Prieš 460 metų, 1557 m. balandžio 1 d., buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas. Ši agrarinė reforma buvo išskirtinės reikšmės įvykis mūsų valstybės gyvenime. Lietuvoje buvo įvykdyta žemės ūkio pertvarka, galutinai sueuropinusi šalies žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę, pakėlusi žemės ūkio našumą bei įtvirtinusi baudžiavą.

Manvydas VITKŪNAS

Tuomet, kai prasidėjo Valakų reforma, Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdė Žygimantas Augustas. Tačiau tikroji reformos pradininkė buvo jo motina, italų kilmės Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca. Ši valdinga moteris, šiandienos lietuviams vis dar labiausiai žinoma kaip nesutaikoma savo sūnaus mylimosios Barboros Radvilaitės priešė, aktyvią veiklą šalies politiniame gyvenime sėkmingai derino su ūkine veikla. Lenkijoje ir Lietuvoje kaip valdovo nuosavybę ji sutelkė milžiniškas žemių valdas (ypač didelis valdovo domenas buvo Palenkėje).

Jau 1522–1555 m. Bonos Sforcos parinkti gabūs ekonomistai ir matininkai jos asmeninėse valdose įvykdė Valakų reformą. Sekdamas motinos pavyzdžiu, karalius ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas tokią reformą įgyvendino visoje LDK. Visoje šalyje reformą pradėjo vykdyti būtent Bonos Sforcos dvaruose išugdyti matininkai.

Archajiškasis kaimas

Kas gi ta Valakų reforma ir kodėl prireikė ją įgyvendinti tuo metu milžiniškus plotus užėmusioje LDK? Iki šios reformos Lietuvoje valstiečių ūkius sudarė padrikai išmėtyti ariamosios žemės ir pievų lopinėliai. Juose buvo ūkininkaujama dažniausiai gana ekstensyviai. Dėl mėšlo stygiaus buvo tręšiama tik dalis ariamųjų plotų, todėl ilgainiui žemė buvo nualinama ir užželdavo mišku. Po kurio laiko tekdavo iškirsti, išdeginti medžiais ir krūmais užžėlusius plotus. Tiesa, tuo metu Lietuvoje jau buvo žinomi ir trilaukiai (dirbama žemė suskirstyta į pūdymo, žiemkenčių ir vasarojaus laukus), tačiau tokia sėjomaina naudota toli gražu ne visur.

Valakų reformos tikslai buvo keli. Siekta praturtinti valstybės iždą (gausinant surenkamus mokesčius ir skatinant pelningą grūdų eksportą), aiškiai atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo bajorų valdomų žemių, o atmatuotuose valakuose įkurdinti valstiečius ir priskirti jiems prievoles priklausomai nuo turimo žemės ploto. Prievoles imta taikyti visam ūkiui, o ne kiekvienam asmeniui atskirai. Valdovo dvaruose buvo sureguliuota žemėnauda ir valstiečių darbas. Tai padėjo išspręsti labai daug problemų, kildavusių dėl prievolių paskirstymo, duoklių ir mokesčių surinkimo, nes toli gražu ne visada buvo aišku, kam konkrečiai priklauso vienas ar kitas valstietis ar jų grupė – valdovui, kuriam nors bajorui ar bažnyčiai (XVI a. pirmojoje pusėje daugmaž du trečdaliai Lietuvos valstiečių priklausė bajorams). Tuo metu buvusią chaotišką padėtį liudija ir išlikę teismų dokumentai.

Dalijo burtais

Visa kiekvieno valstybinio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe, sujungta į vieną plotą ir išmatuota valakais (daugmaž po 21,3 ha, o nederlingose vietovėse valako dydis siekė 23,5 ha). Žemė, buvusi arti dvarų, priskirta palivarkams, o esanti toliau – valstiečių kaimams. Valstiečiai iš pavienių sodybų ir kaimelių pradėti kelti į gatvinius kaimus. Visą kaimui priskirtą žemės masyvą matininkai atmatuodavo kuo taisyklingesnio keturkampio formos ir padalydavo į tris lygius laukus. Laukas buvo suskirstomas rėžiais taip, kad kiekvienas valakinis ūkis turėtų po rėžį kiekviename iš trijų laukų. Žemė buvo dalijama į tris dalis siekiant įvesti trilaukę sėjomainą.

Atmatuoti valakai burtais buvo išdalijami valstiečiams. Turtingesnės, gausesnės valstiečių šeimos, turinčios daugiau darbo rankų ir kinkomųjų gyvulių (kartu ir galimybę atlikti prievoles), dar galėdavo imti už valakų ribos likusius plotus, vadinamuosius užusienius. Neturtingos, mažos šeimos kartais įsikurdavo valake po dvi ar tris.

