Jos optimizmas trykšta per kraštus, temperamentas – veržlus it pavasarinis vėjas. Šiandien atlikėja Katažina Zvonkuvienė – laiminga kaip niekad. Darni šeima, ūgtelėję mažyliai ir nuo tuzino naujų kūrybinių minčių sprogstanti galva. Smagu!

Birutė JANČIENĖ

– Miela Katažina, kaip šiandien gyvena Zvonkų ketvertukas?

– Puikiai! Mažyliai Kornelija ir Donatas auga lyg ant mielių. Kasdien – vis paprasčiau ir lengviau. Esame darni gausi šeima. Džiaugiuosi, kad gimus vaikams mūsų su Deivydu santykiai tik tvirtėja. Atsirado naujų pareigų, išmokome prasmingai ir tiksliai planuoti laiką. Taigi, dvyniai atnešė į mūsų gyvenimą daug naujų spalvų, garsų, malonaus chaoso ir sumaišties.

– Kokio amžiaus jūsų atžalos? Ar jiems skiriamas dėmesys atima visas paroje esančias valandas?

– Mūsų vaikams – metai ir trys mėnesiai. Dar tik? O aš sakau – jau! (Kvatoja.) Jaučiu, kad ateina naujas gyvenimo etapas. Noriu būti ne tik gera mama ir žmona. Esu veikli moteris, negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Turiu įvairių kūrybinių ambicijų ir, manau, kad jau metas jas įgyvendinti.

– Ir kokios gi mintys krebžda galvoje? Tikriausiai ketinate sugrįžti į grupę „Pop Ladies“, o galbūt maga išbandyti solinę karjerą?

– Nemoku gyventi „puse kojos“. Jeigu jau žengti – tai dideliais žingsniais (juokiasi). Sėdėti sudėjus rankas – ne man. Taip, grupėje „Pop Ladies“ laukia nauja programa. O visai netrukus pasirodys mano naujas vaizdo klipas, kurį podraug su naująja daina „Anoj pusėj ežero“ Vasario 16-osios proga pristačiau savo gerbėjams.

– Atsigręžėte į liaudies muziką?

– Aš nuo vaikystės svajojau dainuoti. Visai nesvarbu, kokią muziką. Kad tik dainuočiau. Taigi jau vaikystėje prisiliečiau prie liaudies muzikos... „Anoj pusėj ežero žalia liepa lingavo...“ – tai lietuviška lenkų liaudies dainos versija. Ši daina yra tarsi dviejų sielų – lenkiškos ir lietuviškos – samplaika. Esu dainavusi bažnytinę, chorinę muziką, netgi roką. O štai liaudies – išties tarsi savotiškas grįžimas namo. Liaudies dainos turi malonaus graudulio, žmones vienija. Prisiliesdama prie liaudies dainų klodų, aš vėl ir vėl išgyvenu mažą didelį stebuklą. Liaudies kūryba – neišmatuojamo gylio. Man gera panirti į tą gelmę, susilieti su ja. Norėčiau, kad tai tęstųsi ilgai. Na, ir... dar šis tas.

– Ir kas gi slepiasi po tuo mįslinguoju „šis tas“?

– Žinote, taip jau yra, kai garsiai prasitari, žiūrėk, ir neišsipildo… (Šypsosi.) Galbūt pagaliau išleisiu savo naują albumą. Bet kol kas telieka tas galbūt. Taip saugiau.

– Katažina, esate prasitarusi, kad jūsų kelias į sceną nebuvo lyg per sviestą. Papasakokite.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