Dažnai teigiama, kad degtukus X a. (kitais duomenimis – netgi VI a.) sukūrė kinai, pagarsėję daugybe žmonijai itin reikšmingų išradimų. Tačiau europiečiams šią dabar tokią įprastą ugnies išgavimo priemonę teko išrasti patiems. Ieškojimai ir bandymai truko gana ilgai, kol prieš 190 metų, 1827 m. balandžio 7 d., anglų farmacininkas Džonas Volkeris pardavė beveik tokius pat degtukus, kokius mes juos žinome šiandien. Sausieji degtukai tapo tikros revoliucijos žmonių buityje pradžia.

Manvydas VITKŪNAS

Tai, kad šiuolaikinių žmonių protėviai prieš daugelį tūkstančių metų išmoko ne tik parsinešti ugnies į savo stovyklavietes iš natūralių ugniaviečių (žaibų sukeltų miškų gaisrų), bet ir patys ją išgauti (pavyzdžiui, trindami medieną, įskeldami kibirkštį titnagu ir įvairiais kitais būdais), buvo vienas svarbiausių žmonijos išradimų. Tapęs „ugnies valdovu“, žmogus galėjo lengviau apsiginti nuo plėšrūnų, sukūręs laužą pasišildyti, apšviesti savo būstą, naudodamas deglus drąsiau jaustis ir lengviau judėti naktį, laužų liepsnomis ir dūmais perduoti signalus.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad iš esmės pasikeitė žmogaus mityba – jis galėjo kada panorėjęs kepti mėsą, termiškai apdoroti kitus maisto produktus. Ne veltui sakoma, kad mokėjimas išgauti ugnį galutinai atskyrė žmones nuo gyvūnų.
Lietuvoje daugelį šimtmečių buvo naudojamas titnagas ir geležiniai skiltuvai. Tik XIX a. į buitį ėmė skverbtis dabar tokie įprasti degtukai.

Statinės šlapimo

1669 m. Hamburge gyvenęs vokiečių alchemikas Henigas Brandas (kaip ir kiti šios profesijos žmonės), atkakliai bandydamas išrasti „filosofinį akmenį“ (jis savo ruožtu turėjo leisti bet kokį metalą paversti auksu, taip pat padėti sukurti amžinybės eliksyrą), išgavo fosforą. Reikia pripažinti, kad H. Brandas buvo atkaklus tyrinėtojas, nesibodėjęs išties nemalonių metodų. Nusprendęs, kad „filosofinio akmens“ esmė gali slypėti šlapime, jis parsivežė iš karinės stovyklos dvi statines šlapimo (kariai mielai sutiko padėti alchemikui, kuris pats anksčiau tarnavo samdomu kareiviu).

H. Brandas po truputį garino šlapimą, vėliau dvokiantį sirupo konsistencijos skystį du kartus distiliavo, kitaip eksperimentavo, kol galiausiai gavo tamsoje blyškiai švytinčią medžiagą. Ją tyrinėtojas pavadino fosforu – „nešančiu šviesą“ (gr. phos – „šviesa“, phoros – „nešantis“). Taip buvo išrastas penkioliktasis periodinės cheminių elementų lentelės elementas, žymimas P. Šis išradimas itin prisidėjo prie degtukų išradimo, tiesa, šio istorinio įvykio dar teko gerokai palaukti.

Įvairūs eksperimentai tęsėsi. Štai 1788 m. prancūzų chemikas Klodas Lui Bertolė (kitaip – Bertoletas) išrado kalio chloratą – Bertoleto druską. Ši medžiaga buvo pradėta naudoti sprogmenų gamybai. 1805 m. K. L. Bertolė tautietis Žanas Šanselis sukūrė fosforinius degtukus. Jaunas chemikas, žymaus profesoriaus Lui Žako Tenaro asistentas, sugalvojo pagaminti cheminius degtukus iš sieros, Bertoleto druskos ir gumiarabiko (akacijų sakų). Šie degtukai užsidegdavo nuo sąlyčio su koncentruota sieros rūgštimi. Tačiau tai tebuvo įdomūs moksliniai eksperimentai, negalėję turėti reikšmingos įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui.

