Kartais aukštesnių jėgų, likimo ar palankių aplinkybių pamalonintas žmogus išsikapsto iš, regis, beviltiškiausių situacijų. Gauna antrą progą. Gyventi! TV serialo „Pasmerkti“ herojus Lorensas nežūsta sprogusiame automobilyje, o jį įkūnijęs aktorius Rolandas Boravskis, išniręs iš komos, stojasi naujai būčiai.

Birutė JANČIENĖ

– Rolandai, sveikinimai praėjusio gimtadienio proga!

– Labai ačiū. Gimtadienis buvo išties šaunus. Kiek man metų? Tikrai išduosiu, aš gi ne dama! Šiandien jau 2018 metai, o aš gimiau 1971-aisiais, tad man 47 metai.

– Kokie įspūdžiai iš Londono, kuriame ir paminėjote šią dieną?

– Londonas – nuostabus miestas. Gyvenimas ten verda, žmonių – lyg bičių avily! Skuba, bėga. Bet visi linksmi, laimingi, nepaniurę. Sugrįžau į Lietuvą ir vėl – niauruma. Oro, o ir veiduose.

– Nepatinka gimtinėje? Galbūt oras kaltas – jis gi toks permainingas?

– Lietuvoje daug netvarkos, nesąžiningumo, daug purvinų žaidimų, pagiežos, pykčio, daug netiesos ir nemeilės. Glumina tai, kad iš Lietuvos emigruoja daug šviesių, protingų žmonių. Kyla klausimas, kas čia liks dar po dešimties metų.

– Bet kol kas jūs Vilniuje. Dirbate, filmuojatės TV seriale „Pasmerkti“? Regis, esate labai užimtas ir niekur neketinate emigruoti?

– Gyvenu ramiai. Ir ta mano dienotvarkė tikrai nėra ypač įtempta, sudėliota minučių tikslumu. Atsikeliu, draugę pabudinu, arbatos išgeriu. Taip, filmuojuosi seriale. Ir tai mane džiugina.

– Tūkstančius gerbėjų prie ekranų subūręs serialas po kelerių metų pertraukos vėl grįžta į TV ekranus. Podraug su visiems pažįstamu blogiuku Lorensu. Lorensas „prisikelia“ po klaikaus automobilio sprogimo, o jūs stojatės po sunkios traumos. Įdomios paralelės.

– Prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasakė taip: jei aš atsistojau, tegu prisikelia ir mano herojus. Iš tiesų paskutiniame serialo „Pasmerkti“ sezone Lorensas panyra į sprogstančio automobilio liepsnas, o aš patyriau sunkią traumą. Nežinau, nesuprantu, kokie čia sutapimai. Ir man pačiam keista, kaip mano herojus išgyveno tokioje katastrofiškoje situacijoje? O ir kaip aš pats šiandien esu čia?

– Tikriausiai, pabuvęs anapus, šiandien be proto branginate gyvenimą?

– Po to, kas man nutiko, gyvenimas tarsi sustojo. Aktoriaus karjera, be abejo, taip pat. Tik dabar pamažėl suvokiu, kas su manimi atsitiko. Sugrįžimas į filmavimo aikštelę – atgaiva sielai. Didžiausia reabilitacija. Už tai esu dėkingas režisieriui Ramūnui Rudokui ir filmavimo komandai. Visi manimi labai rūpinasi. Dėl to esu labai laimingas. Džiaugiuosi, kad turiu darbo.

– Kokie serialo vingiai laukia naujajame „Pasmerktų“ sezone?

– Man ir pačiam labai smalsu, tad laukiu galutinių rezultatų ir nieko neišduosiu. O praėjusių sezonų detales prisimenu lyg per miglą. Režisierius R. Rudokas ir scenaristas Edvinas Kalėda mano personažą Lorensą „įstatė“ į naujas vėžes. Todėl herojaus gyvenimas tarsi prasideda iš naujo.

– O jums ar sunku vėl stoti į kino aktoriaus vėžes?

– Paprasta nėra, bet dirbti man patinka. Svarbiausia tai daryti natūraliai, be pozos. Sunku suprasti aktorius, kurie laiko save aukščiau už kitus. Tokie pasipūtę, pasikėlę. Kalba arogantiškai, žiūri iš aukšto, kartkartėmis atsainiai paglostydami savo barzdą ar perbraukdami per plaukus. Tuštybė! Totali. Juk visi esame žmonės. Valgome, miegame, vaikštome į tualetą. Tad kam tie susireikšminimai?!

