik kaupia patirtį, yra dar daug nepasitikėjimo savimi. Dabar, būdama 35-erių, jaučiuosi labai gerai žinanti, kokie mano tikslai. Jaučiuosi komfortiškai. Visur. Iššūkiai užgrūdina, suteikia žinojimo, kad susitvarkysi su viskuo, kas ateis į tavo gyvenimą.

– Ar nė sykio namuose neskraidė lėkštės, arba bent jau tęsėsi ilgi nekalbadieniai?

– Lėkštės – tikrai neskraidė, bet turbūt tik dėl to, kad indus vertiname ir saugome (juokiasi). O durų trankymų ir nekalbadienių, be jokios abejonės, būna. Ir drąsiai sakau, kad netikiu tais, kurie kalba kitaip, nebent žmonės tikrai nėra artimi tarpusavyje.

O jei nuolat esi kartu, kuri buitį, leidi laisvalaikį, jei tau tas žmogus rūpi ir esi su juo atviras, nebūna gyvenimo be konfliktų. Jei jų nekyla, vadinasi, vienas poroje prisitaiko ir pamina savo poreikius. O kitas parazituoja jo sąskaita. Juk visi mes atsinešame skirtingas gyvenimo patirtis. Juokaujame, juk net tradicinę baltą mišrainę mūsų mamos ruošė skirtingai. Tai ko gi nepasiginčijus, kuri skanesnė?

– Santykius reikia auginti, puoselėti, kurti – tai labai sunkus darbas. Daugelis porų pristinga kantrybės ir laiko. Kaip sekasi jums, ar nė karto netrypčiojote ant skyrybų slenksčio?

– Aš nesmerkiu net ir tų, kurių kantrybė baigiasi. Tegul ir greitai. Toksiški santykiai nėra jokia siekiamybė. O mums padeda tai, kad esame iš principo bent jau širdy tikintys, ir sunkiomis akimirkomis prisimename prie altoriaus duotą priesaiką „ir džiaugsme, ir varge“. Faktas, jei kartu nebūtų smagu, jei nevienytų panašios vertybės ir bendri tikslai, niekas nepadėtų.

– Ar visko – jau su kaupu, ar dar turite siekiamybių, iki kurių trūksta, kaip toje dainoje… vos keturių milimetrų?

– Man labai patiko buvusios mūsų laidos herojės, žinomos „kailių karalienės“ Nijolės Veličkienės mintis, kad jai gyvenime svarbiausi buvo du dalykai – šeima ir profesionalumas. „Nieko nesugebi, gamink degtukus. Bet geriausius. Arba būk šūdvežiu, bet pačiu geriausiu. Tada tave žmonės mylės, gerbs ir tavęs lauks“, – sakė žinoma verslininkė.

Iš principo aš jai pritariu. Man teko didelė laimė realizuoti savo potencialą žurnalistikoje – tai mano pašaukimas, saviraiška, gyvenimo būdas. Nenoriu nieko daugiau – noriu geriau. Augti ir tobulėti. Kurdama laidas visada jaučiu atsakomybę prieš žiūrovą – ką jam galiu duoti? Ar po valandos, praleistos prie televizoriaus ekrano, jis jausis gavęs kažko gero? Ar rasis galvoje naujų idėjų, įdomių minčių?

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.