Pastarąjį dešimtmetį benamystė tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse tapo augančia problema. 2023 m. mūsų šalyje žmonių, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo daugiau nei 4 tūkst. Visgi kalbant apie statistiką svarbu nepamiršti, kad benamystės priežastys dažnai yra tokios pat įvairios, kaip ir patirtys, kuriose glūdi dar daugiau visuomenės bėdų.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Daug kas prisimena, kad sovietmečiu požiūris į benamystę buvo itin neigiamas. Tačiau ir šiandien atjautos benamystę patirtiems asmenims vis dar stokojame – juos neretai ignoruojame, nuvertiname, o tai nė kiek neprisideda prie problemos sprendimo.

„Sovietmečiu su jam būdinga planine ekonomika, kolektyvine darbo aplinka, visuotinio užimtumo idėjomis, požiūriu į asmenį benamystė buvo sunkiai suderinama. Iš to laikotarpio kilęs ir menkinantis benamio įvardijimas bomžu. Tai – tiesioginis santrumpos vertinys iš rusų kalbos: bomž – bez opredelionnogo mesta žitelstva („be nuolatinės gyvenamosios vietos“). Kita vertus, nemažai šiuolaikinės visuomenės, kurioje yra gajus neoliberalus, individualistinis požiūris, vyrauja sėkmės, įvaizdžio kultas, atstovų taip pat gana kritiškai, kaltinamai ar nuvertinamai žvelgia į sunkesnėmis aplinkybėmis gyvenančius asmenis – kaip į tuos, kuriems mažiau pasisekė, kurie laiku nepriėmė vieno ar kito sprendimo, kuriems reikia valstybės paramos ir pagalbos. Taigi, nors laikai keičiasi, pats požiūris į asmenį, kuris vienaip ar kitaip neatitinka visuomenės normų, lieka kritiškas“, – atkreipia dėmesį sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. Rasa Indriliūnaitė.

Tačiau pašnekovė pastebi ir teigiamų tendencijų: prieš 10–15 metų apie benamius galėdavome paskaityti iš esmės tik kriminalinių naujienų skiltyse, o pastaraisiais metais viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje matyti daugiau įvairių benamystės istorijų, galima išgirsti pačių šių asmenų pasakojimų. Tai, sociologės teigimu, rodo po truputį kintantį benamių reprezentavimą viešojoje erdvėje, augantį supratimą.

Nuostatos didina atotrūkį

Pašnekovė gana savitai benamystės temą nagrinėjo rengdama savo daktaro disertaciją „Benamystė Lietuvoje: nakvynės namų gyventojų (iš)gyvenimo praktikos“. „Sociologija skatina į benamystės reiškinį žvelgti iš įvairių perspektyvų ir klausti, kokios aplinkybės ar veiksniai lemia vienokį ar kitokį požiūrį, kaip tas požiūris formavosi, kokią įtaką jis turi visuomenei ir patiems benamiams asmenims. Pavyzdžiui, pastaruoju laikotarpiu gajus požiūris, kad asmens vertę apibrėžia jo turima nuosavybė, išsilavinimas, atsidavimas darbui. Taigi visi tie asmenys, kurie stokoja tam tikrų ekonominių, socialinių ir kitų resursų, visuomenės akimis matomi kaip tingūs, negebantys pasirūpinti savimi, ir taip yra ignoruojamos struktūrinės aplinkybės – nedarbas, socialinės apsaugos spragos ir kt. Toks požiūris lemia, kad benamiai asmenys tampa dar labiau nugalinti, stigmatizuoti ir nesąmoningai perima bei stengiasi atliepti jiems primetamus elgesio modelius, tokius kaip bejėgiškumas, savęs nuvertinimas ir nugalinimas“, – dėsto specialistė.

