Tingi, ir kvailas – kiek daug disleksiją turinčių žmonių jau užaugo paženklinti šių skaudžių ir klaidingų etikečių. Kiek daug vaikų ir toliau jas nepelnytai nešioja, nors, sulaukę tinkamos pagalbos, galėtų skaityti ir mokytis kur kas sėkmingiau.

Ramutė ŠULČIENĖ

Skaitymo ir rašymo sutrikimas, vadinamas disleksija, turėtų būti nustatytas, kai pradedama mokytis mokykloje, kai vaikas nesusieja dažniausių raidžių su garsu, neperskaito paprastų sakinių, mato skirtingas raides arba perskaitęs tekstą lieka jo nesupratęs. Tai, kad yra problema, mokytojai ir tėveliai pastebi, tik, deja, priežastis vis dar dažnai nustato klaidingas. Vaikai ir toliau kaltinami tinginyste, išsiblaškymu, negebėjimu susikaupti ar net kvailumu ir paliekami su savo iššūkiu – disleksija – vieni: kaip išmanai, taip sukis.

Nuo tekstų nepabėgo

Daugybė suaugusiųjų turi nenustatytą disleksiją. Dalis jų, kaip mūsų pašnekovai, savo problemos vardą sužinojo visai neseniai, atlikę specialius testus. Režisieriui ir teatro aktoriui Žilvinui Ramanauskui disleksija nustatyta tik šiemet. „Pasak logopedės, esu prisitaikęs prie disleksijos, išmokęs su ja gyventi. Aš nežinojau, kas man yra, kodėl sunku skaityti, prisitaikiau kaip pats jaučiau, kaip sugalvojau. Labiausiai padėjo vaizduotė ir puiki atmintis: prikurdavau, prigalvodavau visko, eilėraščius lengvai išmokdavau per pertrauką.

Apskritai skaitymas man niekada nebuvo malonus procesas, todėl jo norėjosi vengti. Skaityti visgi išmokau, nors raidės bėgiojo nuo manęs. Sunkesnė dalis – sutelkti dėmesį į prasmę. Būdavo skaitau per ašaras garsiai tekstą, kurį turėsiu atpasakoti kitą dieną per pamoką. Kad ir kiek skaitau, nesuprantu, nes mano smegenys užimtos raidelių dėliojimu. Greitai perskaityti, ir kaipmat suprasti, ką perskaičiau, man iki šiol sunku. Tenka skaityti lėtai arba kelis kartus“, – atvirauja Ž. Ramanauskas. Paradoksas, bet tekstai iki šiol yra svarbi pašnekovo profesijos dalis: tenka ruoštis vaidmenims, mokytis juos.

Sunku suprasti ir suspėti

„Dyslexia centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė paaiškina, kad Lietuvos švietimo sistemoje galioja vadinamoji sutrikimų klasifikacija. Joje tokio termino kaip disleksija, nėra, bet yra pažymėti du kiti sutrikimai, t. y. skaitymo sutrikimas ir rašymo sutrikimas. „Disleksija priskiriama prie skaitymo sutrikimo, nors iš tiesų tai gerokai platesnis reiškinys, jį reikėtų vadinti skaitymo ir rašymo sutrikimu. Juk jeigu skaitydamas žmogus netiksliai supranta žodžius, tai trukdo suvokti teksto prasmę. Jei vaikui nesiseka skaityti, dažnai jam sunku ir rašyti, atlikti matematines užduotis. Kartais perskaito, bet ką perskaitė – nesupranta. Tuomet negali išspręsti matematikos uždavinio ar perprasti informacijos apie gamtą, pasaulį. Jis nespėja kartu su visa klase įsisavinti medžiagos“, – lydinčius sunkumus vardija pašnekovė.

Nesusiję su intelektu

Mokantis skaityti, smegenyse vyksta labai sudėtingi dalykai. Tarp žodžio grafinio vaizdo, pavyzdžiui, katė, ir to, ką jis reiškia, nėra jokio ryšio. Kaip, vos žvilgtelėjus į šias keturias skirtingas raides, suprasti, kad kalbama apie katę? Jei žmogaus smegenys nepajėgia atpažinti pabirų raidžių ir sujungti jų į visumą, jei nesugeba garso susieti su vaizdu, jis taip ir neišmoksta skaityti. Toks sutrikimas vadinamas aleksija. Na, o lengvesnio laipsnio skaitymo sutrikimas – disleksija. Pirmas atvejis apie 14 metų amžiaus berniuką, kuris nesugebėjo išmokti skaityti, aprašytas 1886 m. Disleksija anuomet buvo pavadinta įgimtu aklumu žodžiams. Tyrėjus ir mokytojus labiausiai stebino tai, kad disleksija vargino žmones, kurių intelekto koeficientas buvo visiškai normalus ar net aukštesnis. Nors prabėgo daugiau nei šimtas metų, ir dabar mažesnis gebėjimas skaityti dažnai siejamas su menkesniu intelektu, tad ne vienas nustemba, jog iš tikrųjų tai visiškai nesusiję dalykai.

