Likusių be tėvų globos vaikų skaičius mūsų šalyje jau perkopė 10 000. Tai sudaro 2 procentus visų šalies vaikų. Lankėmės Kauno savivaldybės vaikų globos namuose, kuriuose, pagal nustatytus standartus, gyvena 60 nepilnamečių nuo trejų iki aštuoniolikos metų. Pastarieji jau rengiasi savarankiško gyvenimo skrydžiui. Kur?

Kuria namų atmosferą

Kauno savivaldybės vaikų globos namai įsikūrę viename iš Kauno miegamųjų rajonų. Pušyne, netoli Nemuno. Pastatas neseniai renovuotas, apjuostas nauja tvora, įrengtos lauko žaidimų aikštelės, kompiuterių klasė, treniruoklių salė, psichologo kabinetas. Globotiniai turi galimybę mėgautis šviesos, garso ir spalvų terapija. Taip pat veikia Dienos centras, kurį gali lankyti 20 vaikų.

Globos namų direktorė Elena Trimonienė aprodo teritoriją, atveria visų namų gyventojų kambarių duris. „Mūsų namuose vaikai gyvena šeimynomis, – pasakoja įstaigos vadovė, – t. y. vienos šeimos seserys ir broliai gyvena kartu. Kambariuose – po du ar tris žmones. Tai leidžia vaikams justi namų dvasią.“ Viename bloke gyvena kelios šeimynos. Čia įrengta virtuvėlė, prausyklės, dušai, tualetai, oro kondicionieriai. Vaikai patys tvarko kambarius, pavalgę plauna indus ir pan. – mokomi būti savarankiški.

E. Trimonienės teigimu, šiuo metu globos namuose gyvena 60 vaikų, likusių be tėvų globos. Kaip žinoma, laikinoji globa skiriama miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimu ir miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, nuolatinė globa – teismo sprendimu.

Šventinės nuotaikos

Viename kabinete būrelis vaikų karpo gėles ir smaigsto ant medinių pagaliukų. Po to juos susmeigia į plastiko rutulį. Taip gimsta įdomūs „šviestuvai“. Mažųjų mokytoja kantriai rodo, kaip ir kur kirpti, kokias detales sujungti. Gražu!

Vienas berniukas karpo angelus. Sako, jam tai labai patinka. Paklaustas, kodėl, lyg pykteli, lyg susidrovi, suka akis į šoną. Nemalonus klausimas? Regis, vaikis nenori „taškytis“ jausmais ir emocijomis. Tik justi – karpiniai spinduliuoja meilę ir šilumą. Galbūt artimųjų, kurių nėra šalia…

Kita šeimyna renčia Kalėdų namelį – iš rudeninių lapų ir šakelių, dar dirbtinio sniegelio užbarstys. Ir lauks stebuklo – dovanų. Be abejo, atsiras dosnių dėdžių ir tetų – vaikai tikrai neliks tuščiomis, vis dėlto tai – svetimas gerumas. „Myliu, myliu – spust, prie širdelės glust“, – bandau apkabinti mielą didžiaakę pyplę. O ji – tik klapt klapt ilgomis blakstienomis ir atsargiai atšlyja. Vaikams reikia tikro nuoširdumo, o ne trumpalaikio susižavėjimo. Mažieji, lyg lakmuso popierėliai, sugeria kiekvieną emociją.

Maištaujantys ar ignoruojantys?

Šiuose globos namuose daugiausia (beveik pusė) vaikų nuo 10 iki 14 metų, 15–18 metų jaunuolių – 20. Paauglystė – sudėtingas metas. Kai siaučia hormonų audros, kai visi suaugusieji tampa kvaili ir nuobodūs ir kyla noras keisti pasaulį.

„Sveiki, ar galime užeiti? Norėtume pasiteirauti, kaip laikotės?“ – kyštelime nosį į kambarį, kuriame gyvena paaugliai. Pasigirsta šelmiškas krizenimas, lydimas atsainios frazės, girdi, dar vieni čia susidomėję... Kitas vaikinukas įnirtingai kremta vištos šlaunį, visiškai nekreipdamas dėmesio į netikėtus (o gal iš anksto „lauktus“?) svečius. Kreivai dirsteli į mus ir toliau mėgaujasi maistu.

