Neseniai kalbėjome apie tikrai skandalingą situaciją: pienas Lietuvoje, pasirodo, yra pigesnis už vandenį. Tačiau, pažvelgus plačiau ir toliau, padėtis kainų srityje – kur kas tragiškesnė. Be abejo, mūsų, vartotojų piniginėms.

Jau ne tik Pietų Lietuva, bet ir kone pusė mūsų šalies gyventojų savo pinigus palieka nebe lietuviškose, o lenkiškose parduotuvėse. Ir asortimentas nebeapsiriboja maistu, drabužiais bei avalyne. Namų apyvokos reikmenys, statybos medžiagos ir įrenginiai plačiu nenutrūkstamu srautu plūsta į Lietuvą. Nes ten, artimajame užsienyje, viskas yra net ne keliasdešimt, o neretai ir šimtais procentų pigiau. Tarsi to būtų maža, mūsų pirkėjai jau atrado ir Latviją. Net vienas Seimo narys viešai piktinosi: tas pats lietuviškas mineralinis vanduo pas „braliukus“ kainuoja beveik perpus pigiau. Be to, latvių prekybininkai jau kaip reikiant pasirengė ir Lietuvoje vykdomoms blaivybės akcijoms.

Ir kas toliau? Kas sustabdys šį procesą, nuo kurio kenčia Lietuvoje visi: vartotojai, prekybininkai ir valstybės biudžetas? Dauguma politikų šio pinigų nutekėjimo į kaimynines šalis tarsi nepastebi. Visų mūsų kontrolės institucijų taip pat nedomina, kodėl kaimyninių valstybių prekybininkus tenkina 10 proc. marža, o mūsiškiams ir 50 proc. mažai. Ir niekas iš politikų net nebando prognozuoti, kokiu aidu šie ekonominiai procesai atsilieps socialiniams, o pastarieji – politiniams.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Išsigelbėjimas – kurti didesnę pridėtinę vertę

Tadas ŠARAPOVAS, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos studijų programos vadovas:

– Kaimyninėse šalyse kai kurios prekės gali kainuoti pigiau ar brangiau, ir tam yra racionalus paaiškinimas. Užsienyje gali būti kitokie mokesčiai – akcizai, pridėtinės vertės mokestis, pajamų mokestis ir t. t., jų gamybos veiksniai, pvz., žemė, žaliavos, energija, gali kainuoti pigiau ar brangiau, priklausomai nuo to, kokią produkciją tose šalyse apsimoka gaminti, kokią – eksportuoti, kokią – importuoti, gali skirtis ekonomikos struktūra, gamybos masto ekonomija, rinkos dydis.

Kaip vartotojams, mums paranku, kai kaimyninėje šalyje galime apsipirkti pigiau ar kai pas mus atvyksta svečiai iš Skandinavijos, kur kainų lygis yra aukštesnis, ir stebisi, kad čia viskas daug pigiau. Tapdami brangesnio pragyvenimo šalimi, stengiamės kurti didesnę pridėtinę vertę ir taip kelti pragyvenimo lygį ir kokybę. Ten, kur kainos – mažos, dažniausiai ir pragyvenimo lygis – žemesnis. Nes didesnės kainos paslaugų teikėjams ir prekių gamintojams generuoja didesnes pajamas. Suprantama, kad dabar augančių pajamų poveikį junta ne visi dirbantieji Lietuvoje, tačiau ilgainiui tai paveiks visus gamybos, prekybos ir paslaugų sektorius.

Suvaldyti kainas – politikų prioritetas

Rasa BUDBERGYTĖ, Seimo narė, socialdemokratė:

– Darbo užmokestis Lietuvoje pernai kilo sparčiau nei Latvijoje ir Estijoje, dėl to augo ir bendras kainų lygis, nes darbo užmokesčio išlaidos įtraukiamos į bendras sąnaudas. Dar iš vidaus infliaciją skatino padidinti alkoholio akcizai ir panaikintos pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui. Pasaulinėje rinkoje taip pat kylančios pieno, mėsos ir grūdinių kultūrų kainos turi įtakos maisto produktų kainoms Lietuvoje. Esame ne tik atvira, bet ir maža rinka, todėl vidaus konkurencija regionuose yra nedidelė.