Pasak dr. R. Indriliūnaitės, ko gero, ryškiausiai pastebimos yra visuomenės nuostatos, apimančios benamių kaltinimą ar gėdinimą dėl tam tikrų jų asmeninių savybių ir gyvenime padarytų pasirinkimų, atvedusių į tokią situaciją. „Šie asmenys neretai kaltinami tingumu, nenoru dirbti, lengvo gyvenimo siekiu, bandymu pasipelnyti iš valstybės ir visuomenės. Gana gajus ir požiūris į benamius kaip visuomenei pavojingus asmenis. Šios, neretai stereotipinės, nuostatos gali būti lemtos įvairių kultūrinių, ekonominių veiksnių, visuomenėje egzistuojančių stereotipų, žiniasklaidoje pateikiamų benamių asmenų istorijų, tam tikrų asmeninių žmonių patirčių. Negatyvios visuomenės nuostatos benamių ar skurstančių asmenų atžvilgiu prisideda prie didesnio skirtingų visuomenės grupių atotrūkio“, – tvirtina sociologė.

Miestuose – daugiau

Dr. R. Indriliūnaitės teigimu, benamystės reiškinys – gana kompleksinis, tad svarstant benamystės klausimą apie tikslią statistiką ir jos pokyčius kalbėti gana sudėtinga. „Vis dėlto jeigu žvelgtume į oficialius kas dešimt metų vykstančių gyventojų ir būstų surašymų duomenis, benamių asmenų skaičius auga: 2011 m. benamiai buvo 857, o 2021 m. – 1 380 asmenų. Tiesa, pastarojo surašymo duomenys pasitelkti remiantis 24 šalyje veikusių įstaigų, teikiančių nakvynės paslaugas, t. y. nakvynės namų, informacija. Tai rodo, kad kaip benamiai traktuoti tik tie asmenys, kurie buvo priskirti nakvynės namams, taigi į šią statistiką nepateko tie, kurie nesilanko nakvynės namuose ir gyvena, pavyzdžiui, apleistuose būstuose ar kitos paskirties statiniuose, glaudžiasi pas kitus asmenis ir pan.“, – aiškina tyrėja.

Nors tenka girdėti, kad su benamyste susiduria ir mažesnės savivaldybės, visgi ji labiau išlieka didžiųjų miestų problema. Kodėl taip yra? „Didžiuosiuose miestuose veikia daugiau įvairias socialines paslaugas benamiams teikiančių organizacijų. Mažesniuose miestuose su benamystės rizika susiduriantis žmogus, tikėtina, gali sulaukti didesnio asmeninio socialinių darbuotojų ir kitų specialistų dėmesio, pagalbos iš aplinkinių. Bendruomenė čia yra glaudesnė, socialinė izoliacija – mažesnė, būsto pasiūla – didesnė, o prieiga prie jo – lengvesnė nei didžiuosiuose miestuose“, – vardija pašnekovė.

Tyrimo atradimai

Pirminė minėto dr. R. Indriliūnaitės tyrimo idėja buvo išanalizuoti priežastis, kurios lemia asmens patekimą į benamystės situaciją, bei šių asmenų patirtis tapus benamiams, kokių strategijų jie imasi siekdami patenkinti bazinius poreikius. „Tam pasirinkau interviu metodą – jis leidžia pamatyti žmogų per jo pasidalytą istoriją. Mano tyrimo laukas apėmė du miestus – Vilnių ir Kauną, mat juose benamių asmenų skaičius – didžiausias, taip pat tuo metu ten veikė tiek valstybės, tiek nevyriausybinės organizacijos išlaikomi nakvynės namai. Kadangi tyrimo metu praleidau daug laiko su benamiais asmenimis, pastebėjau, kad jie miestą ir jo erdves traktuoja savitai – susikuria tarsi savą, jų poreikius atitinkantį miestą. Taip kilo mintis labiau pasigilinti į jų judėjimo mieste maršrutus.

Kaip vėliau paaiškėjo, jie priklauso nuo asmens benamystės trukmės, neretai besisiejančios su fizinėmis galimybėmis, turimos priklausomybės, socialinių ryšių tarp pačių benamių asmenų. Nors iš pradžių norėjau, kad tyrimas apimtų tiek vyrus, tiek moteris, visgi vėliau tyrimą tęsiau tik su benamiais vyrais, mat jie sudaro didesnę dalį benamių asmenų, be to, daugelis benamių moterų, gyvenusių nakvynės namuose, turėjo darbus, tad jų padėtis šiek tiek skyrėsi. Benamiai vyrai yra labiau matomi, o moterų benamystė – labiau latentinė, sunkiau identifikuojama“, – pasakoja sociologė.

