Kitąmet Vasario 16-ąją minėsime ir švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąjį jubiliejų. Viena pagrindinių valstybės šimtmečio figūrų – 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, Lietuvos tautinio atgimimo žadintojas, visuomenės veikėjas, gydytojas, publicistas, kelių sričių mokslininkas Jonas Basanavičius. Šiemet minime jo mirties 90-ąsias metines.

Manvydas Vitkūnas

„Man teko gimti pusgyviu“

J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose (dab. Vilkaviškio r. sav.). Jis buvo vyriausias vaikas turtingų Sūduvos krašto ūkininkų Jurgio ir Marės Basanavičių šeimoje. Vėliau savo autobiografijoje jis rašė (čia ir toliau citatos sutrumpintos, kalba netaisyta): „Kaip ir visi mūsų krašto lietuviai, taip ir mano tėvai buvo labai dievoti, dievobaimingi žmonės, ir jie rūpinosi ir savo pirmagimį sūnų tokioje pat dvasioje užauginti. Ant šio „baltojo“ svieto lapkričio 11/23 d. 1851 m. 7-tą valandą vakare ateinant, dėl nežinomos priežasties teko man gimti pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas.

Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebuklą, po geros, sako, valandos aš atsigaivelėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik dievas teiksiąsis dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio 24 d. buvau Bartninkų bažnyčios klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono Nuo Kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta.“ Po dešimties metų gimė brolis Vincas (sulaukęs beveik penkiasdešimties ir miręs 1910 m.), o apie 1863 m. – sesutė Marė (mirė vos šešerių).

„Šleivakojis“ ir „girtuoklis“

Tėvai išties labai norėjo, kad Jonas taptų kunigu, bet pirmiausia reikėjo baigti pagrindinius mokslus. Pirmais jo mokytojais tapo kaimo daraktoriai. Anot paties J. Basanavičiaus, „pirmu mano daraktoriumi buvo tūlas apysenis Kardokas, iš dzūkų ateivis, aukšto stuomens vyras, šleivakojis: nuo jo skaityti ir šiek tiek rašyti išmokau. Antras mano mokytojas buvo tūlas girtuoklis lenkelis iš Vištyčio miestelio, Šimanovskis, nuo kurio biskelį pramokau lenkiškai, vėliau mokinausi pas Bartninkų zakristijoną Naujoką.

Nuo tokių menkų mokytojų ne per daugiausia buvo galima išsimokinti, ir nors aš nuo 5 ar 6 metų pradėjau „į mokslą eiti“, bet, jau 12 būdamas, galėjau tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti, biskelį buvau aritmetikos pramokęs ir prie mišių tarnauti.“ Vėliau J. Basanavičius mokėsi Lukšiuose, o gimnaziją puikiai, sidabro medaliu, 1873 m. baigė Marijampolėje.

Atsispyrė kunigystei

Tėvai nuo pat mažumės ruošė Joną kunigystei ir svajojo, kad jis papildytų Seinų kunigų seminarijos klierikų gretas. „Kartą, jau vakare, gulėdamas, ėmiau giedoti. Motina, tai girdėdama, linksmai tarė: „Tai bus Jonukas dailus kunigėlis, o koks gražus balselis“, o tėvas sako: „Giedok tu, giedok ir renkis į kunigus eiti“, – vėliau prisiminė J. Basanavičius. Besimokant mokyklose, tėvai nuolatos jam primindavo, kad jau greitai teksią „į Seinus eiti“.

„Bet jau nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmėlaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažįstamą tolimą svietą. Kada, gimnazijos mokslą pabaigęs, namuosna sugrįžau, tėvas, tarp kitų dalykų, pasakė nė skatiko daugiau neduosiąs, jei aš į Seinus neisiąs; visą atostogų laiką kaip žemes pardavęs vaikščiojau. Nors aš gana rūpinausi tėvus perkalbėti, kunigų esą gana, o ir kitokiu būdu mokintų vyrų reikėtų, mano motina nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko mane į svetimą šalį išleisti.“

1873 m. rudenį J. Basanavičius įstojo į Maskvos universiteto Istorijos–filosofijos fakultetą, bet jau kitąmet, gavęs stipendiją, perėjo į Medicinos fakultetą, o 1879 m. gavo gydytojo diplomą.

