Džordana, regis, turėtų būti išdidi, užrietusi nosį, bet iš tiesų yra paprasta ir atvira. Ji prisipažįsta esanti netobulas, pažeidžiamas ir nuodėmingas žmogus. Tačiau per pastarąjį penkmetį dainininkės įvaizdis visuomenėje gerokai pasikeitė. Štai visai neseniai ji visuomenės apklausos metu išrinkta į įtakingiausių populiariosios muzikos atlikėjų dešimtuką. Beje, vienintelė iš moterų.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Naująjį LNK sezoną jūs pasirodysite nauju amplua – tapote viena iš projekto „Lietuvos balsas“ mokytojų. Ar jau spėjote įsigyventi į šį vaidmenį?

– Taip, jau spėjau įsigyventi, ir gana smarkiai. Žinoma, nesitikėjau, kad bus taip sunku. Šiame konkurse dalyvauja daug stiprių dainininkų, įdomių savo balsais ir charakteriais jaunų žmonių. Įdomios ir jaudinančios yra dalyvių dvikovos, o svarbiausia – mums, teisėjams, sunku spręsti, kuris atlikėjas geriau pasirodė, kai atrodė, kad visi yra lygiaverčiai. Kartais tai padaryti būdavo taip sunku, kad atrodydavo, jog geriau jau tu sėdėtum žiūrovo kėdėje.

– Kas vis dėlto lemia sprendimą, kuris iš projekto dalyvių geresnis, – balsas ar charizma?

– Stiprių ir gerų balsų, dainingų žmonių Lietuvoje yra tikrai daug, tačiau šiame konkurse lemia ne vien stiprus balsas ar gražus balso tembras. Yra renkamas pats geriausias, įdomiausias atlikėjas, būsimoji scenos žvaigždė, todėl ji turi būti išskirtinė, patraukli visa savo esybe, kad jos atliekamos dainos paliestų publikos širdis.

– Kokią save prisimenate mokykloje?

– Buvau padauža. Beje, aš ir dabar jaučiuosi tokia ne visai išaugusi iš paauglystės. (Šypsosi – G. M.) Tačiau visada buvau reikli sau ir kitiems. Tas mano reiklumas kartais būdavo siejamas su užsispyrimu, nes man ne bet kas tinka ir patinka. Nors iš esmės esu labai gera, jautri, mane lengva įskaudinti. Kartais man sunku suvaldyti emocijas, nors jau, kaip sakoma, užsiauginau storesnę odą. Tos emocijos pratrūksta ir „Lietuvos balso“ filmavimuose ir aš nesistengiu jų valdyti. Leidžiu sau būti tokiai, kokia esu, pamiršusiai, kad čia esu mokytoja.

– Dainuojate nuo pat mažens. Tikriausiai buvote muzikos mokytojos numylėtinė?

– Ne, kaip tik atvirkščiai. Kai mokiausi Šakių vidurinėje mokykloje, kažkodėl taip nepatikau muzikos mokytojai, kad ji man net trejetą išvedė. Kai įstojau mokytis į Konservatoriją, dėstytojai labai nustebo dėl tokio pažymio.

– Vis dėlto kokius dalykus labiausiai mėgote mokykloje?

– Labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, rusų kalbą ir nemirtingus jų klasikų kūrinius. Visokių fizikų, chemijų, matematikų nelabai kenčiau. Per tas pamokas eidavau neva pas dantistę, o iš tiesų nueidavau į kokį nuošalesnį mokyklos kampelį, atsisėsdavau ant palangės ir rašydavau daineles. Tada, dar mokydamasi vidurinėje, būdama keturiolikmetė, dainavau grupėje „Impulsas“. Maniau, kad honorarą suskaičiuoti mokėsiu, o kvadratinių šaknų traukti man gyvenime tikrai neprireiks, kad mokytojai veltui mums kvaršina galvas, bet vėliau paaiškėjo, kad kai kurių dalykų reikia. Tuomet atrodė, kad svarbiausia – ištrūkti į laisvę.

