Vieną po kito jubiliejus skaičiuojantis estrados grandas Edmundas Kučinskas, grįžtelėjęs atgal, net krūpteli – oi, kiek visko būta: ir skausmo, ir liūdesio, ir krista, ir keltasi... Tačiau net ir po tamsiausios nakties visada nušvinta padangė.

Laimius STRAŽNICKAS

– Kai skambinau tartis dėl mūsų pokalbio, užsiminėte, kad ryte repetuosite. Iškart kilo mintis, ką patyrusiam scenos grandui reikia repetuoti, kai per šitiek metų, atrodo, visos natos tvirtai stovi savo vietose…

– Žmogus niekada negali visko mokėti. Artėjantiems savo 45 metų scenos jubiliejiniams koncertams specialiai surinkau, senoviškai sakant, vokalinį instrumentinį ansamblį, kažką panašaus į „Neriją“. Grįžtu prie savo muzikinės veiklos ištakų. Man buvo svarbu rasti tokius muzikantus, kurie ne sėdėtų scenoje vien į natas žiūrėdami, o ir grotų, ir dainuotų, ir aktyviai dalyvautų scenos veiksme. Viską gražiai sustyguoti – nemenkas darbas. Tad dabar repeticijos daugiausia tam ir skiriamos.

– Kada prasidėjo jūsų muzikinė karjera?

– Prisimenu, man buvo gal šešeri ar septyneri, kai tėvai nupirko mažą žaislinį akordeoną. Su juo gana neblogai pramokau groti ir dainuoti. Bene pirmoji mano daina buvo „Marina, Marina“. Gimiau ir gyvenau Palangoje. Mūsų kieme buvo už mane gerokai vyresnių paauglių, savotiškų tų laikų banditėlių. Jie pasodindavo mane gatvėje ant suolelio su tuo akordeonu ir liepdavo groti.

Ką mokėjau, tą ir grodavau. Tie vyresnieji stovėdavo už dešimties metrų ir stebėdavo, kaip praeiviai mesdavo man į instrumento futliarą pinigėlius, o paskui juos susirinkdavo, dalelę atseikėdavo ir man. Tai buvo mano pirmieji iš muzikos uždirbti pinigai.

– Tai ir buvo atspirties taškas kilti muzikos laiptais?

– Nedrįsčiau taip tvirtinti. Prisimenu, dar vaikų darželyje vienam berniukui tėvai nupirko vaikišką akordeonėlį. Jam nepavykdavo groti, tad jis man duodavo, nes man sekėsi. Rimtesnis atspirties taškas buvo mokykloje – mes buvome susibūrę į ansamblį „Vaiduokliai“ ir grodavome per mokyklos šokius. Paskui atėjo legendinio kurhauzo metas.

Galima sakyti, ten, dar būdamas mokinys, pradėjau rimčiau muzikuoti. Grodavome ir koncertuose, ir šokiuose. Už kiekvieną vakarą gaudavau penkis rublius.

– Ką jums reiškia legendiniai „Meilės laiptai“?

– Tai pirmoji mano atlikta daina, kuri mane gerokai išpopuliarino. Šios dainos priedainį žmonės mokėjo mintinai ir per koncertus dainuodavo kartu. Šią jugoslavų kompozitoriaus dainą man surado Nelė Paltinienė, kai, grįžęs iš kariuomenės, pradėjau dainuoti „Kopų balsuose“. Šis ansamblis man atvėrė kelius į didžiąją sceną – Palangos vasaros estradą, Vilniaus sporto rūmus, Kauno sporto halę... Ši daina man yra ganėtinai brangi, iki šiol jos neišbraukiu iš savo repertuaro. Sukuriu jai naujas aranžuotes, ir ji vis naujai suskamba.

Tais laikais būdavo labai populiaru užsienio autorių melodijoms sukurti lietuviškus tekstus. Užsieniu kvepianti daina rodydavo tam tikrą lygį. Dar rimtesnis mano karjeros etapas buvo, kai mane, 21-erių vaikiną, pakvietė dainuoti į Filharmonijos ansamblį „Nerija“.