Kita priežastis – Baltijos šalyse sustiprėjusi euro vertė. Lenkija, turėdama savo valiutą, išlaiko žemą jos kursą. Be to, mūsų eksportas keliauja ir į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, kur valiutų kursai krinta. Lietuvos prekės tose šalyse brangsta, daromės mažiau konkurencingi. Įmonės, kompensuodamos nuostolius dėl padidėjusių eksporto išlaidų, didina kainas ir Lietuvoje. Be to, valstybės, kurių rinkos – didesnės, darbo jėgos sąnaudos ir pridėtinės vertės mokesčio lengvatos maisto produktams – mažesnės, sudaro prielaidas mažesnėms kainoms nei Lietuvoje.

Kitąmet infliacija, tikėkimės, mažės, nes nustojo kilti pasaulinės naftos kainos. Stabdant kainų augimą reikia stiprinti Lietuvos konkurencingumą tarptautinėse rinkose, didinti vidaus konkurenciją.

Padėtis nėra jau tokia niūri

Laurynas VILIMAS, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius:

– Didelėse parduotuvėse parduodama dešimtys tūkstančių įvairių prekių. Lyginant net ir tų pačių gamintojų prekes skirtingose šalyse, kainos skiriasi, ir tai neturėtų stebinti. Kiekviena rinka turi savo specifiką, kiekvienas gamintojas ir prekybininkas taiko skirtingas kainų strategijas.

Jei Lietuvos gamintojas nori įsitvirtinti Latvijos rinkoje, jis gali siūlyti savo prekes daug pigiau negu vietos gamintojai. Valstybės reguliavimas taip pat gali turėti įtakos galutinėms kainoms, pvz., dėl skirtingų mokesčių, įvairių rinkliavų ir reikalavimų produkcijai ar įmonėms. Patys save klaidiname ir erziname, kai paimame vienos prekės kainą Lietuvoje ir palyginame su kitoje šalyje esančia kaina, ir esant skirtumui darome apibendrintą išvadą, kad pas mus viskas brangiau. Tik nuo paties vartotojo įpročių, apdairumo ir supratingumo priklauso, kaip pigiai ar brangiai jis apsiperka. Žvelgiant į statistiką, būtiniausių produktų kainų lygis Lietuvoje dar nepasiekęs Europos Sąjungos vidurkio, tad, priešingai nei bandoma parodyti, mūsų pirkėjai apsiperka santykinai pigiai, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais.

Valstybinės kainų mažinimo politikos nėra

Antanas MATULAS, Seimo narys, konservatorius:

– Su nerimu stebiu: infliacija Lietuvoje pasiekė beveik 5 proc., būtiniausių prekių kainos tebekyla, o atlyginimai neauga. Ši Vyriausybė fanatiškai kovoja su alkoholizmu, o rezultatai? Lietuviai jau patraukė į Latviją alaus ir degtinės pirkti. Maisto produktų žmonės vyksta į Lenkiją, nes Lietuvoje tarp prekybos centrų nėra realios konkurencijos.

Tiesa, mano atstovaujamame Pasvalio rajone siūlomos patrauklios kainos latviams, jie viliojami pigesnėmis baseino paslaugomis. Ateityje teiksime kokybiškas medicinos paslaugas, nes, pvz., gimdymo skyrių Latvijos pasienio rajonuose jau nebeliko. Tačiau kaip konkuruoti geresnėmis ir pigesnėmis paslaugomis ar prekėmis – tai ne pavienių savivaldybių ar verslininkų, o Vyriausybės rūpestis. To šiandien, deja, nematyti.