Keturių rūšių žemė

Suskirsčius žemę valakais, buvo sunormintos ir prievolės dvarui. Valakinio ūkio valstiečiai su savo gyvuliais ir padargais pradėjo eiti lažą dvarui dvi dienas per savaitę (vėliau lažo sąlygos pasunkėjo). Be to, valstiečiai turėjo mokėti činšą – piniginį mokestį. Priklausomai nuo žemės kokybės, činšo suma svyravo nuo 6 iki 21 grašio. Visi valakai pagal žemės kokybę buvo suskirstyti į labai prastos, prastos, vidutiniškos ir geros žemės valakus. Tuose valsčiuose, kur nebuvo dvarų, valstiečiai lažo nėjo ir mokėjo tik piniginius mokesčius. Valakų reforma galutiniai įtvirtino baudžiavą. Valstietis, paėmęs valaką, buvo įrašomas į dvaro inventorių ir negalėjo laisva valia išsikelti iš kaimo. Sekdami valdovo pavyzdžiu, tokią pat reformą savo privačiuose dvaruose palaipsniui įgyvendino ir bajorai.

Nors Valakų reformos nuostatuose buvo rekomenduojama, kad valstietis lažą eitų dvi dienas per savaitę, daug kur buvo reikalaujama, jog valstiečiai prievoles dvarui atliktų penkias ar net šešias dienas, ir tik šventa diena – sekmadienis – turėjo būti paliekama Dievui.

Iždo pajamos augo

20 metų trukusios Valakų reformos metu matininkams darbo netrūko – Lietuvoje buvo išmatuoti net 57 636 valakai. Itin aktyviai reforma vyko LDK vakaruose – dabartinėje Lietuvoje ir vakarinėje Baltarusijos dalyje, Palenkėje (dab. Lenkijos ir Baltarusijos paribyje). Be to, buvo išmatuoti miško plotai, nustatytos miško sklypų ribos. Valakais išmatuoti miško kirtimai ir pievos atiduoti valstiečiams. Taip pat buvo išmatuota Magdeburgo teisės neturėjusių miestų žemė. Miestų valakų žemė dar susmulkinta į mažesnius sklypelius. Už naudojimąsi miestuose esančiais sklypais taip pat buvo įvesti piniginiai mokesčiai.

Matuojant sklypus, daug kur buvo sudėtinga juos suformuoti – pasitaikydavo krūmynų, balų. Valstiečiai buvo varomi sausinti laukų, kirsti krūmų ir medžių, plėšti dirvonų. Tokių masinių talkų metu žemės ūkio tikslams buvo pritaikyta labai daug iki tol nenaudotos žemės.

Vykdant reformą, nebuvo atsižvelgiama, kiek žemės valstietis turėjo iki jos pradžios paveldėjęs ar nusipirkęs. Ši nuostata leido daugmaž suvienodinti ūkius. Baigus žemės reformą, supanašėjo daugelio valstiečių ekonominis pajėgumas. Sumažėjo labai turtingų ir vargingų valstiečių skaičius, labai padaugėjo vidutiniškai turtingų valstiečių. Pradėjus efektyviau ūkininkauti, itin išaugo žemdirbystės našumas, o valstybės iždas padidėjo net keturis kartus – nuo 20 tūkst. grašių reformos pradžioje iki 82 tūkst. grašių 1588 m.!

Kėlė į gatvinius kaimus

Per reformą gerokai pasikeitė šalies kraštovaizdis. Sunaikinta tūkstančiai senųjų sodybų. Jų pastatai buvo griaunami arba perkeliami į naujus gatvinius kaimus. Tokiuose kaimuose sodybų sklypai ir pastatai buvo išdėstyti abipus gatvės. Pastatai buvo statomi galu į gatvę iš abiejų pusių. Tokie kaimai vyravo iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio agrarinės reformos, o Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (ypač Švenčionių, Ignalinos, Trakų, Šalčininkų rajonuose) iki šiol yra išlikę dešimtys tokių kaimų.

Vykdant reformą, buvo atsižvelgiama, kad gyvenimo sąlygos būtų kuo patogesnės. Nurodyta, esant galimybei, kaimą kurti arčiau vandens. Sudėtingo, labai raižyto reljefo vietovėse leista palikti nedidelius senuosius padrikus kaimus, bet liepta tvarkingai išmatuoti jų žemę.