Nemato, bet ne akys

Disleksija gali pasireikšti įvairiai: vieniems sunku skaityti tik rašytines raides, kitiems spausdintines, kai kurie disleksikai turi sunkumų dėl tam tikrų priebalsių, pavyzdžiui, b ir d, kiti nesugeba atskirti balsių. „Kai kurie vaikai sako, kad nemato teksto: raidės bėgioja, teksto linija juda. Kai tėvai nuskuba patikrinti vaiko regėjimo, pasirodo, jog rega puiki. Tokių istorijų ne viena, taip nutiko ir mūsų šeimoje. Pirmokei dukrytei akių gydytoja atliko išsamią patikrą ir pati suprasti negalėjo: kai rodo ženklus, rutuliukus, mergaitė mato, kai raides – ne. Tol ieškojome atsakymo, kol sužinojome apie disleksiją“, – pasakoja J. Pocienė.

Amerikos pediatrų akademijos duomenimis, disleksija yra pats dažniausias mokymosi sutrikimas. Disleksiją turi apie 5–8 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Berniukai – 3–4 kartus dažniau nei mergaitės. Pastebėta, jog yra šeimos polinkis į sutrikimą. Be abejo, ne visi vaikai, kuriems sunkiau sekasi skaityti ir rašyti, turi disleksiją. Tokių sunkumų gali kilti ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dvikalbystės, nepakankamo kalbinio bendravimo, dėmesio stokos vaiko kalbos plėtotei ir kt.

Būtinas logopedas

Pasak J. Pocienės, nustačius disleksiją, vaikui būtina specialisto, t. y. logopedo, pagalba ir specialios priemonės. Visų pirma, logopedas savais būdais, šiek tiek kitaip, nei įprasta mokykloje per pamokas, moko vaiką skaityti. Išmokus skaityti, priklausomai nuo disleksijos sunkumo, vaikui ir toliau reikia pagalbos. „Vieni tiesiog skaito lėtai, ilgiau užtrunka, bet tekstą suvokia ir gali su juo dirbti. Kitiems skaitymas lieka itin sudėtingas dalykas: jie tiek koncentruojasi į procesą, grafinius ženklus, kad turinys, teksto prasmė sąmonės taip ir nepasiekia. Tokiais atvejais tekstą vaikui gali kas nors perskaityti: mokytojas, tėvai. Arba nebūtinai žmogus – puikiai pasitarnautų kompiuterinės programos, kurios leidžia skaitomą tekstą įgarsinti. Kol kas ši galimybė labai ribota, visa mokymosi medžiaga turėtų būti perkelta į skaitmeninį formatą. Tikiu, kad ateityje taip ir bus. Be to, mokytojai turėtų atsižvelgti į diagnozę, taisydami klaidas, vertindami pasiekimus pažymiu“, – sako J. Pocienė.

Ne viskas tinka

Pasak J. Pocienės, labai svarbu, kad vaikai nebūtų ir toliau paliekami patys susigalvoti, kaip gyventi su savo skaitymo ir mokymosi sunkumais. Pirmas žingsnis – gauti patvirtinimą, jog tai tikrai disleksija. „Būtų gerai, jei vėliau tėvai gautų susistemintą informaciją, ką daryti toliau, kas padėtų, o ko daryti jokiu būdu negalima. Pavyzdžiui, sakoma, kad pirmose pradinės mokyklos klasėse formuojant skaitymo įgūdžius vaikams reikėtų kasdien skaityti po pusę valandos. Tačiau disleksiją turintiems vaikams skaitymo įgūdis taip nesiugdo, jiems tai visai netinka. Taip pat svarbu suprasti, kad šiems vaikams ne tik sunkiau įsisavinti žinias, jie dar ir patiria didelį stresą, turi psichologinių sunkumų: sulaukia patyčių, mažėja savivertė“, – kitus iššūkius vardija pašnekovė.

