JAV teritorinė plėtra vyko ir įsigyjant naujų teritorijų. Dalį žemių baltieji kažkada nusipirko iš indėnų genčių vadų, o dar daugiau užkariavo. Visos Amerikos žemės kažkada priklausė įvairioms indėnų tautoms ir gentims. Tačiau plečiantis kolonizacijai europiečiai skverbėsi vis gilyn į čiabuvių žemes. Dabartinių JAV teritorijoje savo kolonijas kūrė įvairios Europos šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Nyderlandai, Švedija, Rusija ir kt. Ilgainiui čia labiausiai įsitvirtino ir didžiausias teritorijas kontroliavo britai, prancūzai ir ispanai.

Manvydas VITKŪNAS

Dosnus pasiūlymas

JAV iškovojus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, šalis greitai neišsiteko pirmųjų trylikos valstijų teritorijoje ir ėmė plėstis. 1803 m. balandžio 30 d. įvyko vienas įspūdingiausių pasaulio istorijoje žemės pirkimo sandorių – JAV iš Prancūzijos nusipirko milžinišką – 2,1 mln. kvadratinių kilometrų – Luizianos teritoriją. Dabar Luiziana yra vidutinio dydžio JAV valstija, teužimanti nedidelę dalį tada nupirkto Luizianos regiono, buvusio tarp Meksikos įlankos ir Kanados. Dabar į šią teritoriją visiškai ar iš dalies patenka net 15 JAV valstijų (visiškai – Arkanzasas, Misūris, Ajova, Oklahoma, Kanzasas, Nebraska, iš dalies – Luiziana, Minesota, Koloradas, Šiaurės Dakota, Pietų Dakota, Naujoji Meksika, Montana, Vajomingas, Teksasas).

Nuo 1762 m. Luiziana buvo Ispanijos kolonija, vėliau jos kontrolę perėmė Prancūzija. Napoleonas Bonapartas nusprendė, kad yra svarbesnių geopolitinių problemų nei milžiniškos Luizianos kolonizacija. Tuo metu strategine savo užduotimi Vakarų pusrutulyje Paryžius laikė valdžios pelningose kolonijose Karibų jūros salose išsaugojimą. Ten vienas po kito kilo maištai, o metropolijos pajėgos regione buvo silpnos. Todėl kai amerikiečiai paprašė, kad Prancūzija jiems parduotų svarbiausią Luizianos miestą – Naująjį Orleaną – ir kai kurias gretimas žemes, prancūzai netikėtai pasiūlė amerikiečiams visą Luizianą! Amerikiečiai buvo pasirengę už Naująjį Orleaną ir jo apylinkes sumokėti 10 mln. dolerių, bet nusipirko milžinišką dalį žemyno tesumokėję 15 mln. dolerių. Šio sandorio metu įgytos žemės sudaro net 23 proc. dabartinės JAV teritorijos.

Pirko ir užkariavo

XIX a. pirmojoje pusėje JAV plėtėsi toliau. 1821 m. iš Ispanijos buvo perimta Florida. 1835–1836 m. Teksasas priklausė Meksikai, bet buvo vis intensyviau apgyvendinamas anglakalbiais kolonistais, prasidėjo karas dėl nepriklausomybės. Kovos buvo labai sunkios ir kruvinos. Aiškią kiekybinę persvarą turėjo Meksikos kariuomenė, tačiau amerikiečių remiami teksasiečiai kariavo labai efektyviai ir sugebėjo laimėti. 1836 m. buvo paskelbta Teksaso Respublikos nepriklausomybė.

Dešimt metų tai atsinaujindavo, tai vėl nurimdavo susidūrimai su meksikiečiais. Galiausiai 1845-aisiais Teksasas prisijungė prie JAV. 1846 m. JAV pasirašė dar vieną istorinę sutartį ir perėmė iš Didžiosios Britanijos Oregono teritoriją – dabartinę JAV šiaurės vakarų dalį, kur yra Vašingtono, Oregono ir Aidaho valstijos bei dalis Vajomingo ir Montanos valstijų.

1846–1848 m. vyko JAV ir Meksikos karas. Jį meksikiečiai galiausiai pralaimėjo. JAV pajėgos netgi buvo įžengusios į šalies sostinę – Meksiko miestą. Buvo pasirašyta taikos sutartis – amerikiečiai prisijungė didžiulę dalį Meksikos žemių, t. y. dabartines Arizonos, Jutos, Nevados ir Kalifornijos valstijas bei dalį Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.