Kaip jau minėta, buvo reikalaujama, kad valstiečio sodyba būtų statoma abipus gatvės: gyvenamasis namas ir klėtis – vienoje gatvės pusėje, tvartas ir klojimas – kitoje. Taip buvo siekiama sumažinti nuostolius, kuriuos padarytų kilęs gaisras. Jei valake įsikurdavo du valstiečiai, jie pastatus statydavo priešingose gatvės pusėse. Ilgainiui, palikuonims dalijantis žemės valdas, ūkiai smulkėjo, rėžių gausėjo. Kaimuose greta senųjų kūrėsi naujos sodybos, labai sutankėjo kaimų
užstatymas.

Tvarkė kelius

Išlikę įdomūs raštiški revizoriaus Jokūbo Laskausko nurodymai Žemaitijos matininkams, kaip įrengti kaimus. Iš jų matome, kad buvo stengiamasi kraštą paversti tvarkingesniu ir patogesniu gyventi. Revizorius nurodė: jeigu gyvenvietė – nelygi ir pelkėta, tada pavasarį susirinkę kaimo vyrai turi iškasti griovius ir tokią vietą nusausinti, „nes jeigu tiems, kurie gavo sausesnes sodybas, malonu sausumoje gyventi, tebūna jiems malonu ir kitiems tat būtinai sutvarkyti“. Laukų kelius blogose vietose ir „kaimo gatves reikia išgrįsti akmenimis, kadangi jų pakankamai yra, kaip tat žmonės kitur daro, ir tuos akmenis smėliu apipilti, kad ratai ilgiau laikytų. O kai tokiu būdu sau pasitaisys, tai ir svečiai padėkos. O kur tiltų reikia, tad jie gali būti žiemą taisomi, nes valdiniams lengviau yra medžių paruošti, kai kelias geresnis“.

Daugelis tyrinėtojų būtent su Valakų reforma sieja spartų senojo baltų tikėjimo reliktų nykimą XVI–XVII a. Iki to laiko Bažnyčiai buvo sunku kontroliuoti atokiuose kaimeliuose, vienkiemiuose gyvenančius žmones, nenoriai priimančius prievarta diegiamas naujoves, dažnai saugančius protėvių tikėjimą, atliekančius senovines apeigas, tik formaliai priklausančius Katalikų Bažnyčiai. Išdraskius senuosius kaimelius, sunaikinus nemažai senųjų šventviečių, sukėlus žmones į tankiai gyvenamus gatvinius kaimus, kaimynai buvo matomi vienas kitam kaip ant delno. Baimė būti įskųstiems dėl pagoniškų papročių, sustiprėjusi dvasininkų kontrolė, būtinybė laikytis krikščioniškojo gyvenimo taisyklių, kas sekmadienį lankytis bažnyčioje stūmė į užmarštį senojo tikėjimo likučius.

Kombainas vos apsisuka

Valakų reforma buvo sėkmingai įgyvendinta tiek valdovui, tiek didikams ir bajorams priklausiusiose žemėse. Reformos nauda Lietuvos ūkiui, žemdirbystės modernizavimui – neabejotina. Jos metu įtvirtinta žemėnauda Lietuvoje išsilaikė iki pat baudžiavos panaikinimo 1861 m.

Kita reikšminga žemės ūkio reforma Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti 1922-aisiais. Jos metu kaimai buvo pradėti skirstyti į vienkiemius, buvo gerokai apkarpytos dvarų valdos, žemės gavo 38 tūkst. naujakurių ir 26 tūkst. mažažemių valstiečių. Pertvarkytas Lietuvos žemės ūkis tapo kur kas modernesnis. Žemės ūkio produktai ėmė plaukti į Vakarų Europos rinkas. Kur kas vangiau, labai vėluodama žemės reforma vyko Vilniaus krašte, tarpukariu okupuotame Lenkijos.
Dar kartą, šįsyk – itin drastiškai ir dažnu atveju negrįžtamai, kaimo struktūrą pakeitė sovietmetis. Dėl prievartinės kolektyvizacijos, melioracijos, daugelio vienkiemių sunaikinimo dar sykį pakito Lietuvos kraštovaizdis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjus nekilnojamojo turto grąžinimą teisėtiems savininkams, šalies žemėnaudos struktūra darkart pasikeitė. Buvo stengiamasi negrąžinti Valakų reformą menančių rėžių ir vietoj jų suformuoti patogesnius, taisyklingus žemės sklypus. Tačiau kai kur savininkai norėjo atgauti būtent tuos žemės lopinėlius, kuriuos kadaise dirbo jų tėvai ir seneliai. Dar ir dabar Pietryčių Lietuvoje galima rasti rėžių, kurių ilgis siekia 700–800 m, o plotis – 10–15 m. Kartais tokiuose rėžiuose šiuolaikinis javų kombainas vargiai apsisuka.