– Nuo kurio momento skaičiuojate savo sceninės veiklos, kurios 45-metį ruošiatės minėti, pradžią?

– Atvirai pasakius, tų metų gal ir daugiau būtų. Pastaruoju laiku pas mus kažkodėl tapo madinga ir patrauklu minėti visokius jubiliejus. Šį savo jubiliejų aš skaičiuoju nuo muzikavimo kurhauze pradžios. Tai buvo apie 1973 metus, man tada buvo septyniolika.

– Kokias dainas atrinkote scenos jubiliejaus koncertams?

– Man pavyko iškasti nemažai senų, bet buvusių populiarių dainų. Tad, jei trumpai, naujai skambės primirštos, prieš 20–30 metų populiarumo viršūnę pasiekusios dainos.

– Prieš trejetą metų minėjote amžiaus jubiliejų, dabar – scenos jubiliejus. Ar tie metų skaičiavimai nė kiek nevaro jūsų į neviltį?

– Tikrai ne. Jei atvirai, aš tų metų neskaičiuočiau, sugalvočiau koncertui skambų pavadinimą ir to pakaktų. Tačiau šiais laikais didesnę komercinę sėkmę užtikrina visokios datos. Matyt, taip gražiau.

Manęs tie skaičiavimai neslegia. Jau esu brandaus amžiaus žmogus. Mano gyvenime tiek visko buvo, kad kartais net pats nustembu. Esu matęs ir šilto, ir šalto, patyręs sunkių nuopuolių ir nelengvai kėlęsis. Kartais pagalvoju, būčiau jaunesnis – daug visko naujo išbandyčiau. Pavyzdžiui, įsiskverbti į kitas rinkas. Juk gyvenimas laisvės sąlygomis atveria tiek įvairių galimybių, apie kurias anuomet net susimąstyti nedrįsdavai.

Iš tikrųjų talentingam žmogui šiais laikais yra kur kas lengviau. Mano jaunystės laikais neretai būdavo taip, kad talentingi dainininkai net nedrįsdavo pagalvoti apie didžiąją sceną ir visą savo karjerą praleisdavo muzikuodami kavinėse ir restoranuose.

– Ar šiandien vis dar jaudinatės prieš svarbius pasirodymus?

– Jei žinau, kad mano programa – puikiai sustyguota, repertuaras – kruopščiai atrinktas, ko čia jaudintis? Nebent galėčiau nerimauti dėl kokių nors techninių dalykų. Bet juk dabar yra šios srities profesionalų, ir jie dėl to jaudinasi. Neretai girdžiu, kaip kiti sako, jog reikia truputį jaudintis. Nė velnio! Kaip gali dirbti, jei tavo rankos dreba? Jaudulys tik trukdo – jautiesi suvaržytas, sukaustytas.

– Ar dabartiniai klausytojai labai skiriasi nuo tų, kurie ateidavo į koncertus prieš dešimtmečius?

– Manau, kad pagrindiniai dalykai, dėl kurių žmonės ateidavo į koncertus, vis dėlto išliko. Didelis koziris atlikėjo rankose yra galingas, stiprus balsas. Kiekvienas žmogus turėtų justi savo stiprybes ir silpnybes ir mokėti stiprybes parodyti, o silpnybes paslėpti. Kiek yra dainininkų, kurie neturi galingų balsų, bet kuriuos publika dievina – tu gali kad ir šnabždėti, bet tai daryti reikia labai įtaigiai.

Kita vertus, kiek yra tokių, kurių balsai puikiai išlavinti, tačiau kurie dainuoja tokius niekus, kad net koktu klausytis. Pagrindinis dalykas yra repertuaras – ką dainuoji, paskui – kaip dainuoji ir kaip sugebi išjausti. Aš dainuoju tokias dainas, kurios man pačiam prie širdies, kurios nekelia abejonių ir kurias atlikdamas juntu malonumą.