– Kokia buvo ta laisvė baigus mokyklą?

– Trumpai teko padirbėti mokytoja Plokščių vidurinėje mokykloje. Joje buvau muzikos mokytoja, pavaduodavau rusų kalbos mokytojas ir dar buvau pionierių vadovė. Tuomet rugsėjo 1 dieną aš buvau tik septyniolikmetė, o jau mokytoja. Jausmas buvo smagus, nes spalio 3 dieną man suėjo 18 metų, skraidžiau padebesiais, nes pajutau savarankiškumo laisvę. Tiesa, tai truko neilgai, nes greitai atvyko „Nerijos“ vadovas Stanislovas Čiapas ir mane pakvietė dainuoti tame prestižiniame muzikos ansamblyje. Mamytė – dabar jos jau nebeturiu – tuomet mane palaimino, nes žinojo, kad kitaip nebus – esu sutverta scenai, negaliu nedainuoti. Štai nuo tada ir prasidėjo mano scenos karjera. Ir trunka štai jau trisdešimt metų. Gastrolių geografija atgavus nepriklausomybę išsiplėtė. Ypač šiltai buvau sutikta Skandinavijos šalyse, Airijoje, Graikijoje, kur susikrovę mantą nukakome su vyru Elegijumi (Strasevičiumi – G. M.).

– Augote didelėje šeimoje?

– Taip, mama augino mus keturis. Ji dėl mūsų labai stengėsi. Nors vertėmės sunkiai, ji man nupirko pianiną, nes matė, kad be muzikos negaliu gyventi, kad turiu Dievo dovaną. Mama išgyveno, kad man „Dainų dainelėje“ neteko tapti laureate, kokia tuomet savo paukščiuko balsu tapo Vaida Genytė. Mano balsas visada buvo toks su „smėliuku“. Bet aš tuomet su „Žemuogėle“ pelniau publikos numylėtinės prizą. Tad, galima sakyti, televizijos krikštą esu gavusi labai seniai. Pamenu, kaip man nepatiko tos sekiojančios kameros, ta jų tvarka: „Dešimt, devyni, aštuoni, septyni... – filmuojame.“ Sėdėdavau papūtusi lūpytes ir laukdavau. (Šypsosi – G. M.)

– Vėliau laimėjote realybės šou „Akvariumas 2“. Ar pritariate nuomonei, kad televizija prisideda prie žmogaus populiarumo? Kokias televizijos laidas pati mėgstate žiūrėti?

– Į „Akvariumą“, kaip ir į „Lietuvos balsą“, eiti mane tiesiog prikalbino. „Akvariume“ aš buvau savimi, patiko kam nors ar ne, tokia esu ir „Lietuvos balse“. Nesu šalininkė tos įsigalėjusios nuomonės, kad jeigu tavęs nėra televizijoje, tai apskritai nėra popmuzikos pasaulyje. Man apskritai nuobodu žiūrėti televizijos laidas, nes ten migruoja tie patys asmenys. Jeigu aš eičiau į visas laidas, į kurias mane kviečia, tai nedingčiau iš televizorių ekranų apskritai. (Juokiasi – G. M.) Nesuprantu, kodėl kai kuriems žvaigždėmis save vadinantiems atlikėjams patinka būti matomiems per televiziją, juk gyvenimas verda čia ir dabar, žmonės mėgsta klausytis koncertų jusdami atlikėjus, kvėpuoti tuo pačiu oru, kurio aurą sukuria muzika.

– Jūsų kelias patvirtina posakį „Per kančias – į žvaigždes“? Pasitikėjimo savimi, regis, jums niekada nestigo, net ir tada, kai jūsų gyvenime buvo juodų laikotarpių, kai tekdavo atidėti koncertus, išsisukinėti dėl neįvykdytų pažadų?

