Kairiuose (Šiaulių r.) gyvenančią Vidmantę RAUSTYTĘ lydi daug ir pačių įvairiausių epitetų. 27-erių cerebriniu paralyžiumi serganti mergina vadinama neįgaliųjų teisių gynėja, miniatiūrine mergaite plačia šypsena ir atvira širdimi, žmogumi, kuris įkvepia tikėti gyvenimu net pačią juodžiausią akimirką. Pozityvumu ir geru nusiteikimu iš kitų išsiskirianti Vidmantė išgarsėjo inicijavusi socialinę akciją, kuri suvienijo net 18 Lietuvos miestų, o visai neseniai surengė tarptautinį socialinį projektą „Ypatingas grožis“.

Jurga SAJENKIENĖ

– Stebint iš šalies, atrodo, kad visai nesunkiai prisijaukinai negalią ir ji visai netrukdo gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau juk taip nėra – teko nueiti ilgą ir sunkų kelią?

– Prisijaukinau negalią? Gražiai skamba. Reikėtų sakyti, kad ne prisijaukinau negalią, o susigyvenau su likimo skirta „dovana“. Prireikė daug laiko ir pastangų, kad tikėčiau gyvenimu ir norėčiau juo džiaugtis. Nebuvo, nėra ir nebus niekada lengva. Lemties paženklinimą su dvyne seserimi Gintare gavome nuo pat gimimo. Mes vos išvydusios pasaulį tik per plauką nemirėme.

Dėl gydytojų kaltės ir aplaidumo nebuvo laiku įjungtas inkubatorius. Lyg to būtų maža, po kurio laiko mūsų stovintį vežimėlį apvertė kiemo vaikai. Aš iš jo išriedėjau, Vidmantė – skaudžiai iškrito. Nelaimė prišaukė cerebrinį paralyžių. Teko ir tenka pereiti vandenį ir ugnį, kad galėtume gyventi kaip visavertės visuomenės narės. Visi žmonės nori taip gyventi, mes – ne išimtis.

Gyvenimas padovanoja įvairiausių spalvų, emocijų, išgyvenimų, akimirkų... Būna visko: ašarų, slogių minčių, nusivylimų. Kaip pavyko nepalūžti? Nuolatos sulaukiu šio klausimo. Didžiausia mano atrama, ramstis ir guodėja yra mama Edita Navickienė. Šeima mane išmokė ir tebemoko, kaip nepasiduoti, atsitiesti, surasti jėgų eiti pirmyn ir atremti patiriamas patyčias.

Iš jos gaunu stiprybės ir stimulo džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais, vertinti mažus dalykus, ieškoti prasmės kiekvienoje akimirkoje. Gyvename tik vieną kartą, todėl reikia branginti ir prasmingai išnaudoti kiekvieną minutę.

– Ar dvynei seseriai taip pat pavyko susitaikyti su likimu, kuris jus abi paženklino vos gimusias? Nejunti jam jokio pykčio ir nuoskaudos?

– Gintarė – sunkesnės būklės nei aš, ji sėdi vežimėlyje. Neįgalumas nei jai, nei man netrukdo džiaugtis gyvenimu. Mes su šeima daug keliaujame, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, lankome koncertus, net plaukiojame baidarėmis. Trumpai tariant, nesėdime namuose ir neverkiame dėl savo negalios.

Vaikystėje jutau nuoskaudą, pyktį lemčiai, dažnai savęs klausdavau, kodėl mums taip atsitiko ir už ką. Dabar mintys skaidrios. Ar tu jusi pyktį, nuoskaudą, ar nejusi, niekas juk nuo to nepasikeis, mes niekuomet nepasveiksime. Tai ar verta? Tikrai ne.

– Labai sunku buvo pagauti pokalbiui, minėjai, kad esi labai užsiėmusi ir vis neturi laiko. Kam jį skiri ir kuo užsiimi?

– Turiu įvairiausių pomėgių. Domiuosi psichologija, fotografija, pati mėgstu pozuoti ir fotografuotis, rašau eilėraščius, dažnai savanoriauju. Kartais tenka skaityti paskaitas ir vesti užsiėmimus, kurių metu sveikiesiems pasakoju apie neįgaliųjų problemas, bėdas, sunkumus bei džiaugsmus. Be to, organizuoju renginius, akcijas, projektus.