Tikrą perversmą padarė anglų vaistininko iš Stoktono prie Tiso Dž. Volkerio išradimas. Degtuko galvutę jis pagamino iš Bertoleto druskos, stibio sulfido ir gumiarabiko. Pasak paties vaistininko, išradimas buvo visiškai atsitiktinis – jis tiesiog medine lazda maišė įvairių medžiagų mišinį, paskui padėjo lazdą į šalį. Ant jos likę mišinio likučiai sudžiūvo, o kai Dž. Volkeris atsitiktinai brūkštelėjo lazdos galu per šiurkštų grindų paviršių, mišinys užsiliepsnojo. Taip visiškai netikėtai buvo išrasti sausieji degtukai. Tiesa, jie dar nebuvo tobuli. Nors įžiebti ugnį būdavo nesudėtinga – užtekdavo tokiu degtuku brūkštelėti per švitrinį popierių primenantį paviršių, – patys degtukai buvo nesaugūs, kartais jų galvutės tiesiog sproginėdavo, sklido nemalonus kvapas. Tačiau Dž. Volkeris sulaukė dėmesio – jis demonstravo savo išradimą smalsuoliams ir už tai ėmė pinigus.

1827 m. balandžio 7 d. Dž. Volkeris pirmą kartą pardavė degtukus vienam advokatui. Netrukus pradėta tokius degtukus gaminti partijomis ir parduoti sudėtus į alavines dėžutes. Prie degtukų buvo pridedamas ir gabalėlis šiurkštaus popieriaus uždegti. Tik keista, kad vaistininkas nepatentavo savo išradimo – jam tai neabejotinai būtų padėję uždirbti nemenkas sumas. Iniciatyvą greitai perėmė kiti verslininkai ir išradėjai. Britų pramonininkas Izaokas Holdenas ėmė gaminti patobulintus degtukus, o verslininkas Samuelis Džonsas degtukus jau gamino masiškai, plačiajai rinkai. Jie buvo vadinami Liuciferio degtukais (Lucifer matches). Beje, išvertus iš lotynų kalbos lucifer reiškia „šviesos nešėjas“, tik XVII a. liuciferis tapo šėtono sinonimu.

Kenkė sveikatai

1830 m. jaunas, vos devyniolikos, prancūzų chemikas Šarlis Soria pradėjo gaminti degtukus su baltuoju ir geltonuoju fosforu. Tačiau degtukai skleidė nemalonų kvapą, o degiajam mišiniui gaminti naudojamas fosforas buvo labai kenksmingas sveikatai. Degtukų naudotojai žalojo savo sveikatą, o darbas degtukų gamyklose daugybei darbininkų (tarp jų daugiausia buvo moterų) tapo mirties nuosprendžiu – kenksmingos darbo sąlygos nepataisomai pakirsdavo žmones.
XIX a. viduryje buvo žengtas dar vienas itin reikšmingas žingsnis degtukų istorijoje. Švedų verslininkas Johanas Edvardas Lundstriomas vietoj baltojo fosforo degtukams gaminti ėmė naudoti raudonąjį fosforą, nekeliantį pavojaus sveikatai.

Saugių degtukų gamybos technologiją 1844 m. buvo patentavęs švedų chemikas Gustavas Erikas Pašas. Tiesa, iš pradžių reikėjo išspręsti vieną rimtą problemą – skirtingai nei degtukai su baltuoju fosforu (juos buvo galima uždegti brūkštelėjus į kone bet kokį nelygų paviršių), degtukų galvutės su raudonuoju fosforu taip lengvai neužsiliepsnodavo. Tada buvo nuspręsta pabandyti šiek tiek raudonojo fosforo įdėti ir į švitrinį paviršių, per kurį braukiami degtukai.