– Gal kiek nuvalkiota frazė, kad pats gyvenimas yra mokykla. Gyveni ir mokaisi, darai klaidas ir išmoksti jas ištaisyti. Manau, kad žmogui svarbu tobulėti, išgyventi pakilimus, nuopuolius ir laukti sėkmės valandos. Tad, pradėjusi nuo grupės „Impulsas“, vėliau keliavusi su „Nerijos“ ansambliu, dalyvavusi įvairiuose festivaliuose ir laimėjusi prizinių vietų, kurį laiką buvau tarsi užribyje, o štai nuo 2014 metų prasidėjo kilimas aukštyn. Buvo maloniausia, kai buvau apdovanota M.A.M.A. apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškai muzikai.

– Rengiatės naujam jubiliejiniam koncertų turui po Lietuvą „Iki Mėnulio ir atgal“. Tie visose didžiųjų miestų arenose jau spalį startuosiantys šou skirti jūsų 30 metų koncertinei veiklai. Pažvelgus į jus tikrai neatrodo, kad esate įžengusi į penktąjį dešimtmetį. Kaip pavyksta išlikti jaunatviškai?

– Ačiū už komplimentą. Man didelių pastangų nereikia, kad scenoje atrodyčiau ir solidesnė, ir vėjavaikiška. Man svarbiausia, kad mano dainos patinka pačiai įvairiausiai publikai, kad koncertuose būna ne tik seni mano talento gerbėjai, bet ir daug jaunimo.

– Ankstesnių jūsų programų pavadinimai „Nesudeginta ant laužo“, „Aš – karalienė“, „Neoninės pelių uodegos“ tarsi atspindi jūsų gyvenimo etapus, kai jums pavyko sugrįžti į sceną ir kilti aukštyn. Publika jus įvertino dešimtuku, nes esate sektinas pavyzdys, kaip suklupus galima siekti aukščiausių viršukalnių. Ar tiesa, kad dėl tokio jūsų skrydžio „kalta“ meilė?

– Drąsiai galiu tvirtinti, kad man padėjo Dievas. Jo dėka mano gyvenime atsirado Elegijus – žmogus, kuris pats buvo nuėjęs nelengvą gyvenimo atkarpą. Buvau pavargusi nuo netvarkingo gyvenimo būdo, neslepiu, kad buvau nenuspėjama, kad nuolatiniai pasilinksminimai, alkoholis darė savo. Kai man buvo labai sunku, ir pirmiausia – sutarti pačiai su savimi, mano gyvenime atsirado Elegijus ir ištiesė man ranką. Mes kartu jau šešerius metus. Sutuoktuvėms pasirinkome kiek mistišką datą – 2012 metų gruodžio 12 dieną – ir neapsirikome. Jeigu taip nebūtų atsitikę, tikriausiai žmonės taip nelauktų mano naujų albumų, originalių pasirodymų, kuriems atiduodu visą savo širdį. Elegijus man padeda viską suorganizuoti, suburti patikimą ir šaunią koncerto komandą, atlieka titanišką vadybininko darbą. Mūsų gyvenime alkoholio nebėra, mes jau atsigėrėme. Vyras šio žalingo įpročio atsikratė prieš 12 metų, o aš jau šešerius esu apsvaigusi nebent nuo meilės, o šiaip – sveika ir laiminga.

– Kokie yra popmuzikos karalienės namai? Ar juos galite pavadinti ramybės uostu?

