Kartais patraukti probleminius žmones toliau nuo savo akių atrodo geriausia išeitis. Tačiau socialiniai getai, kur susiburia skurdžiai gyvenantys asmenys, sukuria dar daugiau problemų, o kraštutiniu atveju getuose už aukštų tvorų yra priversti slėptis turtingieji.

Teodora RAŠIMAITĖ

Getu paprastai vadinama miesto dalis, kurioje dėl moralinio, teisinio ir ekonominio spaudimo sutelktai gyvena nacionalinės, etninės ar socialinės mažumos. Nors kartais vartojamas ir terminas „turtingųjų getai“, dažniausiai getai – skurdžiausi, labiausiai apleisti miesto rajonai.

Paties žodžio kilmė nėra tiksliai žinoma – manoma, kad jis gimė XVI a. Venecijos žydų kvartale, XIX a. pabaigoje getais imti vadinti perpildyti, skurdūs įvairių socialinių mažumų ir grupių kvartalai. Tad iki žydų getų, baisios XX a. moralinės dėmės, getai jau egzistavo.

Getų kultūra pasižymi ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Šios šalies miestų teritorijų gyventojai daugiausia priklauso vienalytei rasinei grupei. Praėjus daugiau kaip 60 metų nuo XX a. 6 ir 7 dešimtmečių Amerikos pilietinių teisių judėjimo, JAV tebėra segreguota visuomenė, kurioje skirtingų rasių atstovai gyvena skirtinguose rajonuose, kur gyvenimo lygis ir kokybė labai skiriasi. Getų formavimasis JAV labai paplito 1967–1987 m., kai dėl ekonomikos restruktūrizavimo smarkiai sumažėjo darbo vietų gamybos srityje.

Paprastai kalbant, gamyba buvo masiškai perkeliama į trečiojo pasaulio šalis, o kadaise klestėję šiaurės ir vakarų pramonės miestai sunyko. Afroamerikiečiai buvo neproporcingai paveikti šios tendencijos, nes pagal etninį darbo pasidalijimą jiems teko nesaugios darbo vietos, tad jie masiškai tapo bedarbiais, o miestų centrai – jų getais (vidurinė ir aukštesnė klasės kraustėsi į užmiesčius). Tyrinėtojai tokią padėtį vadina neveikiančiu socialiniu liftu, kai tam tikri gyventojų sluoksniai niekaip negali pakilti iš pirmojo aukšto.

Gimę netinkamoje vietoje

Kodėl mūsų raginimai mokytis, stengtis, eiti dirbti socialinių getų gyventojų neveikia, priežasčių yra įvairių, tačiau viena pagrindinių – gimimas ir gyvenimas „ne toje“ aplinkoje. Vadinamoji diskriminacija dėl adreso – mums negirdėta, bet Vakaruose gana dažnai nagrinėjama. Šios rūšies diskriminacija glaudžiai susijusi su getais – iš anksto žinomais blogais rajonais. Vien parašius tokį adresą, galima netekti galimybės įsidarbinti net neatvykus pokalbio.

Prancūzijos darbo, užimtumo ir viešosios politikos institutas yra atlikęs tyrimą, kaip tai veikia. Tyrimo duomenys rodo, kad gyvenamoji vieta turi lemiamos įtakos galimybėms gauti darbą dėl kelių priežasčių. Pirma, fizinis atstumas tarp gyvenamosios vietos ir laisvos darbo vietos apsunkina darbo paieškos procesą ir sumažina tikimybę dirbti, ypač kai menkai yra išplėtotas viešasis transportas.

Antra, socialinė ir demografinė vietovės sudėtis turi įtakos tikimybei gauti darbą per kaimynystės, bendraamžių ryšius ar socialinę žiniasklaidą. Įprastomis aplinkybėmis tai vaidina svarbų vaidmenį, o getuose šie būdai neveikia dėl paprastos priežasties: dauguma juose gyvenančių žmonių yra bedarbiai, neturintys jokių ryšių už getų ribų.

Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti jaunų žmonių diskriminacijos pagal jų gyvenamąją vietą darbo rinkoje laipsnį. Buvo analizuojamas administracinio departamento ar apskrities, miesto ar savivaldybės ir vietinės kaimynystės reputacijos poveikis. Išnagrinėjus 2 988 kandidatūras, kurios buvo pateiktos 498 darbo vietoms (padavėjų ir virėjų) užimti, paaiškėjo, kad geras adresas gali tris kartus padidinti tikimybę būti pakviestam į darbo pokalbį. Kitaip sakant, pažvelgus į adresą, kitos kandidato savybės, kvalifikacija dažnai nebetenka jokios reikšmės.

Užsimojo panaikinti getus

Danijoje žodis „getai“ vartojamas apibūdinti socialinių būstų zonoms. Jis taikomas ir vietovėms, kur vyrauja žemas gyventojų pajamų lygis, užimtumo statusas, išsilavinimo lygis, teistumas už nusikalstamumą ir nevakarietiška etninė kilmė. Pernai Danijoje gyveno 5,7 mln. gyventojų, 8,7 proc. jų buvo ne Vakarų imigrantai ar jų palikuonys. Tokios kilmės gyventojų getuose buvo 66,5 proc.

2018 m. Danijos ministras pirmininkas Larsas Liokė Rasmusenas paskelbė apie savo vyriausybės ketinimą „iki 2030 m. nutraukti lygiagrečių visuomenių ir getų egzistavimą“ ir pasiūlė priemones integracijos problemai išspręsti. Be įprastų būdų padidinti socialinę gerovę, buvo planuojama 30 valandų per savaitę privaloma geto vaikų nuo 1 metų priežiūra, ketinta suvaržyti nuomotojų teisę atsakyti nuomoti būstą buvusiems nuteistiesiems ir kt. Nors kai kurie pasiūlymai, pavyzdžiui, reikalavimas geto vaikams po 20 val. būti savo namuose, buvo atmesti kaip pernelyg radikalūs, daugeliui iš 22 pasiūlymų parlamento dauguma pritarė.

Už aukštų tvorų – ne vargšai

Išsivysčiusios Vakarų valstybės deda pastangų, tiesa, ne visos vienodai aktyvių, kad getai nesiformuotų ir visuomenėje nebūtų didelės socialinės nelygybės, tačiau kai kurios ne Europos šalys yra pavyzdys, kas būna, kai socialinei nelygybei neskiriama pakankamai dėmesio ir viskas vyksta savo eiga.

Itin didele socialine nelygybe pasižyminčių šalių getuose gyvena saujelė turtingųjų. Viena iš tokių valstybių – Pietų Afrikos Respublika, kur baltaodžiai yra nedidelė, tačiau turtingiausia šalies gyventojų grupė. Už savo rajono ribų jie vargiai gali išeiti, nes apiplėšimai, neretai pasibaigiantys ir nužudymu, ten yra labai paplitę.

Neturtingieji nusikaltimams vykdyti dažnai pasirenka ir geruosius rajonus, todėl turtingieji savo namus ir kiemus apsitveria aukštomis tvoromis, kai kurie pastato būdeles, kuriose ištisą parą budi sargai. Neretai tos tvoros būna papuoštos spygliuotomis vielomis, kuriomis teka elektros srovė. Skurdžiausiai gyvenančių žmonių, daugiausia – juodaodžių, kvartalai paprastai yra priemiesčiuose, tačiau teoriškai tos vietos net neegzistuoja – namai dažniausiai būna suręsti iš visko, kas pakliuvo po ranka.

