Sociologinės apklausos rezultatai vėl rodo minorines mūsų piliečių nuotaikas. Pasirodo, vos trečdalis (35 proc.) respondentų mano, kad pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į gerąją pusę, ir beveik du trečdaliai (64 proc.) apklaustųjų nurodė, kad reikalai Lietuvoje blogėja. Ir pastarųjų gyventojų tik daugėja. Tačiau sociologas Vladas Gaidys tvirtina, kad yra kitaip.

Taigi metai po nepriklausomybės atkūrimo vis eina ir eina, minėtas apklausas keičia vis nauji mūsų piliečių nuomonių tyrimai, tačiau didžiajai daliai visuomenės kažkodėl atrodo, jog padėtis šalyje vis negerėja. Patys sociologai, politikai, politologai ir ekonomistai teikia pačias įvairiausias hipotezes, kodėl tai daugumai gyvenimas nešviesėja. Tačiau kažkodėl pamirštamas paprasčiausias vertinimo principas: kokias pajamas gauna Lietuvos piliečiai ir ką jie už jas gali įsigyti? Žodžiu, kalbame apie esminį rodiklį – gyvenimo lygį. Deja, jis tikrai nekyla. Juk po 2015 metų kone visos prekės ir paslaugos kainuoja eurais tiek pat, kiek anksčiau kainavo litais. Tačiau juk tai pačiai daugumai algos tiek pat kartų anaiptol neišaugo. Be to, tos jau ir taip išaugusios kainos ir toliau tyliai nuolatos vis kyla ir kyla.

Politikai, ypač esantys valdžios olimpe, ir toliau nemato esminių dalykų – Seimo ir Vyriausybės nariai vienas per kitą siūlo įvairias antraeiles idėjas. O pagrindinės – ką daryti, kad didėtų daugumos mūsų šalies piliečių pajamos, – nėra ir toliau. Ir labai abejotina, kad ši valdančioji koalicija pasiūlys esminių sprendimų šioje srityje.

Lietuvoje sukurtas Lotynų Amerikos modelis

Povilas GYLYS, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas:

– Dvi mūsų visuomenės dalys nesusikalba jau seniai. Viena iš jų – turtingesnė ir įtakingesnė, jau puikiai apsirūpinusi. Jos atstovai turi gerus būstus, važinėja prestižiniais automobiliais, savo vaikus leidžia į privačias mokyklas. Jie turi gerų ryšių aukštuomenėje, todėl iš valstybės gauna tai, kas kitiems neprieinama.

Kita, didžioji, visuomenės dalis gyvena nuolatinio materialinio ir finansinio stygiaus, taip pat sunkiai pasiekiamo visų rūšių – ekonominio, teisinio, politinio ir pan. – teisingumo sąlygomis. Šimtai tūkstančių žmonių gauna nepagrįstai mažus atlyginimus, pensijas, pašalpas ir t. t. Nors mūsų valstybės makroekonomikos duomenys akivaizdžiai rodo, kad šios pajamos gali būti didesnės.

Maža to, kainų šuolis įvedus eurą mažina realias šiai grupei priklausančių žmonių pajamas. Ta visuomenės dauguma mato, kaip daugėja valstybės praktiškai nekontroliuojamų mokamų paslaugų viešajame sektoriuje. Štai kodėl dauguma žmonių nepatenkinti savo gyvenimu. Ir šis nepasitenkinimas jau kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tačiau mūsų vadinamasis elitas to nesuvokia.

Visos problemos – išsprendžiamos

Nerijus MAČIULIS, banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:

– Nuo 2007-ųjų pradžios vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius išaugo daugiau kaip 70 proc. Vidutinio prekių ir paslaugų krepšelio kainos padidėjo apie 30 proc. Taip, yra prekių ir paslaugų, kurios pabrango ne keliolika ir ne keliasdešimt procentų. Nuo krizės pabaigos vidutinis darbo užmokestis trečdaliui daugiausia uždirbančiųjų išaugo kone trečdaliu, o trečdaliui mažiausiai uždirbančiųjų – net 56 proc. Daugiausia – dėl sparčiai didėjusio minimalaus atlyginimo.