Būsimi milijonieriai?

Įmonė „Tulip financial group“ BBC laidai „Milijonierių protas“ yra atlikusi tyrimą ir juo atskleidė, kad net 40 proc. tyrime dalyvavusių savarankiškai milijonieriais tapusių asmenų turi disleksiją (iš viso ištirta apie 500 žmonių). Be to, paaiškėjo, kad dauguma jų mokydamiesi turėjo kokių nors sunkumų. Siekdami juos kompensuoti, turėjo tapti išradingi ir kūrybiški. Šios savybės vėliau neabejotinai pravertė kelyje į sėkmę. Disleksiją turintis žymus režisierius Stivenas Spilbergas taip pat yra pastebėjęs, jog disleksikai nori nenori tampa kūrybiškesni. Daugelio disleksiją turinčių žmonių pasakojime vis nuskamba žodžiai „išsisukti, prisitaikyti“. Gebėjimai padėti sau jiems natūraliai vystėsi dar vaikystėje, įgūdžiais tenka pasinaudoti ir suaugus.

Kas būtų, jei būtų

„Kartais svarstau, ar būčiau tapęs aktoriumi, jei neturėčiau disleksijos. Skaitymo sunkumai tikrai mane paskatino vystyti savybes, reikalingas aktorystei. Jei ko nors iki galo nesuprasdavau, negalėjau tiksliai perskaityti, apžaisdavau, pavaidindavau, paversdavau mini spektakliu ir išsisukdavau. Kita vertus, jei būčiau laiku sulaukęs pagalbos, gal knygų pasaulis man būtų atvėręs dar daugiau durų“, – svarsto „Teatriuko“ aktorius Ž. Ramanauskas. Pašnekovas skatina tėvus nenumoti ranka, jei vaikui sunkiau skaityti, kreiptis pagalbos ir nemanyti, jog vaikas nieko nepasieks: jis tikrai suras savo kelią.

Pasaulis, patiriamas tekstais

Verslininkė Violeta Masteikienė disleksijos diagnozę taip pat išgirdo visai neseniai. „Tekstus išmokdavau, kebliose situacijose juokaudavau, bet nesijaučiau gerai. Vis kirbėjo klausimas, kas man yra. Girdėjau raginimus pasistengti, susikaupti, skirti daugiau dėmesio. Bet aš ir taip jo skirdavau kur kas daugiau nei kiti. Disleksiją turintiems žmonėms reikia įvairesnių priemonių mokytis. Be abejo, viena svarbiausių – galimybė išklausyti mokamąją medžiagą“, – įsitikinusi V. Masteikienė.

Įdomu, kad pašnekovė skaityti mėgsta, knygų nevengia, šiuo metu ir vėl mokosi. „Kad ir lėčiau, sunkiau, būtinai skaitau. Nenuolaidžiauju sau, esą man sunku skaityti, tai visai neskaitysiu. Knygose yra pernelyg daug, kad visa tai būtų galima praleisti. Kol kas kompensuoti visų tekstinių žinių garsais neįmanoma ir netolimoje ateityje vargu ar pavyks. Todėl, kiek įmanoma, reikia vesti disleksiją turinčius vaikus į rašto, tekstų pasaulį, kuo anksčiau jiems padėti“, – sako V. Masteikienė.

Tapti tuo, kuo nori

Pavyzdžiai rodo, kad disleksiją turintys žmonės gali rinktis įvairias profesijas. Štai Evelina Nevardauskaitė-Rudzikienė yra šeimos gydytoja. Pašnekovė prisimena, kad vaikystėje ją laikė išsiblaškiusia, nepakankamai atidžia mokine. „Ir dabar sumaišau žodžių vidurines raides, ypač pavadinimų, vardų ir pavardžių, nežinomų žodžių. Išmokau skaityti žodžių vaizdais. Pavyzdžiui, skiatyti ir sktaityti iš esmės reiškia tą patį. Taigi, kai pamatau ką nors panašaus, nusprendžiu, jog čia yra „skaityti“. Turėjau stipriai lavinti atmintį, kad atsiminčiau, kaip reikia taisyklingai rašyti vieną ar kitą žodį. Ne ką lengviau buvo ir studijų metų, juk įvairių medicinos terminų ir specifinių žodžių čia gausu“, – pasakoja E. Nevardauskaitė-Rudzikienė. Pašnekovė tvirtina, kad disleksija neužkerta kelio mokytis ar dirbti, tik pastangų tenka įdėti daugiau.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.