Kaip minėta, tyrimo metu dr. R. Indriliūnaitė su benamiais asmenimis praleido nemažai laiko, stebėjo įvairių jų grupių kuriamą „savą“ miestą ir taisykles, kasdienį judėjimą tarp jiems svarbių vietų – nakvynės namų, sriubos valgyklų, prekybos centrų prieigų, konteinerių. „Pasirinkta sociologijoje ir antropologijoje taikoma etnografinė tyrimo strategija leido skirti laiko užmegzti ryšiui su benamystę patiriančiu žmogumi, pamatyti jį ne kaip benamį, o kaip asmenį, turintį vardą, patiriantį išgyvenimus, išgirsti jo istoriją, kartais net ir skirtingus jos variantus, – dėsto pašnekovė. – Beje, atsimenu pirmuosius savo dar bakalauro studijų metu sutiktus vyresnio amžiaus benamius, su kuriais tuomet kalbėdavausi kaip „Carito“ savanorė. Iki šiol prisimenu, kad vieno iš jų kasdienis rūpestis buvo surinkti pinigų sumą, kurios vakare užtektų vištų kepenėlėms nupirkti katinui. Kitas vardydavo operų ir operečių pavadinimus, klausdavo, ar jas mačiau, ir dalydavosi prisiminimais apie Kauno muzikinį teatrą.“

Priežasčių netrūksta

Kokį kelią dažniausiai nueina žmogus iki benamystės? Pasak sociologės, tai, kad asmuo praranda gyvenamąją vietą ir tampa benamis, lemia įvairių priežasčių visuma. Sociologijoje išskiriamos vadinamosios struktūrinės, tokios kaip skurdas, prieinamo būsto stoka, nelygybė, ir individualios benamystę lemiančios priežastys, beje, jos neretai tarpusavyje susipina.

„Nedarbas, vaikystėje ar suaugusiojo gyvenime patirtas įvairių formų smurtas, sveikatos problemos, priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, taip pat įkalinimo patirtis, asmeninių santykių problemos įprastai yra pagrindiniai benamystės rizikos veiksniai. Susidėjus kelioms aplinkybėms, nesant saugios, palaikančios socialinės aplinkos, žmogus ilgainiui praranda gebėjimą adekvačiai pasirūpinti savimi, nebesiekia atitikti visuomenės normų. Be to, pati visuomenė labai dažnai nėra atvira tokiam žmogui – atmetimu, vengimu, baime, kriminalizavimu jį dar labiau stumtelėja į saviizoliaciją, – benamystę lemiančias aplinkybes vardija sociologė. – Taigi benamystės trajektorijos – gana skirtingos ir kartu panašios. Daugeliu atvejų jos yra pažymėtos tam tikrų lūžių žmogaus asmeniniame gyvenime.

Pavyzdžiui, nemažai mano tyrimo dalyvių buvo patyrę sudėtingų išgyvenimų vaikystėje – augo be tėvų globos, patyrė smurtą, anksti pateko į įkalinimo įstaigas. Pavyzdžiui, asmuo tiesiog „užsisuka“ tarp institucijų: patenka į įkalinimo įstaigą, grįžta iš jos, po tam tikro laiko vėl patenka. Neretai vienas iš esminių lūžių, vedančių benamystės link, yra asmeninių santykių griūtis, būsto netekimas, sveikatos problemos, priklausomybė. Šie sunkumai neturint glaudaus socialinių ryšių tinklo neretai tampa kritiniai. Juos yra patyrę dauguma benamių.“

Svarbi kompleksinė pagalba

Su atskirtimi dėl benamystės susiduriantys asmenys balansuoja ties išgyvenimo riba, tačiau, pasak dr. R. Indriliūnaitės, benamiams rūpi ne tik baziniai poreikiai – svarbūs yra ir daugybė kitų aspektų. „Kiekvienam asmeniui pagalbos poreikis gali būti skirtingas – pradedant pagalba susitvarkant prarastus asmens dokumentus ar registracijos vietos, asmens higienos palaikymo klausimais, baigiant psichologine, socialine ir finansine pagalba. Dažniausiai asmeniui reikia kompleksinės pagalbos, apimančios tiek gyvenamosios vietos klausimą, tiek nuoseklų socialinį, psichologinį žmogaus palydėjimą“, – teigia tyrėja.