– Nėra tokių, kurios jums įgriso, tačiau publika jų labai laukia?

– Atvirai pasakius, dainininkas turi tik džiaugtis, jeigu jo repertuare yra nesenstančių kūrinių. Kartais atrodo, kad sukūrei gerą dainą, bet ji „nekimba“, nors tu ką. O jei yra tokių, kurios visiems įstrigusios į širdį, esi laimingiausias kūrėjas pasaulyje. Jos – tarsi tavo vizitinė kortelė, ir kuo tokių daugiau, tuo geriau.

– Esate vienas iš nedaugelio scenos žmonių, kurie geba įtaigiai bendrauti su publika. Ar šiais laikais tokia savybė yra labai svarbi?

– Ačiū už tokį įvertinimą. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis. Neretai tai darau ir po koncertų. Štai po vieno koncerto viena moteriškė man pasakė: „Jūs taip gražiai dainuojate, na, bet šnekorius esate prastas.“ Aš manau, kad esant scenoje reikia ką nors pasakyti. Tačiau, atvirai sakant, man kalbėti daug sunkiau nei dainuoti. Todėl kartais pavyksta, kartais – nelabai. Tiesa, šįkart mano koncertuose bus vedėja – charizmatiškoji Edita Mildažytė.

– Ar laikui bėgant dainų temos labai keitėsi?

– Dainų temos ir tekstai – pagrindinis repertuaro dalykas. Kartais net pradedu galvoti, kad šiandien tekstas yra svarbiau nei muzika. Jau dainos pavadinimas turi būti įdomus ir intriguojantis. Taip mąstydamas aš tiesiog nusižengiu sau, nes dainų autorius esu aš pats. Kad ir apie ką dainuotum, daina turi jaudinti, turi šiurpas eiti per kūną jos klausantis.

Vien patys dainų pavadinimai sako, kad meilės tema yra amžina. Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais mano repertuare atsirado ir dainų tėvynės tema. Nevadinčiau jų patriotinėmis. Nemėgstu, kai sako „patriotas“, mane net raudonos dėmės išmuša, juo besidedantis žmogus man nieko nevertas. Vien apie įprastą meilę dainuoti irgi pabosta. Meilės temą reikia mokėti išreikšti. Aš mėgstu gyvenimišką tematiką. Tai broliai, seserys, tėvai, kaimynai, mūsų likimai. Čia irgi meilės apstu.

– Esate gimęs, augęs ir dabar gyvenate prie jūros. Ką jums reiškia jūra šiandien?

– Turiu daug dainų apie jūrą. Tačiau visko gi neišdainuosi, be to, reikia ir saiką turėti. Aš su jūra – nuo vaikystės. Mes, berniūkščiai, dažnai susirinkdavome prie Ronžės upelio, ten, kur jis įteka į jūrą, ir ištisas dienas leisdavome.

Man ir šiandien jūra daug reiškia. Kai būna blogai, atsisėdu kopose ir valandų valandas galiu žiūrėti į jūros tolį. Prasivalo siela, smegenys, kūnas, jokių antidepresantų nereikia. Šiandien, sulaukus brandaus amžiaus, man tokie seansai kur kas geriau nei kokiame nors klube svarmenis kilnoti.

– Ar jums sunku prikalbinti brolį Rimvydą kartu pakoncertuoti?

– Dabar jau ne. Iš pradžių būdavo sunku. Jam labai nepatiko viešumas. Jis ir man nepatinka. Dainininko profesija buvo įgavusi neigiamą atspalvį. Kad ir kokį televizijos kanalą įsijungtum, vis tie patys veidai, skandalai. Manau, visur turi būti saikas. Mane daug kur kviečia, bet dažnai atsisakau, nes juntu, kad neturiu nieko įdomaus ir svarbaus pasakyti.