Bulgarijos sveikatintojas

Ilgą laiką J. Basanavičius dirbo gydytoju Bulgarijoje, į kurią išvyko 1880 m. Darbavosi įvairių šios šalies vietovių ligoninėse, buvo bendrosios praktikos gydytojas, tačiau garsėjo ir puikiais chirurgijos, akušerijos įgūdžiais. Ne kartą jam teko būti ir teismo medicinos ekspertu, atlikti autopsijas, o 1885–1886 m. vykstant kruvinam Bulgarijos karui su Serbija – dirbti karo gydytoju (per dieną priimdavo iki dviejų šimtų sužeistųjų).

Nuo 1881 iki 1892 m. J. Basanavičius darbavosi Lomo, tada vadinto Lom Palanka, mieste. Čia lietuvis gydytojas išplėtė ligoninę, įsteigė ambulatoriją, tyrė regiono sanitarinę būklę, teikė rekomendacijas, kaip pagerinti higieninę aplinką, didinti medicinos paslaugų prieinamumą paprastiems Bulgarijos gyventojams. Todėl nekeista, kad kai 1892 m. J. Basanavičius kraustėsi į pajūrio miestą Varną, Lom Palankos gyventojai rinko parašus, kad mylimas gydytojas liktų jų mieste.
Atvykęs į Varną, J. Basanavičius labai daug padarė, kad šis uostamiestis taptų ir patraukliu pajūrio kurortu, inicijavo miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų plėtros projektą, paplūdimių pritaikymą poilsiautojams.

Su Lom Palanka J. Basanavičių siejo ne tik malonūs prisiminimai. 1887 m. į liberalių, demokratinių pažiūrų gydytojo gyvybę, kaip manoma, dėl politinių priežasčių pasikėsino Aleksandras Manuilovas. Likimo ironija: J. Basanavičius buvo lietuvis, savo gimtojo krašto, valdomo carinės Rusijos, patriotas, „Aušros“ leidėjas (pirmąjį šio 1883 m. Ragainėje pradėto leisti ir į Rusijos užimtą Lietuvą nelegaliai gabento laikraščio numerį jis inicijavo trumpam sugrįžęs į Lietuvą, o parengė kartu su bičiuliais, būdamas Prahoje). Tačiau Bulgarijoje Maskvos universiteto auklėtinis, iš Rusijos imperijos atvykęs J. Basanavičius kai kurių tautiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo palaikytas Rusijos statytiniu.

Tuo metu (kaip, beje, ir dabar) Bulgarijoje buvo gajos dvi politinės srovės – rusofilų ir rusofobų. Pastarųjų auka tapo ir J. Basanavičius. Iškvietęs gydytoją vykti pas ligonę ir jį lydėjęs, A. Manuilovas pabandė nužudyti J. Basanavičių – iššovė į jį iš revolverio tris kartus. Viena kulka kliudė ranką, kita – krūtinę, trečia praskriejo pro šalį. Gydytojas išgyveno, bet jautė pasikėsinimo padarinius iki pat gyvenimo pabaigos – vienos šalia stuburo įstrigusios kulkos nepavyko išimti.
Negana to, jau apsigyvenus Varnoje, J. Basanavičiaus šmeižimo kampanija nesiliovė, laikraščiuose pasirodė nemalonių publikacijų apie „neaiškų priklydėlį“, kažkas netgi nunuodijo J. Basanavičiaus šunį.

Nors patyrė daug nesklandumų, nemalonių išgyvenimų, J. Basanavičius labai mylėjo Bulgariją, parašė nemažai publikacijų apie šią šalį, rinko istorinę, archeologinę, etnografinę medžiagą, ieškojo šioje žemėje gyvenusių senovės trakų ir lietuvių istorinės giminystės, netgi laikė lietuvius trakų civilizacijos paveldėtojais. 1891 m. J. Basanavičiui buvo suteikta Bulgarijos pilietybė.