12 klasių baigiau Šiaulių specialiojo ugdymo centre. Profesinio rengimo centre įgijau tris specialybes. Viena iš jų – apeigų ir švenčių organizatoriaus – labai arti širdies ir be galo patinka. Nepaprastai esu dėkinga minėto centro Prekybos ir verslo skyriaus vedėjai Renatai Veršinskienei, grupės vadovui, profesijos mokytojui Ramūnui Snarskiui bei visai bendruomenei, nes manimi tikėjo ir priėmė, neišskyrė iš savo būrio. Neįgaliam žmogui tai yra labai daug.

Šiuo metu vadovauju Lietuvos cerebrinio paralyžiaus asociacijos Jaunimo reikalų tarybai, taip pat esu Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės pavaduotoja. Veiklos – į valias, tuo be galo džiaugiuosi.

– Su pasididžiavimu gali pasigirti, kad prisidėjai prie didelio susidomėjimo sulaukusio tarptautinio socialinio projekto „Ypatingas grožis“.

– Mano gimtajame mieste gimęs unikalus projektas sulaužė nuostatas, kad meninių fotosesijų modeliais gali būti tik sveiki ir gražūs, liekni ir išvaizdūs žmonės. Iš tiesų jais gali būti ir neįgalieji. Labai norėjosi paneigti nusistovėjusius stereotipus ir parodyti, kad neįgalus žmogus nėra negražus, kiekvienas jų yra išskirtinis ir nepakartojamas, taip pat ir gražus. Be to, tikėjomės atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliuosius, juos globojančius artimuosius, tėvus, auginančius ypatingus vaikus.

Projekto metu sukurtoje daugiau nei 100 fotografijų ekspozicijoje – didesnės ar mažesnės negalios paliesti žmonės. Ji keliauja iš miesto į miestą ir sulaukia didelio susidomėjimo. Džiaugiamės, kad savivaldybės pačios mums skambina ir prašo, kad parodą atvežtume pas juos, – jau turime susiplanavę metų eksponavimo grafiką.
Projekto idėja kilo mano mamai Editai Navickienei. Man teko sustyguoti organizacinį darbą su modeliais, jų artimaisiais, fotografais, grožio ir stiliaus specialistais, savanoriais. Projekte buvau vienas nedidelis sraigtelis.

Jei jau prakalbome apie idėjas, norėčiau paminėti, kad prieš porą metų mes kartu su mama Šiauliuose surengėme neįgaliųjų festivalį „Nenusigręžk“. Norėjome atskleisti ir parodyti šių žmonių talentus ir gebėjimus, taip pat pabrėžti, kad negalia tikrai netrukdo jiems skleistis.

Minčių, sumanymų pametėja pats gyvenimas. Iš prigimties nemėgstu stovėti vietoje. Tikrai nenoriu laukti, kol man ką nors atneš ant auksinio padėklo. Noriu kovoti dėl vietos po saule ir surasti savo pašaukimą.

– Pati ne tik prisidėjai prie projekto „Ypatingas grožis“ organizavimo, bet ir tapai modeliu. Tavo fotosesija iš kitų labai išsiskyrė. Nuotraukose nemažai apnuoginto kūno, seksualumo, aliuzijų į nuotaką. Tam reikėjo nemažai drąsos. Ar nebuvo sunku ryžtis?

– Jei žmogus kažko nori, niekas nebūna sunku. Prisipažinsiu, ilgą laiką pati sau sakiau, kad niekada nenusirengsiu prieš objektyvą. Tačiau ne veltui yra posakis: „Niekada nesakyk „niekada“.

Fotosesija buvo iššūkis man ir visai komandai. Nusifotografuoti erotinėje fotosesijoje svajojau senokai. Vieną vakarą pamačiau apsinuoginusios merginos nuotrauką ir pagalvojau, kad ir pati taip norėčiau įsiamžinti. Juk mano kūnas nėra kitoks, pati taip pat nesu niekuo prastesnė už kitas merginas ar moteris. Labai knietėjo save išbandyti, ar išdrįsiu. Gyvenime ne kartą teko apnuoginti sielą, ne kartą klupti ir vėl stotis. Ko gero, atėjo laikas apnuoginti ir kūną. Fotosesija esu labai patenkinta.

Didžiuojuosi savimi. Bailiukė, kuri visą laiką bijojo fotoaparato, pasirodo, visai ne bailiukė, drąsiai sugebėjo perlipti per save ir pasakyti labai daug. Kartu paneigiau įsigalėjusią nuostatą, neva neįgalieji neseksualūs. Esu dėkinga savo komandai, mielai priėmusiai mano pasiūlymą. Idėja tikėjo ir ją palaikė fotografė Laima Beržinytė-Gulbinienė, makiažo, šukuosenos kūrėja Jurgita Plakienė, įvaizdžiu pasirūpinusi Violeta Lapinienė. Taip pat šeima, kuri kiek įmanydama drąsino ir ragino nesustoti pusiaukelėje.

