Kur trumpa, ten trūksta, teigia mūsų senolių išmintis. Ši patarlė puikiausiai tinka mūsų darbo rinkai apibūdinti. Iš šalies kasmet emigruojant 20–30 tūkst. tautiečių, o sugrįžtant vos šeštadaliui, nori nenori tenka galvoti vis naujų būdų, kaip papildyti mūsų darbo rinką.

Štai neseniai Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas pasiūlė visokeriopai skatinti dirbti senjorus. Šį politiką ir ekonomistą galima suprasti: iš 2,8 mln. Lietuvos gyventojų net beveik 700 tūkst. yra senatvės ir neįgalumo pensininkai, o dirbančiųjų tėra 1,3 mln. Vadinamosiose normaliose šalyse vienam pensininkui tenka bent trys dirbantieji.

Tačiau šiuo atveju ne mūsų senjorų gaunamos pensijos labiau rūpi parlamentarui. K. Glaveckas pripažįsta jų menkumą, bet mato vienintelę išeitį ir senjorams, ir visai mūsų darbo rinkai apskritai: reikia tolinti pensinį amžių. Kitos išeities nėra, pabrėžia Seimo narys. Tokioje situacijoje – iš tikrųjų ne. Tačiau kodėl mūsų politikai nebando pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, ir ne tik į tris didžiuosius miestus? Juk kokiomis patraukliomis darbovietėmis gali pasigirti paprasti Lietuvos miestai ir miesteliai? Jokiomis, todėl provincija „nukraujuoja“ ir toliau. Nejau vienintelė išeitis – ir toliau dirbantys pedagogai ar vairuotojai? O kai išsisems ir senjorų žmogiškieji resursai, kas tada gelbės mūsų darbo rinką – dirbantys moksleiviai ir studentai?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Pensininkai dirba tik dėl oresnės senatvės

Žygimantas MAURICAS, banko „Nordea“ Baltijos šalių vyriausiasis ekonomistas:

– Pensinis amžius tolsta ir tols visame pasaulyje: ilgėja gyvenimo trukmė, keičiasi dirbančiųjų ir pensinio amžiaus gyventojų santykis, automatizuojamos darbo vietos. Per pastaruosius 25 metus tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje išaugo 3 metais (nuo 71,5 iki 74,5 metų), o per artimiausius 25 metus augs dar sparčiau ir galbūt pasieks 80 metų ribą. Tačiau mūsų, ypač vyrų, vidutinė gyvenimo trukmė vis dar yra viena mažiausių visoje Europos Sąjungoje dėl menko fizinio aktyvumo, besaikio alkoholio vartojimo ir didelio skaičiaus beprasmių mirčių. Tad tolinant pensinį amžių Lietuvoje reikia gerinti gyventojų sveikatą, antraip tolinamas pensinis amžius didins ne dirbančiųjų skaičių, o socialinę įtampą.

Be to, ilgesnė gyvenimo trukmė ir menkas gimstamumas mažina dirbančiųjų ir pensinio amžiaus gyventojų santykį. 2000 m. Europos Sąjungoje vienam pensinio amžiaus gyventojui teko keturi darbingo amžiaus gyventojai, o 2050-aisiais teks vos du. Lietuvoje dėl tebesitęsiančios darbingo amžiaus gyventojų emigracijos padėtis 2050 m. bus dar ekstremalesnė: vos 1,5 dirbančiojo turės išlaikyti vieną pensininką. Tad jei pensinio amžiaus riba liks 65 metai, orias pensijas galima pamiršti. Geriausiu atveju būsimieji pensininkai sulauks bazinių išmokų, kurios balansuos ant skurdo rizikos ribos.

Darbo vietų automatizacija ilgina daugelio specialybių atstovų darbo amžių. Gerėjant darbo sąlygoms net ir solidžias pensijas gaunantys Vakarų pensininkai mielai įsilieja į darbo rinką. Lietuvoje net kas penktas dirbantysis yra pensininkas, tačiau iš jų vos kas dešimtas dirba savo malonumui, kiti – dėl oresnės senatvės.