Jei nori apie save priminti, turi pasakyti ką nors naujo – pavyzdžiui, naują dainą pristatyti. Tas mano ir mano brolio Rimvydo duetas išėjo netyčia. Kažkokios laidos prodiuseriai manęs paprašė pasikviesti brolį. Jis nėra profesionalus muzikantas, jis – mokytojas. Tačiau, matydamas mano pavyzdį – jis ketveriais metais už mane jaunesnis, – irgi ganėtinai anksti pradėjo brazdinti gitara.

Jo įdomus prikimęs tembras man labai patinka. Dainuoti duetu mums tinka. Jei pusę posmo jis padainuoja, kitą pusę – aš, išeina visai neblogai: mano tenoriukas – skardesnis, jo – kimus. Mes derame kartu, nes mus jungia ir kraujo ryšys. Matyt, tai lemia, kad su juo visai nesunku pasiekti sinchroniškumą.

– Save jūs laikote optimistu ar pesimistu?

– Aš esu nepataisomas pesimistas, kartais aplinkiniai mane netgi vadina juodu pesimistu. Vis dėlto aš save vadinu ne tiek pesimistu, kiek realistu. Man nesuprantama, kai kiti iš anksto planuoja sėkmę, nors nežino, kaip viskas bus. Aš į viską žvelgiu realiai ir sprendžiu, ar galima iš tos srities tikėtis kokios nors sėkmės, ar ne.

– Buvo tokių momentų, kai jautėtės nusivylęs savo darbu ir norėjote sukti visai į kitą sritį?

– Matyt, muzika – mano likimas. Ji mane lydėjo nuo pat vaikystės. Visi mano mokslai buvo susiję su muzika: iš pradžių lankiau muzikos mokyklą Palangoje, paskui – aukštesniąją muzikos mokyklą, kariuomenėje irgi grojau orkestre, vėliau buvo „Kopų balsai“, „Nerija“. Su bendraminčiais sugalvojome, kad reikia ir toliau mokytis.

Todėl įstojau į tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus ir įgijau dvi specialybes: džiazo vokalo ir klavišinių instrumentų. Kai atėjo 1991-ieji ir niekam nereikėjo dainų, išgyventi iš muzikos buvo labai sunku. Tada važiavau net braškių ir agurkų į Švediją skinti.

Po tam tikros tylos pertraukos vėl pradėjau dainuoti, įrašyti kūrinius. Niekas manęs jau neprisiminė. Viskas išsijudino pamažu. Aš tuo tikėjau, todėl nuo muzikos ir nenusisukau.

– Jei galėtumėte viską kartoti, ir vėl eitumėte tuo pačiu keliu?

– Deja, niekas manęs negrąžins prie tos starto linijos ir nepasakys: „Pradėk iš naujo.“ Todėl ir nesuku dėl to sau galvos. Šiuo metu visą laiką ir toliau skiriu muzikai. Aš save labiau laikau muzikantu nei dainininku. Nebuvo taip, kad ilgai negalėčiau išgyventi iš muzikos.

Sunkesniu gyvenimo laikotarpiu man net teko dirbti meno vadovu Palangos naktiniame bare „Birutė“. Vadovavau 30 žmonių grupei.

– Kas yra pagrindinis jūsų gyvenimo variklis, suteikiantis energijos ir vedantis į priekį?

– Motyvacija kiekvienam žmogui yra labai svarbus dalykas. Man atrodo, kad žmogus visuomet jaučiasi laimingas tada, kai jį supa sveiki, laimingi ir supratingi artimi žmonės. Tuomet bet kokios profesijos žmogus pasiekia daugiau, nes turi svarų stimulą.

– Ar šiandien jūsų gyvenime yra būtent taip?

– Iš tikrųjų mano gyvenime buvo įvairiausių akimirkų. Esu ganėtinai jautrus ir jausmingas žmogus. Negaliu atsiriboti nuo to, kas vyksta mano aplinkoje. O joje būta ir tokių sunkių dalykų, kad net prisiminus negera darosi. Tačiau šiuo metu aš jaučiuosi ganėtinai gerai – dainos pačios veržiasi iš mano širdies.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