Baku (Azerbaidžanas) vykstančioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP29) pristatytas naujausias „Global Carbon Project“ mokslininkų paskelbtas tyrimas rodo, jog, nepaisant globalių pastangų stabdyti klimato krizę, iškastinio kuro anglies dioksido emisijos pasauliniu mastu šiemet pasiekė rekordinį lygį.

Daugiau nei 120 mokslininkų komandos rengiamoje Globalaus anglies dioksido biudžeto ataskaitoje kasmet pateikiama atnaujinta, patvirtintomis metodologijomis grįsta informacija. Šiemet skelbiama, jog jei iškastinio kuro emisijos nemažės ir tęsis dabartiniu tempu, yra 50 proc. tikimybė, kad per maždaug šešerius metus temperatūros kilimas globaliu mastu viršys fundamentalią, Paryžiaus klimato susitarime įtvirtintą 1,5 laipsnio ribą. Ją peržengus klimato pokyčiai taps negrįžtami ir pradės kelti grėsmę gyvybei Žemėje.

Siekiant stabdyti klimato kaitą, būtina skubiai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Deja, mokslininkų teigimu, vis dar nėra jokių ženklų, jog pasaulis jau pasiekė iškastinio kuro CO2 emisijų viršūnę.

Laikas beveik baigėsi

Pasaulio mokslininkai sutaria, kad 1,5 laipsnio klimato atšilimo riba žymi kritinį tašką, po kurio pasaulis keisis negrįžtamai. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija įspėja, jog vidutinei pasaulinei temperatūrai peržengus lemtingą ribą, planeta šils dar greičiau, klimato anomalijos įgaus domino efektą, ir pokyčiai taps nebegrįžtami su visais iš to išplaukiančiais ekologiniais, socialiniais ir ekonominiais padariniais. Iš esmės tai reiškia, jog gyventi Žemėje žmonėms ilgainiui taps sunkiai įmanoma.

Anglies dioksido biudžetas yra klimato politikoje dažnai sutinkama sąvoka, padedanti identifikuoti didžiausią įmanomą į aplinką išmetamo CO2 kiekį, dėl kurio globalus klimato atšilimas būtų apribotas iki tam tikro lygio. Iš esmės anglies dioksido biudžetas yra CO2 kvota arba maksimalus emisijų kiekis, kurį pasiekus klimatas sušils daugiau, nei Paryžiaus susitarime įtvirtinta 1,5 laipsnio vidutinės globalios temperatūros kilimo riba, palyginus su ikipramoniniu laikotarpiu.

Naujausioje Globalaus anglies dioksido biudžeto ataskaitoje prognozuojama, jog jei iškastinio kuro emisijos nemažės ir tęsis dabartiniu tempu, yra 50 proc. tikimybė, kad temperatūros kilimas globaliu mastu viršys 1,5 laipsnio ribą per maždaug šešerius metus. Tiesa, šie skaičiavimai nėra ypatingai tikslūs, atsižvelgiant į papildomas globalios temperatūros kilimą skatinančias medžiagas, tokias kaip CH4, N2O ar aerozoliai. Pastarąsias medžiagas įskaičiavus, atšilimas būtų pasiektas daug anksčiau. Tad ataskaita akivaizdžiai demonstruoja, kad likęs anglies dioksido biudžetas – taigi ir laikas, likęs išvengti negrįžtamo klimato krizės poveikio – beveik baigėsi.

Šie metai – (anti)rekordiniai

Tai patvirtina praktiniai duomenys. Europos Sąjungos Klimato kaitos tarnyba „Copernicus“ neseniai paskelbė, jog 2024 metų vidutinė globali temperatūra pusantro laipsnio viršys ikipramoninio laikotarpio temperatūrą, o taip pat šie metai „beveik neabejotinai“ bus patys šilčiausi istorijoje, taip sumušdami dar pernai pasiektą rekordą.

Tokie rekordai neturėtų stebinti, atsižvelgiant į tai, kad minėtoje Globalaus anglies dioksido biudžeto ataskaitoje prognozuojama, jog CO2 emisijos šiais metais pasieks naujas aukštumas ir viršys 2023 metais pasiektą piką. Tai lėmė iškastinio kuro emisijų augimas, o taip pat neįprastai didelis su žemės naudojimu susijusių išmetamųjų teršalų kiekis 2024 metais.