Kai kurios šalys, tarp jų – ir Lietuva, benamystės problemą bando įveikti pasitelkdamos vadinamuosius trumpojo laikotarpio sprendimus, pavyzdžiui, laikinai apgyvendina ar suteikia nakvynę, kitos imasi tvaresnių ir nuoseklesnių būsto politikos sprendimų. Šiandien mūsų šalyje benamiai asmenys gali kreiptis dėl socialinio būsto, taip pat nakvynės namuose yra teikiamos laikino apgyvendinimo ir nakvynės bei socialinių įgūdžių ugdymo paslaugos.

„Visgi gana menkas dėmesys skiriamas asmenims, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori ar negali kreiptis į nakvynės namus. Itin trūksta kompleksinio pobūdžio paslaugų, kurios apimtų tiek apgyvendinimą, tiek socialinę pagalbą. Pastaroji, asmeniui neturint nuolatinės gyvenamosios vietos, nėra veiksminga, nes nepanaikina esminės priežasties. Sprendžiant benamystės problemą Suomija yra minima kaip gerosios praktikos pavyzdys Europoje. Šioje šalyje imtasi įgyvendinti programą „Pirmiausia būstas“ (angl. „Housing First“). Jos esmė – asmeniui suteikti nuolatinį ir saugų būstą ir tik jau po to teikti reikalingas socialines paslaugas, ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Ji prisidėjo prie spartaus benamių skaičiaus mažėjimo“, – dėsto sociologė.

Reikia daugiau empatijos

Deja, net ir kokybiškos, lengvai prieinamos kompleksinės pagalbos paslaugos tikrai ne kiekvienu atveju padeda išspręsti benamystės problemą. Dr. R. Indriliūnaitės teigimu, dera turėti omenyje tai, kad ilgą benamystės kelią nuėjusiems asmenims dažnai būna per sudėtinga laikytis visuomenėje priimtų normų, elgesio modelių, mat jie yra pripratę prie savito gyvenimo būdo, išmokę prisitaikyti prie esamų aplinkybių.
„Mūsų visuomenėje dar gerokai per mažai kalbama apie tai, kad gyvenamojo būsto, namų netektis visų pirma asmeniui yra didelė traumuojanti patirtis, su kuria kiekvienas tvarkosi savaip. Man atliekant tyrimą neteko sutikti asmenų, kurie sąmoningai būtų pasirinkę benamystę kaip gyvenimo būdą. Dažniausiai tai būdavo tam tikros gyvenimo įvykių sekos lemta situacija, neretai lydima saviizoliacijos, gėdos – žmonės gėdydavosi, jiems buvo svarbu, kad jų artimieji ar buvę bendradarbiai nesužinotų apie tai, jog jie gyvena nakvynės namuose“, – pabrėžia pašnekovė.

Taigi kaip mes, kaip visuomenė, galime prisidėti prie benamystės problemos sprendimo ir su ja susijusios stigmos mažinimo? Dr. R. Indriliūnaitės nuomone, pagrindiniai dalykai galėtų būti stereotipų, neigiamų nuostatų apie benamius asmenis atsisakymas bei empatijos ir supratimo didinimas. „Įvairios bendruomenės, susitelkimą, įsitraukimą, savanorystę, susijusią su benamiais asmenimis, skatinančios veiklos yra gera galimybė keisti nusistovėjusias nuostatas ir plėsti supratimo apie šiuos žmones, jų gyvenimą ribas. Taip pat mes, kaip visuomenė, galėtume prisidėti palaikydami politines iniciatyvas ne tik būsto klausimais, bet ir skirtas smurto prevencijai, psichikos sveikatai gerinti“, – tvirtina sociologė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.