1882–1884 m. J. Basanavičius buvo išvykęs pasitobulinti į Prahą. Tuomet Čekija buvo Austrijos–Vengrijos imperijos dalis. Iš jos, rengdamas garsiąją prakalbą pirmajam „Aušros“ numeriui, J. Basanavičius dėjo pamatus lietuvių tautiniam atgimimui. Tuo pat metu gydytojo širdyje šalia meilės tėvynei užsiliepsnojo ir meilė moteriai.

„Aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka (kanarėle – M. V.) žaidė. Sykį atkreipęs į ją atydą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti. Dažnai mačiau ją gedulos juoduose rūbuose ir juodu švarku apsirėdžiusią einant pro mano langus – kaip vėliau patyriau, eidavo į Olšanų kapines pas savo neseniai mirusią motiną lankytis.

Buvo tai labai daili mergina: gražios vopios figūros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesingą. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių interesingiausių Prahos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, ji vadinosi Gabriela Eleonora Mol, čekų vokietaitė. Užsiinteresavęs tokia dailia mergina, pradėjau ją sekioti einant į kapines ir iš ten grįžtant. Kartą – tai buvo jau rudenyje – vaikščiodamas pavakare sode, pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių; pasveikinau – užšnekinau. Pasirodė, kad jau ir ji mane ne kartą prie lango stovint pastebėjus, ir pasakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima“, – autobiografijoje rašė J. Basanavičius.

1884 m. balandžio 14 d. Jonas ir Gabriela Eleonora, kurią jis vadino Ele, susituokė Vienoje. Deja, šeimos laimė buvo neilga: jau 1889 m. vasario 16 d. (kokia vis dėlto lemtinga ši vasario diena J. Basanavičiaus gyvenime!) palaužta džiovos, Elė mirė ant ją taip mylėjusio vyro rankų. Palaidota Lom Palankos kapinėse Bulgarijoje.

Mirė vasario 16-ąją

1904 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia gydytojas jau galutinai, visa galva pasinėrė į lietuvybės gaivinimo reikalus. Nuo 1905 m. daugiausia gyveno Vilniuje. Kūrė Lietuvių mokslo draugiją, redagavo lietuvišką spaudą, buvo vienas Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) iniciatorių ir pirmininkų. Rinko ir skelbė tautosaką, atliko archeologinius tyrinėjimus. J. Basanavičius darė viską, kad kuo daugiau lietuvių bajorų, kurių daugelis buvo polonizavęsi, atsisuktų prie lietuviškų šaknų, lietuvių kalbos ir atgimstančios lietuvių tautos. Nuo vaikystės matęs, kokią didžiulę įtaką lietuvių nutautinimui daro lenkų dvasininkai, su bičiuliais rašė raštus į Vatikaną, siekdamas, kad būtų įkurta atskira nuo Lenkijos Lietuvos bažnytinė provincija.

Vadovavo 1917 m. surengtai Lietuvių konferencijai (prieš tai su Martynu Yču buvo išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas, rinko aukas konferencijai organizuoti). Kol visiškos Lietuvos nepriklausomybės idėja dar neatrodė reali, J. Basanavičius rengė Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje projektus. O kai besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui geopolitinės aplinkybės susiklostė palankiai, 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Sunkiose Nepriklausomybės kovose Lietuva apgynė ką tik atkurtą nepriklausomybę, bet nesugebėjo nuo kur kas stipresnės Lenkijos apsaugoti Vilniaus. Lenkams okupavus Lietuvos sostinę, J. Basanavičius iš Vilniaus nepasitraukė ir gyveno čia iki pat mirties. Rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos turtu, gynė okupuoto Vilniaus krašto lietuvių interesus. 1927 m. vasario 16 d., praėjus lygiai devyneriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir lygiai 38 metams po mylimos žmonos Elės mirties, į amžinybę iškeliavo ir pats J. Basanavičius. Jo palaikai ilsisi Rasų kapinėse Vilniuje.