– Visur ir visada vaikštai pasiremdama į vaikštynę. Tačiau negalia netrukdo organizuoti ilgam įsimenančių projektų, kurie pasklinda po visą šalį. Visų jų bendras vardiklis toks pat – grauti sienas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų?

– Praėjusiais metais minint Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną surengiau socialinę akciją „AŠ ir Tu – tai MES“. Idėja sulaukė didžiulio palaikymo. Šio renginio globėju sutiko būti Prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo prieš 13 metų susipažinau skautų renginyje. Norėjau sukurti bendruomeniškumo ir vienybės nuotaiką, ištrinti arba kiek įmanoma sumažinti ribas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų.

Atskirtis, savotiška praraja, deja, dar vis labai didelė ir skaudžiai žeidžianti. Žmonės, centrinėse aikštėse kurdami „gyvą“ neįgaliojo ženklą, tarsi susiliejo, susitapatino. Šiais metais akcija tapo tarptautinė. Prisidėjo 20 miestų ir miestelių bei Latvijos Rezeknės aukštoji mokykla. Aš nepakeisiu visų žmonių mąstymo, bet pabandyti verta.
Mano likimo broliai ir seserys, juos globojantys tėvai kone kasdien susiduria su sveikų žmonių neigiamu požiūriu, žeidžiančiais žvilgsniais.

Tačiau mes visi juk esame vienodi. Neįgalieji, kaip ir sveikieji, nori mokytis, dirbti, kurti šeimas, tobulėti – gyventi, o ne egzistuoti. Nė vienas neįgalusis nepasirinko būti neįgaliu, tokiu tapo tikrai ne savo noru ir tikrai dėl to nėra kaltas. Deja, ne visi tai supranta. Svajoju ir noriu, kad pasaulyje išnyktų sienos tarp sveikų ir neįgalių žmonių, nebeliktų patyčių, nevilties, baimės būti nesuprastam, atskirtam nuo visuomenės. Trokštu, kad artimiesiems, auginantiems ypatingus vaikus, neplyštų iš skausmo širdys matant, kaip jų vaikai kenčia. Puoselėju viltį, kad ateityje negalios paženklinti žmonės nebeužsidarys namuose lyg kokie nusikaltėliai. Negalia juk nėra nusikaltimas.

– Praėjusių metų liepos mėnesį socialiniame tinkle „Facebook“ papasakojai apie gražų ir išskirtinį „Busturo“ vairuotojo Vido Aleksandro poelgį. Jis, pamatęs tave su vaikštyne, į seną autobusą įnešė ant rankų. Nepatogumus tenka atremti kasdien?

– Patirtis spalvinga... Naudodamasi viešuoju transportu, susiduriu su įvairiais vairuotojais. Situacijų taip pat būna pačių įvairiausių – nuo keliančių euforiją iki pačių skaudžiausių, kai vairuotojai peržengia visas moralines ribas. Būna, nespėju išlipti, įlipti į autobusą, o durys uždaromos palei nosį. Neretai jomis prispaudžia. „Tu nevažiuok, jei vaikštynė nesusilanksto.

Tik užimi vietą, žmonės negali praeiti“, – dažnai tenka išgirsti tokias replikas. Po jų ne kartą teko nubraukti ašarą ir savęs klausti, nejaugi aš kalta, kad turiu naudotis vaikštyne ir kažkam sukeliu menkučius nepatogumus. Juk nesu kalta. Aplinka neįgaliesiems dar mažai pritaikyta. Atrodo, kad ne aplinka taikosi prie neįgalaus, o neįgalus prie aplinkos.

– Ką norėtum pasakyti sveikiesiems, kurie nežino ir neįsivaizduoja, kaip gyvena, jų nuomone, kitokie žmonės?

– Dažnai kartoju: priimkite mus kaip asmenybes, tokius, kokie esame, leiskite būti visuomenės dalimi. Juk taip pat esame žmonės, verti visaverčio gyvenimo.
Mes nė vienas nepasirinkome šios likimo „dovanos“. Beje, likimas bet kada ją gali įteikti ir jums. Turėtume skatinti toleranciją vieni kitiems, o ne statyti nesugriaunamas sienas. Jei tai pavyks, pasaulis taps gražesnis mums visiems.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