Panaši padėtis yra ir Brazilijoje, kur lūšnynų kvartalai įsikūrę aplink daugelį didelių Brazilijos miestų, ypač Rio de Žaneirą (juose gyvena net ketvirtadalis miesto gyventojų). Iš viso lūšnynuose telkiasi apie 35 proc. Brazilijos gyventojų. Paprastai jie turi nelegalias elektros linijas, jų statiniai – suręsti iš statybinių atliekų: faneros, betono, medienos, plytų. Ten paplitę įvairiausių rūšių nusikaltimai, narkomanija, daugelis gyventojų yra neraštingi.

Vargo ir kančios vietos

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, sociologo Artūro Tereškino teigimu, nuo pat XX a. pradžios sociologai kalba apie getus, ir getai neišvengiamai siejami su fizine erdve. Taigi bet kokia socialinė ir kultūrinė atskirtis visada egzistuoja tam tikroje teritorijoje. Sociologai yra tyrę getus kaip specifinius skurdžių žmonių rajonus, etninės ir rasinės kaimynystės vietas, beklasių teritorijas, ir jie yra neatsiejami nuo ten vykstančių socialinės ir kultūrinės atskirties procesų.

„Istoriškai getai – tai vargo ir kančios vietos, tačiau skurdas nebūtinai yra skiriamasis visų getų bruožas. Pasak žinomo prancūzų ir amerikiečių sociologo Loiko Vakano, nuo XX a. vidurio iki pabaigos getai reikšmingai pasikeitė. XX a. viduryje jie buvo kuriami dažniausiai rasiniu pagrindu – juose gyveno įvairių klasių rasinės mažumos, bet nebūtinai skurdžios, – o amžiaus pabaigoje jie tapo hipergetais, kur buvo įkalinamos skurdžiausios rasinės mažumos. Šiuo metu Vakarų šalyse getai – tai stigmatizuotos ir stigmatizuojančios teritorijos, kuriose klesti neformali ekonomika ir tarpsta kriminaliniai nusikaltimai“, – dėsto sociologas.

Profesoriaus teigimu, getų formavimąsi skatina visų pirma didėjanti nelygybė žvelgiant į bendros ekonominės plėtros kontekstą ir vis ryškesni socialiniai skirtumai (pavyzdžiui, švytintys milijonieriai ir šalia jų – tūkstančiai besinaudojančiųjų menkomis bedarbių išmokomis bei šalpos valgyklomis). Prie getų formavimosi prisideda menki atlyginimai, vos leidžiantys sudurti galą su galu, socialinės apsaugos menkėjimas, profesinių sąjungų neveiklumas ir jų negebėjimas ginti darbuotojų teisių.

Gerovės valstybės menkinimas

„Dar viena visuomenės vadinamosios getoizacijos priežastimi galima laikyti nuolatinį gerovės valstybės menkinimą ir jos pavertimą melaginga sąvoka. Be abejo, reikėtų pabrėžti ir tai, kad socialinis nejautrumas vargstantiesiems ir skurstantiesiems taip pat gali prisidėti prie getų formavimosi. Lietuvoje labai įprasta šį reiškinį aiškinti moralinėmis ir asmeninėmis priežastimis, neva getų gyventojai – morališkai degradavę, jie nieko nesugeba, dėl visko yra kalti patys. Vis dėlto sąlygas getams sukuria visuomenė, o ne patys getų gyventojai“, – pabrėžia sociologas.

Pasak pašnekovo, tikru getu buvo galima laikyti Kirtimų taborą Vilniuje, bet jo nebeliko. Savotiškais getais tampa ir kai kurie apleisti sovietinių daugiabučių rajonai, kuriuose gyvena vyresni, dažnai skurstantys žmonės. „Kaip rodo pastarųjų metų įvykiai ir diskusijos, noras atskirti, izoliuoti, atstumti ir uždaryti nepageidaujamus varguolius į getus stiprėja. Čia turiu omenyje prieš kurį laiką garsiai nuskambėjusius skandalus Biržuose ir Žiežmariuose, kai Biržų gyventojai pasipriešino vaikų globos namų steigimui prestižinėje miesto gatvėje, o Žiežmarių Lauko gatvės gyventojai buvo pasiryžę žūtbūtinei kovai, nukreiptai prieš protinę negalią turinčius žmones.