– Jūsų įkūnytas Lorensas – blogiausių blogiausias. Tiesa?

– Na, kam čia vynioti žodžius į vatą. Lorensas – banditas! Taip, jis yra toks.

– Bet gi jūs – ne toks? Ar aktorius visada gali mylėti savo herojų?

– Be abejo! Antraip, jis tiesiog nesukurs vaidmens. Mano galva, bet koks kuriamas personažas pirmiausia yra žmogus. Turintis gerų ir blogų savybių. Mane erzina tokios man brukamos pastabos, kaip antai, būk piktesnis, kalbėk aršiau, juk vaidini banditą! Bet tas banditas irgi žmogus – su rankomis, kojomis, vidaus organais ir pan. Įsiminė režisieriaus Marijono Giedrio filmas „Vyrų vasara“ apie Lietuvos pokario kovas. Kone visi filmo herojai yra provokatoriai ir šantažuotojai. Klausimas, kas yra tikrasis herojus – su mirtimi susitaikantis partizanas Zigmas ar jo atkaklusis raudonasis brolis Algimantas, lieka atviras. Tad, kas gi tikrieji banditai?

– Ar kuriant herojų Lorensą reikėjo mokytis šaudyti, naudotis sprogmenimis?

– Mokytis ko nors ypatingo, nematyto, tikrai neteko. Vidurinę mokyklą baigiau sovietmečiu. Tuomet, kaip žinome, būdavo ir karinio rengimo pamokos. Tad sudėti ar išardyti automatą arba ištraukti granatos žiedą – jokia naujiena.

– Po patirtos traumos pirmi žingsniai filmavimo aikštelėje – seriale „Šviesoforas“. Ar tiesa, kad filmavimasis jums buvo lyg vaistai?

– Žinoma, kad taip! Tai – išėjimas į žmones, galimybė bendrauti. Ir tai man buvo didžiausia gerų emocijų injekcija. Nesvarbu, kad „Šviesofore“ man teko epizodinis vaidmuo. Dėkui ir už tai! Labai ačiū režisieriui Andriui Žiurauskui. Stengiausi viską padaryti kuo tiksliau ir geriau. Beje, už tai dar ir pinigus mokėjo. Juk išgyventi aktoriui niekad nebuvo, o ir nėra lengva. Dar iki traumos ir lentpjūvėje dirbau, ir staliumi buvau. Esu įgijęs ir šaltkalvio profesiją. Taigi moku daugelį darbų. Tad puikiai suvokiu paprastų žmonių gyvenimus.

– Rolandai, sakėte, kad teatras jums arčiau širdies. Tačiau šiandien sukiojatės filmavimo aikštelėje.

– Galbūt šiandien arčiau širdies kinas. Nors teatras man patinka. Patinka scena ir jos užkulisiai. Man apskritai patinka aktoriaus darbas. Geriausia aktoriaus profesijoje yra tai, kad jis turi galimybę improvizuoti. Šviesaus atminimo dėstytoja, mano didžiausia mokytoja Dalia Tamulevičiūtė sakė, eikite į sceną ir kurkite, gyvenkite scenoje. Viena, kas parašyta scenarijuje, kita – ką aktorius išjaučia, išgyvena ir kaip tai daro. Taigi scenarijus yra tik spektaklio rėmai, bendra kūrinio koncepcija. Visa kita – personažo patrauklumas ar nepatrauklumas, jo charakterio spalvos – aktoriaus kūrybos vaisus.

– Ar šiandien kurdamas Lorenso vaidmenį, leidžiate sau improvizuoti?

– Gal ir norėtųsi, bet režisierius vis pristabdo, liepia „laikytis“ teksto. Būna, vienai ar kitai scenai reikia net kelių dublių.

– Prasitarėte, kad šiandien buvęs „aš“ jumyse mirė, ir jaučiatės taip, lyg būtumėte gimęs iš naujo? Kuo skiriasi tie du Rolandai?

