Netikite – paklauskite nedideles melžiamų karvių bandas dar laikančių ūkininkų. Faktas – litrą pieno supirkėjams pardavęs smulkusis Lietuvos ūkininkas už gautus centus parduotuvėje tegali nusipirkti vos pusę litro paprasto vandens.

Kaip susiklostė tokia padėtis? Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, pieno pramonės įmonių savininkai nepaliauja demonstruoti pavydėtiną godumą – siekia vis daugiau pelno. Apie tai prieš kelerius metus bandęs kalbėti žemės ūkio ministras kažkodėl greitai užsičiaupė. Antra, mūsų smulkieji ir vidutiniai ūkininkai nėra susibūrę į stiprius, jų interesus ginančius kooperatyvus. Profesinės sąjungos – taip pat silpnos. Kaip ir vartotojų interesus turinčios ginti organizacijos. O valdžioje pakaitomis atsiduriančios tai neva kairiosios, tai neva dešiniosios partijos rodo vienašališką palankumą pieno (ir ne tik) perdirbėjams. Tarsi to būtų negana, naudodamiesi sau palankia konjunktūra, prekybininkai tylomis ir be pertrūkio vis didina kainas – ir ne tik pieno produktų.

Žodžiu, nedidelėje valstybėje, kur plėtojama oligarchinė ekonomika, o politikai demonstruoja savo ištikimybę gamybos priemonių savininkams, kitaip ir būti negali. Už viską visur sumoka arba mažieji gamintojai (šiuo atveju – pieno tiekėjai), arba vartotojai. Tad nieko nestebins, kai netrukus skaičiuosime jau milijonąjį emigrantą – išvykstantį ten, kur pienas vertinamas labiau už vandenį.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Smulkieji pieno gamintojai bus sunaikinti

Vytautas KAMBLEVIČIUS, Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys:

– Dabar Lietuvoje litro pieno kaina tolygi tuščios skardinės užstatui. Mat paskutinę šių metų pavasario sesijos dieną Lietuvos socialdemokratų, konservatorių, liberalų ir Darbo partijos atstovai Seime užkirto kelią mano inicijuotoms įstatymo pataisoms, kuriomis siekta minimalią pieno supirkimo kainą susieti su Europos Sąjungos (ES) vidutine žaliavinio pieno kaina, kitaip sakant, įpareigoti žalią pieną superkančius ir perdirbančius subjektus mokėti žalio pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 proc. ES vidutinės žaliavinio pieno kainos, atmetus realias sąnaudas, susijusias su žaliavinio pieno surinkimu, o pieno produktams mažmeninėje prekyboje taikyti ne didesnį kaip 15 proc. antkainio vidurkį. Lenkijoje 10 proc. antkainis mažmeninėje pieno produktų prekyboje kažkodėl yra priimtinas verslo partneriams, o pas mus jis labai dažnai viršija ir 50 proc.

Akivaizdu, kad Seime nėra politinio palaikymo, nes didžiosios partijos yra finansuojamos iš didžiųjų pieno perdirbėjų pelno, todėl Lietuvoje už litrą pieno ūkininkui mokama mažiausia kaina iš visų ES šalių. Pieno perdirbėjai imituoja konkurenciją ir dirbtinai didina savo sąnaudas, todėl pieno supirkimo kainos krinta į rekordines žemumas.

Visi žemės ūkio ministrai tik nuolaidžiavo stambiausiems pieno perdirbėjams – aišku, mažųjų pienininkų sąskaita. Negana to, dabartinė Vyriausybė parengė „planą-saldainiuką“ – norima įmonę „Pieno tyrimai“ privatizuoti. Laboratoriniai pieno tyrimai – verslo aukso gysla, kurią sieks monopolizuoti stambiausi pieno perdirbėjai; tuomet privalomi pieno tyrimai taps tokie brangūs, kad smulkiųjų pieno gamintojų karvių lauks skerdyklos, o ūkininkų – ubago lazda ir darbo birža.

Reikia subalansuoti maisto kainas

Jonas SVIDERSKIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius:

– Tradiciškai pieno perdirbėjai ir prekybininkai dėl brangstančių pieno produktų kaltina žemdirbius: girdi, pabrango žaliava, nes daugiau mokama pieno gamintojams. Pavyzdžiui, lygina žaliavinio pieno supirkimo kainą su pačiomis mažiausiomis krizės laikotarpio kainomis ir rodo – štai koks kainų šuolis. Tačiau tai – skaičių grimasos.

Pienas – brangus produktas. Jo gamybai reikalingi ne tik didžiuliai žmogiškieji, bet ir materialūs ištekliai. O kur dar aplinkosaugos, gyvūnų gerovei, jų sveikatingumui palaikyti reikalingos sąnaudos. Todėl būtina pagaliau subalansuoti pagrindinių maisto produktų kainas. Iš to laimėtų vartotojai, visų pirma – trečdalis Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Laimėtų ir akyse nykstantis Lietuvos kaimas.

Greitai bus apmokestintas ir oras

Kazys STARKEVIČIUS, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys:

– Pieno ir vandens kainos parduotuvėse tikrai stulbina. Pirkėjai jau nustojo kaltinti ūkininkus, nes ir jie supranta, kad žvėriškus pelnus susižeria tikrai ne karves laikantys žmonės. Šiandien supirkėjai mažiesiems pieno gamintojams moka 17–19 euro centų už litrą, tiems, kas laiko ne mažiau kaip 40 karvių, – apie 27 centus. Taip nukenčia ir pirkėjai, ir ūkininkai, nes pieno kainos Lietuvos parduotuvėse – kaip Berlyne ar Briuselyje.

Ūkininkams ir toliau viskas brangsta. Pagal „valstiečių“ mokesčių pertvarkos planą, naujus mokesčius ketinama įvesti ir mažiems, ir dideliems ūkiams. Pirmiausia – gyventojų pajamų mokestį. Lig šiol mažesni kaip 4 ekonominių valdos dydžių ūkiai jo nemokėjo. O didžiausia staigmena dar laukia: Vyriausybė rengiasi apmokestinti... vandenį, kurį sunaudoja karves laikantys ūkiai. Numatoma, kad jei ferma per dieną sunaudos daugiau kaip 10 kub. m vandens, už kiekvieną kitą kubą žemdirbys mokės po 10 euro centų. Kaip tada brangs pieno gavyba? Todėl ir mažėja karvių Lietuvoje, krinta jų produktyvumas. Perdirbėjai ir prekybininkai galvos sau dėl to nesuka: jau dabar perka žaliavą užsienyje, prekybos centruose – vis daugiau užsieninių pieno produktų.

Vyriausybė stebės nuošalyje?

Andrius PALIONIS, Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas:

– Visoje Europos Sąjungoje tik Lietuva ir Estija netaiko mokesčių lengvatų maistui. Tad į Lenkiją lietuviai ir važiuoja apsipirkti. O lenkų perdirbėjai atvažiuoja ir pieną iš Lietuvos ūkininkų nuperka brangiau už vietos gamintojus. Todėl pieno supirkimo ir pardavimo vartotojams kainų subalansavimas – Vyriausybės ir žemės ūkio ministro rankose.

Ministras privalo įvykdyti iki rinkimų ir Vyriausybės programoje duotus pažadus ūkininkams, nes Lietuvoje akivaizdžiai nyksta pieno ūkiai, šio sektoriaus padėtis – krizinė. Vyriausybė gali ir privalo pritaikyti pelno perskirstymo mechanizmą šioje srityje. Juk Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnyje aiškiai sakoma: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“