JAV tapo milžiniška šalimi, nusidriekusia per visą Šiaurės Amerikos žemyną nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Atrodė, kad šalies teritorinė plėtra – baigta. Tačiau buvo ne taip.

Rusai Aliaskoje

Daugiau nei pusantro milijono kvadratinių kilometrų užimanti Aliaska (kartu su greta esančiomis Aleutų ir kitomis salomis) iki XVIII a. vidurio buvo retai lankoma europiečių. Čia gyveno aleutai, tlinkitai, eskimai, įvairios kitos čiabuvių grupės. Į jų žemes ėmė skverbtis rusų kolonistai, prekiautojai kailiais, jūrų žinduolių medžiotojai. 1745 m. rusų pirklio Michailo Nevodčikovo vadovaujama ekspedicija pasiekė Atu salą Aleutų salyne. Čia įvyko pirmas kruvinas incidentas su čiabuviais. Vėliau rusų bandymus įsitvirtinti Aleutų salose ir žemyninėje Aliaskos dalyje dažnai lydėjo kruvini incidentai. Čiabuviai su atvykėliais susigrumdavo dėl įvairių priežasčių: kolonizatoriai reikalaudavo pernelyg pigiai parduoti brangius žvėrių kailius ir kitus išteklius ar tiesiog juos atimdavo, skverbdavosi į čiabuvių medžioklės plotus, prievartavo vietos moteris. 1763–1765 m. keliose Aleutų salyno salose sukilę čiabuviai sudegino rusų gyvenvietes, jų laivus, žudė atvykėlius.

Sukilime dalyvavo apie 700 aleutų karių. Atvykusios rusų baudžiamosios pajėgos žiauriai atkeršijo, naikino čiabuvių gyvenvietes, nužudė nuo 3 iki 5 tūkst. aleutų (tarp jų – daugybę moterų ir vaikų).

1794-aisiais šiame regione pradėjo veikla rusų stačiatikių misionieriai. Dvasininkų atvykimas kiek sumažino rusų kolonizatorių smurtą, santykiai dalyje aleutų gyvenamų teritorijų normalizavosi. Tačiau Aliaskos pakrantėse esančiose salose ir žemyninėje dalyje užvirė naujos kovos: kai rusai pabandė įsitvirtinti tlinkitų žemėse, šie pasipriešino. Sitkos saloje rusai sumanė pastatyti Novoarchangelsko tvirtovę ir miestelį. Tlinkitai ją sugriovė, kolonistus išžudė. Per trejus metus kovos kelis kartus atsinaujino, iš viso žuvo ne mažiau kaip 300 žmonių. Galiausiai Novoarchangelską pavyko pastatyti, jis tapo Rusijos Amerikos centru. Rusų kolonistai skverbėsi ir gilyn į pietus, steigė gyvenvietes Oregono, Kalifornijos pakrantėse, tačiau jos gyvavo nelabai ilgai (piečiausias rusų forpostas Kalifornijoje, į šiaurę nuo San Fransisko buvusi Roso tvirtovė, – 29 metus). Ekonomine veikla žemėse nuo Aliaskos iki Kalifornijos užsiėmė Rusijos Amerikos kompanija, o Rusijos bandomas užimti teritorijas nuo 1790 iki 1867 m. administravo Rusijos Amerikos gubernatoriai.

Kodėl pardavė?

1853 m. Rusijos imperijoje pirmą kartą buvo rimtai susimąstyta, ką daryti su Aliaska. Reikėjo nemenkų pinigų norint išlaikyti šią tolimiausią imperijos dalį, ją ganėtinai gausiai kolonizuoti, pasirūpinti derama gynyba nuo potencialių priešų (visų pirma – kaimyninę Kanadą kontroliavusių britų). Ekonominė nauda, gaunama iš Aliaskos, buvo daug mažesnė nei tolesnei kolonizacijai reikalingos lėšos. Milžiniškoje teritorijoje gyveno mažiausiai 60 tūkst. indėnų ir vos 2,5 tūkst. rusų.

