Įprastai anksčiau tokio klausimo niekas iš mūsų nekeldavo. Tačiau išvažiavusieji bent kiek toliau iš savo kiemo nenustodavo kartoti: „Ir kaipgi gražu mūsų Lietuvoj...“

Kapitalizmas keičia ir šią situaciją. Patrauklūs tampa miestai, regionai, kur nuosekliai auga verslas. Kaip vieną iš tokių vietų galima įvardyti Klaipėdą: pasirodo, uostas gali neblogai maitinti vis daugiau vietos gyventojų, vienaip ar kitaip susijusių su šia strategine veikla.

Pirmąją poziciją tradiciškai ir toliau išlaiko Vilnius. Nieko nuostabaus – sostinė visuomet lieka sostine. Be to, čia skirstomi ne tik biudžeto, bet ir Europos Sąjungos milijardai. Juk skirstant visada šis tas nubyra…

O kiti mūsų šalies miestai, rajonai? Kuo jie gali pasigirti ar, atvirkščiai, pasiguosti? Štai Neringa vis labiau įtvirtina savo, kaip brangaus kurorto, statusą: čia net pensijos didžiausios. Tie regionai, kurie neturi nei išskirtinės gamtos, nei stiprių įmonių, verčiasi labai sunkiai. Specialistai po Didžiasalio vis dažniau mini Skuodą: čia komunaliniai mokesčiai – nemaži, o algos ir pensijos – vienos mažiausių šalyje. Po Skuodo prastėjančio gyvenimo eilėje rikiuojasi Akmenė, Pakruojis ir Visaginas. Kas toliau?

Kitaip tariant, mūsų maža šalis tiesiog spindi gyvenimo kokybės kontrastais. Tačiau ar kas girdėjo apie kokią nors veikiančią programą socialinei atskirčiai tarp regionų mažinti?

Esame pernelyg mobilūs?

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

– Per dešimtmetį iš Lietuvos į užsienį gyventi ir dirbti išvyko apie pusę milijono, arba net 15 proc., visų šalies gyventojų. Tai vienas didžiausių mobilumo rodiklių pasaulyje. Vakariečiai darbo ieško kituose savo šalies regionuose, o lietuviai traukia toliau – į turtingas valstybes. Kartais net nematydami skirtumo – kraustytis į kitą miestą ar į kitą Europos Sąjungos valstybę. Vakaruose jau yra susiformavusios didelės lietuvių diasporos, padedančios integruotis į tenykštes bendruomenes.

Be to, Lietuvoje vyksta ir vidinė migracija – mažesnių miestų ir kaimų gyventojai kraustosi į didmiesčius. Iš esmės tai jaunimas, išvažiuojantis studijuoti, užmezgantis naujų pažinčių, randantis darbą ir dažniausiai liekantis ten gyventi. Visa tai pasmerkia kaimus ir miestelius: išvykstantis ir negrįžtantis jaunimas, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius lemia, kad ten įmonės neinvestuoja, o kur nėra investicijų ir darbo vietų – nevažiuoja darbingi gyventojai. Susidaro užburtas ratas, sukuriantis izoliuotas aukšto nedarbo ir mažų galimybių salas.

Priešingai nei išsivysčiusių šalių senjorai, lietuviai dažniausiai neturi santaupų, tad jų galimybės keliauti lygios nuliui. Tiesa, dalis jų gyvena nemažuose butuose prabangiuose didmiesčių rajonuose, tačiau yra prisirišę prie gyvenamosios vietos, todėl net nesvarsto galimybės kraustytis į provinciją. Vakaruose elgiamasi kitaip: išėjus į pensiją parduodamas butas ar namas ir kraustomasi į provinciją, kur švaresnis oras, lėtesnis gyvenimo ritmas, pigesnis nekilnojamasis turtas. Be to, Vakaruose pensininkus iš didmiesčių gena dideli nekilnojamojo turto mokesčiai.

Šalyje – regionų tuštėjimo metas

Arūnas POCIUS, Darbo ir socialinių tyrimo instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.

– Netolygiai – iš esmės tik didmiesčiuose – auganti mūsų ekonomika pastaruosius ir maitina, pasmerkdama socialiniam sąstingiui mažesnius miestus ir kone visus rajonus.

Dabar, prabilus apie mūsų ekonomikos atsigavimą, socialinis Lietuvos gyventojų mobilumas turėtų išaugti. Tačiau optimistiškesnės tendencijos galėtų paliesti tik didesniųjų miestų gyventojus. Dėl nepalankios gyventojų demografinės raidos – neigiamos natūralios kaitos ir migracijos – jau kelis dešimtmečius Lietuvoje tebesitęsia daugumos jos regionų tuštėjimo metas.

Kita vertus, tarkime, padėtis Klaipėdoje gali nepaprastai skirtis nuo padėties čia pat esančiame Skuode. Deja, mažesni miesteliai vis labiau tampa šalies užkampiais.

Naujoji karta keičia įpročius

Rimvydas VAŠTAKAS, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Regionų departamento direktorius.

– Principas „gyvenu ten, kur dirbu“ jau seniai paplitęs Vakaruose. Lietuvoje viskas priešingai – „dirbu ten, kur gyvenu“. O jei ten, kur gyvenu, nėra darbo, tai ne mano problema, kalti kiti. Tai lėmė keletas priežasčių. Pirmoji – 50 metų gyvenimas Lietuvoje buvo grįstas sovietiniu principu „galima tik tai, kas leidžiama“, nors laisvose šalyse visada galiojo „galima viskas, išskyrus tai, kas draudžiama“. Taip nemažai žmonių prarado gebėjimą naudotis įgimtomis laisvėmis, taip pat ir laisve ieškoti geresnio gyvenimo šalyje ar užsienyje.

Antroji priežastis – žemas mūsų žmonių pragyvenimo lygis, „amžinas“ pinigų stygius, didelis nekilnojamojo turto kainų skirtumas kaimo ir miesto vietovėse riboja galimybes daugumai Lietuvos piliečių dažniau keisti gyvenamąją vietą. Trečioji – dalies žmonių sąmonėje tebevyrauja supratimas, kad kažkas kitas („mylima“ partija, Vyriausybė, Seimas, Prezidentas ir t. t.) turi pasirūpinti jais ir jų ateitimi, tad jie pasyviai laukia, kol tai įvyks. Ketvirtoji – gyvenamasis būstas mūsų šalyje yra tapęs gyvenimo garantu. Lietuvoje apie 80 proc. būstų nuosavybės teise priklauso fiziniams asmenims, kurie juose ir gyvena.

Vakarų šalyse nuosavą būstą turi tik apie 20 proc. gyventojų. Taigi Europoje ir Amerikoje žmonės nėra prisirišę prie savo gyvenamosios vietos, todėl jiems lengviau tapti socialiai judriems. Ir penktoji priežastis – rizikinga iš miesto keltis į mažesnį miestelį ar rajono centrą, nes ten dar sunkiau rasti darbą, be to, ir atlyginimai – mažesni.

Tačiau galima drąsiai teigti, kad vis daugiau jaunų išsilavinusių žmonių minėtais principais nebesivadovauja. Gyventojų išsilavinimas, gyvenimo lygis ir laikas yra pagrindiniai faktoriai, galintys pakeisti šią situaciją. O jei dar ir pragyvenimo lygis išaugs, Lietuvos piliečių judrumas tikrai ims didėti. Juk langas į Lietuvos regionus, Europą ir visą pasaulį atvertas jau daugiau nei prieš dvidešimt metų.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"