– Taip, mūsų namai Kauno pakraštyje netoli miško yra mūsų tvirtovė, mūsų rojaus kampelis. Įsikūrėme 200 kvadratinių metrų kotedže, pro kurio langus atsiveria gražus gamtovaizdis, tarsi gyvas paveikslas, ir miesto panorama. Aš esu miesto vaikas ir man reikia justi, kad aplinkui gyvena žmonės. Kokiame vienkiemyje gyventi man būtų tarsi tremtis, o štai Elegijus yra kitoks. Jis – gamtos žmogus, galėtų nors miško namelyje gyventi. Jis – tarsi tarzanas, jam reikia pabėgioti po gamtą, palakstyti motociklu. Mano namuose labai daug vadinamųjų moteriškų žaislų: mėgstu papuošalus, kvepalus, kosmetikos – kaip kokiame „Akropolyje“. O kiek spintose drabužių ir ypač batų – jau neskaičiuoju. Kažin ar man užteks gyvenimo juos sudėvėti. Tad, kai prieš kelerius metus rinkomės namus, radome kompromisą – kad būtų ramybė, puikus gamtos vaizdas, kad nebūtų pernelyg karšta ir namuose nereikėtų užuolaidų, taip pat kad kartu justume, jog gyvename Kaune, mano pamiltame mieste.

– Ar pavyko šią vasarą bent kiek pailsėti? Koks jūsų laisvalaikis, kokia muzika paprastai skamba namuose?

– Vasara mums – darbymetis. Koncertus rengėme Palangoje, Utenoje, Pasvalyje ir kitur, dalyvavome įvairių miestų šventėse, taip pat ir Žagarės vyšnių festivalyje. Teko dalyvauti ir „Lietuvos balso“ filmavimuose. Tad atsipūsdavome namuose, kuriuose muzika skamba retai, nes mums patinka tyla. O štai pastaruoju metu studijoje įrašinėjame naują albumą, taigi nesinori blaškytis ir klausytis kitokių melodijų. O laisvalaikis? Su Elegijumi mėgstame vakarais pasižiūrėti gerą filmą, jis paprastai eina miegoti, o aš dar pasiimu kokią knygą paskaityti. Ypač mėgstu detektyvus, trilerius. Kartai užsiskaitau iki paryčių, paskui miegu iki vidurdienio. Žinoma, jeigu nėra būtina keltis ir važiuoti į koncertus ar televiziją.

– Manau, jog žmonės mane labiausiai vertina dėl to, kad neslepiu negatyvių savo biografijos vingių, kad esu tokia, kokia esu, tyčia ko nors ant scenos nedarau, stengiuosi atiduoti visą save, dainuoti net ne balsu, o širdimi. Aš juk ateinu ir iš dūšios pasakoju apie save, net nesistengiu demonstruoti savo balso galimybių. Pati sau rašau dainas, į jas sudedu tai, ką išgyvenu, ką jaučiu. Emocijos spontaniškai liejasi ir per mano judesius, šokį. Jie niekada nebūna surežisuoti.

– Prasitarėte, kad įrašinėjate naują albumą. Kada jo sulauksime?

– Įrašinėjame neskubėdami, siekdami kokybės. Jį išleisime gal dar šiemet, bet tyčia nesistengiama, kad jis būtinai pasirodytų prieš Kalėdas, kai žmonės perka dovanas.

– Ar jis vadinsis taip, kaip artimiausias koncertų turas – „Iki Mėnulio ir atgal“?

– Ne, jis bus kitoks, nes nesinori to paties kartoti.

– Sutikite, pavadinimo užuomina tinka emigrantams iš Lietuvos, kad jie sugrįžtų...

– Apie tai visai negalvojome. Antra vertus, ką gi aš jiems, tiems emigrantams, pasakysiu? Juk žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Galiu tik pakartoti populiariosios Marijono Mikutavičiaus dainos žodžius: „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?“ Nieko per prievartą nepadarysi.

– Esate patyrusi ir šilto, ir šalto. Ar tikite, kad žmogaus gyvenimo kelius ir klystkelius lemia žvaigždės?

– Tikiu ir žvaigždžių palankumu, ir paties žmogaus pastangomis. Juk yra sena taisyklė: jeigu norite, kad kas nors pasikeistų jūsų gyvenime, nelaukite malonių iš dangaus ar kad kas nors jums viską atneštų ant lėkštutės, patys eikite, kopkite, kriskite ir kelkitės. O jeigu dar įvyks toks stebuklas, kad atsiras žmogus, kuris jums padės tai padaryti, tikrai būsite laimės kūdikis.