Krymo karas parodė, kad Rusija turi rimtų rūpesčių gindama savo europinę teritoriją, vos geba pasirūpinti Tolimųjų Rytų gynyba, o pasirūpinti valdomis Amerikoje tiesiog nėra resursų. Sankt Peterburge buvo nuogąstaujama, kad britai iš Kanados sausuma ir pasitelkę savo galingą karinį jūrų laivyną gali bet kada užimti Aliaską ir gretimas salas. Ši grėsmė buvo labai reali, todėl nuspręsta, užuot veltui praradus, valdas parduoti už, atrodė, nemažus pinigus, o negausias rusų karines pajėgas iš Amerikos perkelti į azijietišką Ramiojo vandenyno pakrantę (Kamčiatką ir kitur).

1857-aisiais buvo pradėtos pirmosios derybos su JAV atstovais dėl galimo Aliaskos pardavimo. Iš pradžių buvo siūlymų Aliaską perduoti amerikiečiams laikinai, tačiau galiausiai nuspręsta atsikratyti jos visiems laikams. Suderėta suma – 7,2 mln. tuomečių JAV dolerių. 1867 m. kovo 30 d. Vašingtone JAV ir Rusijos atstovai pasirašė Aliaskos pirkimo–pardavimo sutartį. Vėliau ją savo parašu patvirtino ir Rusijos imperatorius Aleksandras II. Priešingai, nei dabar teigia kai kurie rusų propagandininkai, Aliaska buvo parduota ne laikinai, o visam laikui. 1867 m. spalio 18 d. 15 val. 30 min. ji tapo JAV dalimi. Gyvenvietėse buvo nuleistos Rusijos ir iškeltos JAV vėliavos. Rusų kariai ir dalis kolonistų išplaukė į tėvynę, o į fortus įžengė JAV karių įgulos.

Iki 1959-ųjų, kol tapo valstija, Aliaska turėjo apygardos, teritorijos statusą. 1943 m. jos gyventojams buvo suteikta JAV pilietybė. Antrojo pasaulinio karo metais dėl Aleutų salų vyko kruvinos amerikiečių ir japonų pajėgų kautynės.

Rusijos imperijos valdovams ir pareigūnams atrodė, kad Aliaska yra ekonomiškai mažai naudingas regionas, tačiau jie apsiriko. XIX a. pabaigoje čia buvo aptikti didžiuliai aukso ištekliai, prasidėjo tikra aukso karštligė. Į Aliaską plūstelėjo tūkstančiai laimės ieškotojų. Dabar Aliaska taip pat garsėja naftos, dujų, akmens anglių, vario, geležies rūdos ištekliais. Žymią dalį ekonomikos sukuria medžio apdirbimas, žvejyba ir žuvininkystė, turizmas. Aliaskoje įkurta daug JAV karinių bazių. Pusantro milijono kvadratinių kilometrų ploto valstijoje gyvena vos 710 tūkst. žmonių. Net 42 proc. jų įsikūrę didžiausiame valstijos mieste – Ankoridže, dydžiu prilygstančiame Kaunui.

Danai atsisakė

Teritorijų įsigijimo už pinigus atvejų galima rasti ir daugiau. Štai 1917 m. kovo 31 d. amerikiečiai nusipirko Mergelių salas Karibų jūroje. Kadaise jos buvo pasidalytos Didžiosios Britanijos, Danijos ir Ispanijos. Britai saviškę dalį valdo iki šiol, ispaniškoji priklauso Puerto Rikui, dabar pavaldžiam JAV, o danai savąją, didžiausią, dalį Pirmojo pasaulinio karo metais nusprendė parduoti.

Šias salas danai valdė nuo 1666 m. Kadaise čia vyko gyva prekyba vergais, buvo gaminamas romas, auginamos cukranendrės. XX a. pradžioje cukraus kainos krito, kolonija tapo ekonomiškai nenaudinga, ir Kopenhagoje buvo priimtas sprendimas šios naštos atsisakyti. O štai Vašingtonas pasinaudojo pasiūlymu ir nupirko 346 kvadratinių kilometrų ploto Mergelių salas už 25 mln. dolerių. Tada danai buvo patenkinti – ši suma sudarė pusę metinio jų šalies biudžeto. Tiesa, vėliau daug kas pradėjo gailėtis, bet jau buvo vėlu.

Dabar JAV Mergelių salose gyvena 350 tūkst. žmonių, klesti turizmas, finansų paslaugos, romo, tekstilės pramonė, veikia viena didžiausių pasaulyje naftos perdirbimo gamyklų.