Net ir Lietuvoje vis labiau pastebima vadinamoji socialinė poliarizacija – vis didėjanti takoskyra tarp aukštosios visuomenės ir tamsaus geto, turto ir visiško skurdo. Blogiausia, kad valstybė neskiria pakankamai pastangų šiai socialinei atskirčiai ir visuomenės getoizacijai mažinti“, – atkreipia dėmesį prof. A. Tereškinas.

Įrankis miestams atnaujinti

Apie visuomenės poliarizaciją Lietuvoje beveik nediskutuojama, nes tendencija ryškėja lėtai, yra sunkiai apčiuopiama ir neranda atgarsio daugelio žmonių sąmonėje. Pavyzdžiui, Vakaruose daug kalbama apie miestų gentrifikaciją. Gentrifikacija (angl. gentry – „netituluota bajorija“) – miesto rajono, dažniausiai esančio netoli centro, transformacijos procesas, kurio metu mažas pajamas gaunančių socialinių sluoksnių gyvenamas rajonas tampa prestižinis, pasižymintis aukštomis nekilnojamojo turto kainomis.

Šis procesas lemia, kad miesto rajono aplinka tampa patrauklesnė, pagyvėja kultūrinis ir ekonominis gyvenimas, padidėja turistų dėmesys, sumažėja nusikalstamumas. Neigiami gentrifikacijos padariniai – padidėjusios būsto kainos ir senųjų gyventojų išsikraustymas, istorinio paveldo ir žaliųjų plotų naikinimas.

Gentrifikacija prasideda, kai į apleistą miesto rajoną pradeda keltis aplinkinių rajonų ar iš kitur atvykę gyventojai. Dažnai tokiu rajonu iš pradžių susidomi neturtingi menininkai, studentai, ir jų įsikūrimas suteikia vietovei patrauklumo, paslaptingumo, sužadina kitų gyventojų dėmesį. Netrukus į rajoną ima investuoti nekilnojamojo turto verslininkai: superkami ir atnaujinami apleisti pigūs būstai ir teritorijos, sutvarkoma aplinka, steigiami barai, kavinės, galerijos, statomi nauji gyvenamieji namai, plėtojama infrastruktūra. Dėl to kyla būsto kainos, nekilnojamojo turto mokesčiai, keičiasi gyventojų sudėtis: senieji gyventojai, nebepajėgūs pragyventi, išsikelia į pigesnius miesto rajonus.

Šis reiškinys yra būdingas dideliems miestams. Lietuvoje ryškiausi gentrifikacijos pavyzdžiai – sostinės Užupio ir Žvėryno rajonai. Vilniuje gentrifikacijos požymiai pastebimi ir Naujininkų bei Stoties rajonuose, Kaune – Žemuosiuose Šančiuose.

Pirmiausia gentrifikaciją galima vadinti socialiniu valymu – dažniausiai per ilgą laikotarpį iš tam tikros vietovės, laikomos neprestižine, dažnai išsiskiriančios prastesnėmis viešosiomis paslaugomis (pavyzdžiui, viešojo transporto), skurdžiu kultūriniu gyvenimu, mažiau matomos politikų, siekiant ją padaryti geresnę, yra pašalinama tai, kas trukdo, – vietos gyventojai. Šiems gyventojams dažniausiai nepriklauso būstai tokiame rajone, dažnai šie gyventojai būna žmonės, uždirbantys kuklias sumas ir mokantys už nuomą. Jie tampa tam rajonui nebereikalingi, nes jų gyvenimas ten nekuria pakankamai pridėtinės vertės. Visgi gentrifikacija yra laikoma įrankiu miestams atnaujinti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.