Netolimas pensinis amžius – svajonė

Teodoras MEDAISKIS, Vilniaus universiteto profesorius:

– Pensinis amžius vis tolinamas ir 2026 m. turi pasiekti 65 metus vyrams ir moterims. Socialinio modelio įstatymų projekte buvo numatyta tolinti pensinį amžių. Tai būtina norint išlaikyti dirbančiųjų ir pensininkų santykį, leidžiantį bent jau išlaikyti esamą pensijų dydį. Seimas, deja, to nepriėmė. Tačiau visi žinomi pasaulio pensijų ekspertai mato vienintelę išeitį – tolinti pensinį amžių.

Vienos šalys jau dabar apsisprendė tolinti pensinį amžių iki 67 metų ir svarsto netgi 70 metų ribą. Toks sprendimas, be abejo, turi būti siejamas su vyresnio amžiaus žmonių užimtumo skatinimo priemonėmis, pirmiausia – galimybėmis mokytis visą gyvenimą. Naudingas būtų ir laipsniško išėjimo į pensiją modelis, kai vyresnis žmogus dalį laiko pagal jėgas ir galimybes dirba, o už kitą gauna pensiją. Ir galbūt robotizacija bei revoliuciniai pokyčiai gamybos srityje sukurs tokią visuomenę, kurioje net ir nedidelė dalis gyventojų pajėgs sukurti pakankamai vertės ir sau, ir nedirbantiesiems. Gal tuomet pensinio amžiaus riba būtų 50 ar 40 metų?..

Švediškos sistemos Lietuvoje nėra

Rimantas DAGYS, Seimo narys, konservatorius:

– Mūsų šalyje senatvės pensijos mokamos ne iš sukauptų, o iš dirbančiųjų lėšų. Tiek, kiek galime iš jų paimti, tiek ir galime skirti pensijoms. Sotesnė senatvė būtų įmanoma, jei šeimos augintų bent po du ar tris vaikus, tie vaikai turėtų darbą ir mokėtų mokesčius. Pigi darbo jėga iš trečiųjų šalių sumažins mokesčių pensijoms stygių, bet visai problemos neišspręs.

Pensinio amžiaus tolinimą pristabdytų bazinių pensijų perkėlimas iš „Sodros“ į valstybės biudžetą. Tačiau ši Vyriausybė nerodo iniciatyvos. Tiesa, pensinio amžiaus tolinimas jau numatytas socialinio draudimo sistemos įstatymuose. Tad ateityje dirbs daugiau senyvo amžiaus žmonių: to reikalaus darbo jėgos stygius ir per mažos pensijos. Nors bus asmenų, kurie dėl profesijos sukeltų padarinių sveikatai ilgiau dirbti nepajėgs.
Beje, geresnės pensijų sistemos už švedišką – nuo tam tikro amžiaus žmogui leidžiama pačiam rinktis, ar išeiti į pensiją, ar tęsti profesinę veiklą, – nesukurta. Tačiau ją įdiegti Lietuvoje trukdo politinės valios stygius ir Konstitucinio Teismo sprendimai.

Reikia dabar rūpintis pensijomis

Algirdas SYSAS, Seimo narys, socialdemokratas:

– Kalbant apie kai kurių politikų siūlymus dar labiau tolinti pensinį amžių, siūlau palikti tai spręsti Seimo darbo grupėms. Tuomet ir bus aišku, ar verta tolinti pensinį amžių. Dabar kur kas svarbiau išspręsti antrosios pakopos pensijų fondų problemą. Ten nukreipiamos dabartinių pensininkų lėšos, kuriomis būtų galima žymiai padidinti dabartines pensijas ir pagerinti mūsų pensininkų gyvenimą.

Be to, kalbant apie pensinio amžiaus tolinimą, noriu priminti, kad vis ilgėja ir tas laikotarpis, kai priešpensinio amžiaus ir vyresni žmonės nepageidaujami mūsų darbo rinkoje. Reikia atsižvelgti ir į šių žmonių padėtį: ar ateityje 70 metų mokytojas ar vairuotojas bus laukiamas darbdavių?