Be jokios abejonės, kreditų davėjams yra numatytos tam tikros pareigos. Viena iš jų – prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jei tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.

Jeigu jūs manote, kad ši įstatymo nustatyta pareiga nebuvo tinkamai atlikta ir vartojimo kredito davėjas ar vartojimo kredito tarpininkas pažeidė jūsų dukros teises ar įstatymų saugomus interesus, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 26 straipsniu, galima kreiptis dėl išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka arba į teismą. Tokio pobūdžio ginčus nagrinėja Lietuvos bankas, todėl į jį ir galite kreiptis.

Nuosavybės teisę galima įgyti ir pagal įgyjamąją senatį

Mano paveldėtoje žemėje stovi pastatas, kuriame maždaug iki 1972 m. buvo kolūkio pirtis. Kaip išsiaiškinau Registrų centre, toks pastatas neegzistuoja. Šalimais yra namų valda, čia gyveno mano tėvai ir dirbo kolūkyje, vėliau, ėmus kurtis žemės ūkio bendrovėms, – bendrovėje. Kadangi pastatas ilgą laiką stovėjo nenaudojamas, išdaužytais langais, truputį aptvarkę maždaug nuo 1980 m. tėvai pradėjo jį naudoti ūkio reikmėms. Tėvams mirus kartu su seserimi paveldėjau žemę, kurioje yra ir ši buvusi pirtis. Kokiu pagrindu tėvai naudojosi šiuo pastatu, nežinau. Aš šią žemę naudoju kaip kolektyvinį sodą, nes čia auga vaismedžiai, yra daržas. Ar turiu galimybių įteisinti šį pastatą ir jį sutvarkyti, įvesti elektrą? Juk jis stovi žemės ūkio paskirties žemės sklype, priklausančiame man ir seseriai. Į šį pastatą niekas nepretenduoja, seniūnijoje jis įvardytas kaip bešeimininkis.

Šiokia tokia, bet labai miglota galimybė yra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnyje kalbama apie įgyjamąją senatį. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

Jeigu jūsų valdymas atitinka mano cituojamame kodekso straipsnyje paminėtas aplinkybes, kreipkitės į teismą ir prašykite nustatyti nuosavybės teisės į daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Sprendimą dėl pareigybės naikinimo priima vadovas

Esu karjeros valstybės tarnautoja. Beveik du dešimtmečius įstaigoje kartu su kolegomis buvau vyriausioji specialistė. Motyvuodamas struktūrine įstaigos pertvarka, vadovas 2018 m. pabaigoje rašytiniu įspėjimu informavo, kad naikinamos mūsų pareigybės, nors įprastas darbas nenutrūko ir visa apimtimi tęsiamas iki šiol. Prieš pat Naujuosius gavome pasiūlymus toje pačioje įstaigoje užimti vyresniojo specialisto pareigas, nors pareigybė – visiškai tokia pati, kaip ta, kuri buvo „sunaikinta“, įstaigos struktūra irgi beveik nepasikeitė – liko visi tie patys skyriai. Dalis darbuotojų su pakeistomis pareigomis nesutiko ir paliko darbą, dalis liko dirbti (atitinkamai bus mažesnis atlyginimo koeficientas). Ar teisus įstaigos vadovas keisdamas pareigybę, nors darbas nenutrūko, krūvis liko toks pats, darbuotojai jokių tarnybinių nuobaudų nebuvo gavę? Kokių padarinių man, kaip karjeros valstybės tarnautojai, turės pakeista pareigybė, jei aš norėčiau pretenduoti į vyriausiojo specialisto pareigas kitoje įstaigoje?

Iš esmės tik įstaigos vadovas turi teisę priimti sprendimą dėl vienos ar kitos pareigybės naikinimo, jeigu iškyla būtinybė vykdyti struktūrinius pertvarkymus. Taip pat labai svarbu tai, kad naikinamos pareigybės funkcijos turi būti perteklinės, nebereikalingos, t. y. turi būti nustatytas realus pareigybės naikinimo poreikis. Jeigu tai nustatyti nėra galimybės, gali būti pripažinta, jog pareigybė buvo panaikinta fiktyviai. Tačiau norint konstatuoti šias aplinkybes reikia kur kas išsamiau išanalizuoti situaciją.

Kalbant apie jūsų teisę pretenduoti į kitoje įstaigoje esančias laisvas valstybės tarnautojo pareigas, toks žingsnis neturėtų jums sukelti jokių padarinių. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautoją, laimėjusį konkursą į kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, į pareigas priima šioje institucijoje ar įstaigoje į pareigas priimantis asmuo, gavęs valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, sprendimą dėl valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, kurioje valstybės tarnautojas laimėjo konkursą. Šioje dalyje nurodytas sprendimas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje karjeros valstybės tarnautojas ėjo pareigas, priimamas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo karjeros valstybės tarnautojo prašymo perkelti jį į laimėtas pareigas šiai institucijai ar įstaigai pateikimo dienos. Tokį prašymą karjeros valstybės tarnautojas turi pateikti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo konkurso rezultatų įsigaliojimo dienos. Kaip matote, jeigu laimėsite konkursą, būsite perkelta į šias pareigas, ir tiek.