Šiuose namuose gyvena ir penkiolikmetis akrobatas, kurio pasirodymai cirko arenoje jau stebina žiūrovus. „Vaikštau lynu, moku įvairių akrobatinių triukų, galiu atlikti žongliravimo „bajerių“. Noriu būti cirko artistas“, – pasakoja vaikinas. Tačiau fotografuotis nenori ir vardo neišduoda. Kodėl? Nenori, kad visi žinotų, jog jis – iš vaikų namų...

Paženklinti vaikų namų?

Iš tiesų dažnai akcentuojame, esą šis žmogus – iš vaikų namų. Tačiau juk jis nėra kitoks? E. Trimonienės teigimu, reikėtų formuoti pozityvų visuomenės požiūrį į vaikus, likusius be tėvų globos.

„Mūsų vaikų negalima išskirti, priešingai, juos reikia integruoti į visuomenę. Kodėl vaikams iš globos namų rengiami atskiri renginiai, koncertai ar stovyklos? Taip neturėtų būti. Vaikai turi įsilieti į visumą, o ne būti atskirti, – mano vaikų globos namų direktorė. – Visi vaikai ir maištauja, ir eibių prikrečia, klysta ir klumpa. Tačiau globos namų auklėtiniai stebimi it per didinamąjį stiklą. Ir kiekvienas, net menkiausias, jų prasižengimas neretai paviešinamas kaip didžiausias kriminalas.“

Draugiški ir paslaugūs

Kauno savivaldybės vaikų globos namai įsikūrę neįprastoje vietoje – tarp privačių gyvenamųjų namų. Vaikų gyvenimas – kiekvienam kaimynui lyg ant delno. Tereikia dirstelėti pro langą! Žiū, tai į kurio nors kiemą įlėkęs kamuolys gėlę „nuskynė“, tai kokia šiukšlė įskrido.

Direktorė prisimena, vienas kaimynas vis piktinosi ir burnojo, kad tas kamuolys vis pro šalį lekia... Auklėjo, burnojo, kad skųsis specialioms instancijoms ir pan. Tačiau vieną rytą jo kieme nuvirto eglė. Bėda! Tuomet į pagalbą atskubėjo nenuoramos... iš gretimo kiemo. Vaikai medį supjaustė, sukapojo, malkas į krūvą sukrovė. Ir santykiai kaipmat sušilo. Sako, senukas ir šiandien pas vaikus užsuka – biliardo partijos sulošti.

Globos namų koridorių ir kambarių sienas puošia vaikų piešti, siuvinėti, karpyti paveikslai. Kiek neatrastų talentų! Įstaigos vadovė tikina, kad visą šį grožį jie kuria patys. Netgi užuolaidas patys siuva. „Nuperkame įvairių audinių atraižų ir kurpiame. Kiekviename kambaryje – kitoks lango uždangalas. Pagal norus, skonį“, – šypsosi šių namų vadovė. Ir priduria, jog savo rankomis atliktus darbus vaikai labiau vertina.

Kulinariniai šedevrai

Simpatiškas berniūkštis ir įspūdingo grožio mažylė, užsijuosę prijuostes, sukasi virtuvėje. Vėsų vakarą čia kvepia vanile ir šokoladu. Netrukus esame vaišinami garuojančiu pyragu.

„Mėgsti sukiotis virtuvėje?“ – teiraujuosi žaviosios mergytės. „Labai labai!“ – džiaugiasi mažylė. Mokslo įrodyta, kad maisto gaminimas ramina ir teikia gerų emocijų. Štai kodėl vienas iš auklėtinių – itin nepaklusnus ir labai prastai besimokantis paauglys – virtuvėje tampa visai kitu žmogumi. Švelniu, rūpestingu, atsakingu.

Mažiausieji gyventojai

Čia jų, 3–6 metų vaikų, – vienuolika. Dvi mielos mergytės ir devyni berniukai. Judrūs, guvūs, drąsūs ir labai smalsūs. Vieni nuolat šypsosi, kiti – užsisvajoję, treti – šiek tiek įžūloki. Juk vaikai yra įvairių! Ir emocijos – skirtingos.