Taip, tebelieka daug neišspręstų problemų. Pajamos ir užimtumas miesteliuose ir kaimuose auga ne taip greitai kaip didmiesčiuose. Daugybė kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų pastarąjį dešimtmetį beveik ar visai negalėjo pasidžiaugti realiu pajamų augimu. Taip, mokesčių našta kai kur per didelė, o viešojo sektoriaus ištekliai per dažnai skirstomi neskaidriai ir neefektyviai.

Viešųjų paslaugų kokybė netenkina, o dar labiau nuvilia už jas mokami atlyginimai ten dirbantiesiems. Vis dar nemažai lietuvių renkasi emigraciją – galimybę dirbti, uždirbti ir save realizuoti ne ten, kur gimė. Taip, vis dar nemažai tautiečių turi daugiau laisvo laiko nei pinigų, todėl važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Nelengvai, bet visos šios problemos yra išsprendžiamos, ir būtina reikalauti jas spręsti.

Gyvenimas pamažu gerėja

Vladas GAIDYS, sociologas:

– Sociologinė sąvoka „gerėjimas“ yra gana politizuota: jei atsakoma, kad kas nors gerėja, manoma, kad simpatizuoji valdančiajai daugumai, kuri visada atstovauja gyventojų mažumai. Egzistuoja ir tam tikra kultūros įtaka, pavyzdžiui, protestantams skųstis gyvenimu – blogo tono ženklas.

Kita vertus, klausimas apie dabarties padėtį, jei lyginami tolimi laiko taškai, liudija apie pozityvius pokyčius. Štai 1992 m. lapkritį šalies ekonominę padėtį blogai įvertino 90 proc. apklaustųjų, teigiamai – tik 2 proc. Šių metų pavasario „Eurobarometro“ duomenimis – atitinkamai 72 ir 26 proc. Dar didesni skirtumai matomi vertinant šeimos materialinę padėtį: 1992 m. lapkritį neigiamų vertinimų buvo 67 proc., teigiamų – tik 16 proc., o dabar neigiamų yra 40 proc., teigiamų – net 58 proc.

Užsieniečiai permainas mato geriau už mus

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko vyriausiasis analitikas:

– Lietuviams pavydo jausmas yra gana giliai įsirėžęs į sąmonę: kai į krūvą sudedame mažesnes maisto kainas Lenkijoje, didesnes algas Švedijoje ir geresnę švietimo sistemą Estijoje, atrodo, kad Lietuvoje nieko gero nėra. Tačiau mes nuo 1990 m. esame pesimistai, vertindami gyvenimą Lietuvoje. Taip, pas mus pajamų ir turto nelygybė – viena didžiausių Europos Sąjungoje, todėl tai, kad yra labai turtingų žmonių ir daug mažas pajamas gaunančių ir mažai sau leidžiančių gyventojų, savaime sukuria nepasitenkinimo jausmą. Pensininkų padėtis išties yra prasta, palyginti su kitų šalių senjorų, kaip ir tų, kurie nedaug uždirba, lyginant su algomis už tą patį darbą Vakaruose.

Nepaisant minėtų blogybių, reikia pripažinti, kad mūsų šalis eina į priekį, nors plėtra nėra tokia sparti, kokios norime. Kad lietuviai geriau vertintų savo šalį, reikia daugiau mūsų šalies sėkmės istorijų, kuriomis visi galėtume didžiuotis. Labai dažnai sėkmės istorijos neakcentuojamos žiniasklaidoje, be to, neretai netgi norima pašiepti ar kritikuoti pasiekimus kaip nepelnytus. Mes patys, įsisukę į savo problemas, nemokame įvertinti, kiek išties daug mūsų šalis yra pasiekusi nuo nepriklausomybės atkūrimo ir kaip žmonių gyvenimas pagerėjo. Tai ypač gerai mato į Lietuvą po ilgo laiko atvykę užsieniečiai.