Galiausiai 1889 m. amerikietis Džošua Puzėjus sugalvojo degtukų dėžutę su integruotu švitriniu paviršiumi, skirtu uždegti. Pirmosiose dėžutėse jis buvo viduje, tačiau netrukus amerikiečių bendrovė „Diamond Match Company“ pradėjo švitrines juosteles gaminti dėžučių išorėje. Degtukų dėžutės įgavo dabartinį pavidalą.
Įvairiuose šaltiniuose vieno ar kito su degtukų tobulinimu susijusio išradimo autorystė priskiriama skirtingiems asmenims. Akivaizdu, kad prie šio svarbaus žmonijos išradimo tobulinimo prisidėjo dešimtys įvairių pasaulio šalių atstovų.

Į Lietuvą pirmieji degtukai pateko dar XIX a. pirmojoje pusėje, o to paties šimtmečio antrojoje pusėje jau veikė nedidelės degtukų gamybos įmonės ir Rusijai priklausiusioje Didžiojoje Lietuvoje, ir Vokietijai priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje.

Tarpukario Lietuvoje degtukai tapo ne tik valstybės monopolio objektu, bet ir aštrių debatų taikiniu. Kaune 1927 m. pradėjo veikti Lietuvos degtukų akcinės bendrovės gamykla (vėliau tapo akcine bendrove „Liepsna“). Taip pat veikė kelios mažesnės degtukus gaminusios įmonės. Daugelis komponentų degtukams gaminti (išskyrus medieną) buvo importuojama iš Vokietijos ir Italijos. Tačiau jau 1930 m. padėtis Lietuvos degtukų rinkoje iš esmės pasikeitė. Vyriausybė mainais į 6 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių paskolą ir įsipareigojimą Lietuvoje pastatyti popieriaus fabriką monopolines degtukų gamybos ir prekybos teises suteikė Švedijos degtukų gamybos milžinei – bendrovei STAB. Lietuvos degtukų akcinė bendrovė tapo jos padaliniu. Šis supirko kitas šalies įmones ir daugelį jų uždarė. Ginant monopolininkų interesus, Lietuvoje buvo įvesti griežti žiebtuvėlių naudojimo apribojimai.

Kiekvienas žiebtuvėlio savininkas turėjo įsigyti nepigiai (šešis litus) kainavusį žiebtuvėlio naudotojo pažymėjimą, o jo neturinčius naudotojus policija galėjo bausti labai didelėmis – nuo 20 iki 50 litų – baudomis. Buvo labai padidinti žiebtuvėliams skirtų akmenėlių įvežimo muitai. Beje, ir patys degtukai buvo gana brangūs – 10 centų už dėžutę. Todėl nepasiturintys gyventojai neretai skeldavo degtukus į dvi ar net keturias dalis. Degtukai ir žiebtuvėliai bei jų akmenėliai tapo populiariomis kontrabandinėmis prekėmis, o su kontrabanda buvo kovojama.

Štai 1935 m. balandžio 11 d. „Ūkininko patarėjyje“ rašoma: „Panevėžy, Vienybės aikštėje esančioje Brolių Šulmanų krautuvėje padarius tam tikrą prekių patikrinimą rasta užsieninių gėrimų su vietinėmis banderolėmis, apie 200 benzininių ugnies žiebtuvėlių ir kt. Laikymui visų šitų dalykų krautuvėje įrengti slapti stalčiai, kuriuose kontrabandinės prekės buvo laikomos ir slaptomis leidžiamos rinkon. Už tokią „prekybą“ broliams Šulmanams užvesta byla.“

Dabar degtukai – tik viena iš daugelio (greta dujinių, elektrinių žiebtuvėlių ir kitų įtaisų) ugnies įžiebimo priemonių, o pačių degtukų taip pat yra įvairių rūšių ir dydžių.