Štai vienas baltapūkis „vyrukas“ stumdo lėlių vežimėlį: švelniai sodina į jį savo „vaikus“, rūpestingai užkloja. Kito vaikiūkščio atsakymas į klausimą, kaip nuraminti verkiančią lėlę, šiek tiek suglumina. Girdi, reikia ją supurtyti ir patąsyti už plaukų – nurims. Vaikai negimsta blogi, tą blogį jie atsineša iš namų. Pasirodo, mažasis „agresorius“ augo šeimoje, kurioje buvo piktnaudžiaujama alkoholiu ir smurtaujama.

Vaikų svajonės

„Turime savo daržą. Vasarą patys ir sodiname, ir ravime, ir derlių nuimame, – džiaugiasi E. Trimonienė. – Vaikai noriai imasi veiklos. Taip ruošiame juos savarankiškam gyvenimui.“

Kuo jie nori tapti? Kirpėjomis, vadybininkais, vairuotojais, gydytojomis. Svajonės – tos pačios – kaip ir kiekvieno jauno žmogaus. O kaip meilės reikalai, ar tarp globotinių mezgasi šilti jausmai?

Direktorė pasakoja menanti dvi poras, kurios čia susipažino. Išėję iš globos namų, jaunuoliai sukūrė šeimas, augina vaikus ir puikiai gyvena, retsykiais čia sugrįžta. Savo džiaugsmu pasidalyti.
Visiems jiems – mūsų vaikams – norisi linkėti palankaus vėjo, gero skrydžio ir likimo malonės – nuoširdžių žmonių gyvenimo kelyje.

Šiuose namuose gyvena 60 vaikų.

Reikia šilumos ir meilės

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Violeta Podolskaitė prieš dvejus metus įsteigė Vaiko gerovės reikalų plėtros komisiją.

„Susibūrėme – vaiko teisių apsaugos specialistai, Švietimo skyriaus, viešosios tvarkos atstovai, Socialinių reikalų, Sveikatos departamentų nariai – ir nutarėme decentralizuoti vaikų globos namus. Tai buvo mano idėja (jos įgyvendinimo planas parengtas iki 2020 m.) – kurti šeimynas, kuriose augtų vaikai, neturintys tėvų arba sąlygų gyventi savo šeimoje. Valstybinės vaikų globos institucijos, kuriose gyvena po 60 vaikų, – šaltos, jose trūksta namų jaukumo. Norisi, kad vaikai pajustų tikrą namų šilumą, gautų pakankamai dėmesio ir meilės. Tegul ir svetimų širdžių“, – sako minėtos komisijos pirmininkė V. Podolskaitė.

Vilniaus savivaldybės tarybos narės nuomone, ateityje valstybinių vaikų globos namų apskritai neturėtų būti, beglobiai vaikai turėtų būti įkurdinti šeimynose. Tačiau kol kas ši idėja įgyvendinama labai pamažu, atsargiai. Tačiau pašnekovė teigia, kad jau galima džiaugtis pirmaisiais darbo vaisiais – neseniai sostinės Pilaitės mikrorajone įsikūrė dvi (7 ir 9 vaikų) šeimynos. Kiekvienam vaikui skirta 14 kv. m naudingojo ir 6 kv. m miegamojo ploto.

Tačiau svarbiausia – ne tai. Šeimynose – tose mažose bendruomenėse – vaikai patiria daugiau artumos. Ir tarpusavio, ir globėjų. Iš tiesų, regis, globos namų auklėtiniams sudarytos puikiausios gyvenimo sąlygos. Jie gali užsiimti įvairiausia širdžiai miela veikla – siūti, dainuoti, šokti, sportuoti, piešti Anaiptol ne visi tėvai gali tai suteikti savo atžaloms.Vis dėlto šeima yra šeima. Ir niekas jos neatstos.

„Vaiko gerovės reikalų plėtros komisijos tikslas – stengtis, kad kuo daugiau valstybinių globos namų auklėtinių (galbūt net visi!) apsigyventų šeimynose. Šiandien susiduriame su finansavimo problemomis. Pažadėtos sumos ima ir „nutirpsta“, nes atsiranda svarbesnių reikalų už mūsų visų vaikus“, – su širdgėla kalba pašnekovė.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“