Ataskaitoje skelbiama, jog vis dar nėra jokių ženklų, kad pasaulis jau pasiekė iškastinio kuro CO2 emisijų piką. Dokumente prognozuojama, jog pasauliniu mastu 2024 metais anglies CO2 emisijos padidės 0,2 proc., naftos – 0,9 proc., o gamtinių dujų – net 2,4 proc. (tai atitinkamai sudaro 41, 32 ir 21 proc. viso pasaulio iškastinio kuro CO2 emisijų).

Tikėtina, jog anglies gavyba globaliu mastu didės iki 2030 metų, o naftos ir gamtinių dujų – bent iki 2050 metų. Tai ne tik prieštarauja įsipareigojimams pagal globalų Paryžiaus klimato susitarimą, bet ir kertasi su lūkesčiais, kad pasaulinė anglies, naftos ir gamtinių dujų paklausa piką pasieks jau šio dešimtmečio pabaigoje.

Ar pasauliui kada nors pagaliau pavyks atsisakyti iškastinio kuro, visų pirma, priklausys nuo valstybių požiūrio į klimato krizę, ateities klimato politikos ir politinės valios.

Nemaža dalis Vakarų visuomenių į klimato kaitos keliamas grėsmes žvelgia rimtai, o klimato politikos atžvilgiu iš esmės yra nusiteikusios palankiai, taigi, galima sakyti, kad planetos ateitis yra pasaulio valstybių vyriausybių rankose. Pastarosios atlieka esminį vaidmenį nustatant iškastinio kuro vartojimo ateities gaires, kadangi maždaug pusę pasaulinės naftos bei dujų ir daugiau nei pusę anglies gavybos kontroliuoja valstybiniai subjektai.

Tačiau panašu, jog artimiausiu metu valstybės ne tik nesiruošia atsisakyti iškastinio kuro, bet dažnu atveju ir tiesiogiai subsidijuoja naftos ir dujų kompanijas.

Ką iš tiesų reiškia „atsitraukimas nuo iškastinio kuro”?

Praeitų metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje COP28 pasaulio valstybės eilinį kartą bandė diskutuoti apie iškastinio kuro atsisakymą, tačiau šios diskusijos iš esmės baigėsi niekuo.

Tiesa, skambių antraščių dėlei pasaulio žiniasklaida pernykštę konferenciją bandė pristatyti kaip „beprecedentę“ dėl to, kad baigiamajame jos dokumente pirmą kartą per beveik trisdešimt metų nuo tada, kai organizuojami tokie pasaulinio masto renginiai, paminėtas iškastinis kuras.

Tačiau tokiuose pasaulinio masto renginiuose bendrą sutarimą turi pasiekti beveik du šimtai valstybių, o tai nėra paprasta. Baigiamasis 2023 metų konferencijos dokumentas iš tiesų neminėjo iškastinio kuro atsisakymo (angl. phase out) ar netgi laipsniško jo gavybos ir vartojimo mažinimo (angl. phase down). Su tokiais raginimais griežtai nesutinka naftą eksportuojančios valstybės, įskaitant ir pernai metų renginio šeimininkus JAE; prie jų prisideda ir Kinija, Indija, kitos šalys.

Konferencijai einant į pabaigą, iškastinio kuro atsisakymas iš baigiamojo dokumento juodraščio buvo pašalintas, tačiau užprotestavus salų valstybėms, kurių išlikimas dėl klimato krizės yra atsidūręs pavojuje, ir ES, prie kurių prisijungė JAV, Australija, Kanada ir Norvegija, derybos buvo pratęstos. Tai leido sutarti dėl kompromisinės „atsitraukimo nuo iškastinio kuro energetikos sistemose“ (angl. ‚transitioning away from fossil fuels in energy system‘) formuluotės.

Vis dėlto, tokia formuluotė yra pernelyg abstrakti, deklaratyvi ir atvira interpretacijoms, progresas ją įgyvendinant yra sunkiai išmatuojamas, o pasiektas susitarimas net nėra teisiškai įpareigojantis. Paprasčiau tariant, tai reiškia, kad pasaulis tiesiog dar nėra pasiruošęs atsisakyti iškastinio kuro.

Pranešimas spaudai.