– O, jie skiriasi šimtu procentų! Anksčiau dirbau su kaskadininkais. Galėjau atlikti daug triukų, tarkim, koja pagauti beisbolo lazdą, ar automobilį susukti „saule“. Dariau tai, kas žiūrovą nustebintų, priblokštų. Tai viena. Kita vertus, šiandien daugelį dalykų lyg atrandu ir pamatau iš naujo. Einu Vilniaus gatvėmis arba važiuoju troleibusu ir matau kokius nors naujus statinius, vietas, kurių neatsimenu. Nors visa tai tikriausiai buvo? Tiesiog išsitrynę iš atminties. Ir automobilio šiandien nevairuoju, nors prieš tą lemtingą įvykį vairavau. Tiesa, dabar net nejauku sėdėti keleivio vietoje. Atrodo, kitas ir važiuoja per greit, ir vairuoja neatidžiai.

– Rolandai, ar tiesa, kad po patirto tragiško įvykio išniręs iš komos savo atmintį rinkote lyg trapų karolių vėrinį?

– Tie prisiminimai išnyra ir vėl nublanksta. Dažnai peržiūriu filmų, kuriuose vaidinau, ar Vilniaus kameriniame teatre savo režisuotų spektaklių įrašus. Ir pamažėl prisimenu scenas, improvizacijas, kaip vyko kūrybinis procesas, netgi kai kuriuos kolegų juokelius.

– Prisipažinote, kad, atgavęs sąmonę, sunkiai suvokėte, jog šiandien – XXI amžius?

– Sunkiai prisimenu būtąjį laiką, o dienos, kai nutiko tragedija, išvis nepamenu. Man pasakojo, kad tai nutiko 2015 metų spalio 10 dieną. Viskas! Pabudus iš komos, sunku buvo suvokti, kad gyvenimas verda XXI amžiuje. Viskas atrodė keista, nepažįstama. Vienas bičiulis paklausė: „Rolandai, nejau neprisimeni, kaip atėjo naujas tūkstantmetis, nejau pamiršai filmą „Millenium“?“ Kažkaip pamažėl ėmė grįžti prisiminimai... Galop sąmonė „surinko“ svarbiausią informaciją – turiu dukrą, kuri gimė XXI amžiuje, prisiminimai pamažėl dėliojosi ir vis tebesidėlioja. Ėmiau suvokti, kad daug kas pasikeitė. Kad šiandien atsiskaitoma eurais. Kad pinigai gali „gulėti“ Lietuvoje įsiviešpatavusių skandinaviškų bankų kortelėse, kuriomis galima susimokėti už prekes ar paslaugas. Nors man labiau patinka grynieji pinigai – tiksliai žinai, kiek jų turi ir kiek išleidi. Beje, ir prieš traumą man taip labiau patiko.

– Ar išgyvenimų nebandote išlieti – popieriaus lape ar virtualioje erdvėje? Juk paleidus mintis į erdvę iškart tampa lengviau?

– Kol kas man sudėtinga rašyti. Ir rašikliu, ir kompiuterio klavišus maigyti. Na, būna, kai kas nors patinka – žmogus ar mintis, – paspaudžiu mygtuką „like“. Nors daugeliu klausimų turiu nuomonę, nesiveliu į jokias virtualias diskusijas. Nenoriu!

– Kokius filmus žiūrite?

– Mieliau žiūriu rusiškus filmus. Jie – gilesni, tvirtesni. Patinka britų rašytojo Artūro Konano Doilio sukurtas personažas detektyvas Šerlokas Holmsas ir visi filmai su juo.

– Sugrįžkime prie pokalbio pradžioje paminėtos draugės, kurią pabudinate rytais. Jos vardas Jolanta?

– Jolanta – nuostabiausias žmogus, mano gyvenimo saulė. Ji tikrai nenusileido iš dangaus. Mes bendravome dar iki mano traumos. Tiesa, virtualiai, feisbuke. Jolanta man parašė žinutę, atrašiau. Pasiūlė susitikti, išgerti kavos. Pasakiau, kad kavos negeriu, ir pakviečiau arbatos. Bet taip ir nesusitikome. Tai buvo dar prieš traumą. Apie mano nelaimę Jolanta sužinojo iš žiniasklaidos. Ir per feisbuko draugus mane susirado. Grįžo iš Londono, pasitikau ją su gėlėmis ir pakviečiau į svečius. Tokia mūsų draugystės pradžia! Vėliau pažadėjau atvažiuoti pas ją į Londoną, kur Jolanta jau aštuonerius metus gyveno ir dirbo. Bet ji susikrovė lagaminus ir grįžo pas mane.

– Tarsi angelas sargas?

– O, taip! Tikrai!

– Galbūt jau kvepia vestuvėmis?

– Galbūt.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