Žinoma daugiau nei tūkstantis šio XIX a. dailininko darbų. Daugelyje jų Napoleonas Orda vaizdavo dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos žemių miestus, miestelius, pilis, dvarus, bažnyčias. Daug ko iš to, ką per savo ilgą ir nenuobodų gyvenimą užfiksavo menininkas, šiandien jau nebėra.

Manvydas VITKŪNAS

Napoleonas Matas Tadas Orda – toks visas šio dailininko, kompozitoriaus, pedagogo, poeto vardas ir pavardė. Jis gimė prieš 210 metų, 1807 m. vasario 11 d., Varacevičiuose (dab. Baltarusijoje, Bresto sr., netoli Pinsko). Dvarininkų Mykolo Ordos ir Juzefos Butrimovič sūnus veikiausiai neatsitiktinai Ivanavos (tuomet vadintos Janovu) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje buvo pakrikštytas Napoleonu – kai jis gimė, per Europą pergalingai žygiavo Napoleono Bonaparto kariuomenė, o daug patriotiškai nusiteikusių lenkų ir lietuvių tikėjosi bei svajojo, kad Napoleonas bent jau didelės autonomijos teisėmis padės atkurti neseniai žlugusią, Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sudraskytą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tuomet tėvai dar nenujautė, kad ir jų sūnui Napoleonui teks tiesiogiai – ginklu – prisidėti prie kovos už tėvynės laisvę.

Narsusis sukilėlis

1823 m. N. Orda baigė gimnaziją Svisločiuje ir įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą. Čia jis ne tik įgijo pagrindinių tiksliųjų mokslų žinių, bet ir išklausė architektūros, braižybos, optikos ir kitus kursus, kurie vėliau labai pravertė ėmusis dailės ir įamžinant įvairius architektūrinius statinius. Deja, baigti studijų N. Ordai nepavyko. Ketvirtame kurse carinės Rusijos pareigūnai išsiaiškino, kad jis priklauso slaptai studentų draugijai „Aušriečiai“ (su šiuo judėjimu N. Orda buvo susijęs dar nuo gimnazijos laikų). Vaikinas buvo pašalintas iš universiteto, suimtas, ilgiau nei metus kalintas. Galiausiai jam leista grįžti į tėviškę, bet teko gyventi nuolat prižiūrimam policijos.

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, N. Orda įsitraukė į sukilėlių gretas, pasižymėjo kaip gabus organizatorius, telkė sukilėlių dalinius, dalyvavo mūšiuose su Rusijos kariuomene. Už narsą jam buvo suteiktas aukščiausias karinis apdovanojimas – ordinas „Virtuti Militari“. Sukilimo pabaigoje N. Orda jau turėjo kapitono laipsnį. Tarp sukilėlių jis pagarsėjo ne tik kaip karys, bet ir kaip poetas, sukūręs ugningą eilėraštį „Lietuvis – lenkams“.

Deja, sukilėliai pralaimėjo. Buvo akivaizdu, kad rusų valdžios represijų išvengti nepavyks. Mažiausia bėda, kuri grėsė, – turto konfiskavimas ir tremtis į Rusijos imperijos gilumą. Todėl skaudama širdimi palikęs tėvynę N. Orda slapta, svetima pavarde, kaip bičiulio Tito Plonskio tarnas Zarembskis, išvyko į užsienį. Tuo metu daug į užsienį pasitraukusių sukilėlių stengėsi pasiekti Prancūziją, gana geranoriškai priimdavusią politinius emigrantus. Šiuo keliu pasuko ir N. Orda. Per Austriją, Italiją, Šveicariją, vokiečių žemes jis galiausiai pasiekė Paryžių. Šis tapo jo namais ilgiau nei du dešimtmečius.

Paryžiaus sūkuryje

Prancūzijoje N. Orda ėmė suktis savo bendraminčių politinių emigrantų, dailininkų, literatų, muzikų gretose. Vienas iš jo bičiulių buvo poetas Adomas Mickevičius. Jam 1855 m. mirus Konstantinopolyje, N. Orda parašė jautrią odę „Adomui mirus“ (joje netrūksta ir lietuviškų motyvų). Tarp N. Ordos bičiulių ir pažįstamų buvo žymūs kompozitoriai Džoakinas Rosinis, Frederikas Šopenas, Ferencas Listas, Šarlis Guno, Hektoras Berliozas, Džuzepė Verdis, rašytojai Stendalis, Ivanas Turgenevas, Onorė de Balzakas ir daugelis kitų žymių kūrėjų.

Šioje aplinkoje N. Orda jautėsi savas. Jis laikė save savamoksliu dailininku, bet tai netrukdė įvairiapusiškai talentingam, išprususiam emigrantui iš tolimos šalies jaustis savam intelektualios Paryžiaus publikos sambūriuose. N. Orda tapo Paryžiaus istorikų ir literatų draugijų nariu, kūrė muziką (polonezus, valsus, dainas, noktiurnus), puikiai skambino fortepijonu, dirbo privačiu dailės mokytoju. Piešimo, tapybos įgūdžius jis tobulino žinomo prancūzų dailininko Pjero Žiraro studijoje. Įgijęs pasitikėjimo savimi kaip dailininkas, N. Orda leidosi į kūrybines keliones po Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Portugaliją. Menininkas pasiekė net Šiaurės Afriką, tačiau čia jo tykojo nelaimė: Alžyre dailininkas patyrė sunkią traumą, lūžo ranka ir koja, teko ilgokai gydytis.

Kūrėjas siekė išbandyti save įvairiais amplua – mėgino verstis prekyba, dirbo Italų operos Paryžiuje direktoriumi. Gyvendamas Prancūzijoje, N. Orda parašė Lenkų kalbos gramatiką prancūzams. Imtis tokio žingsnio jį paskatino ir šeiminės aplinkybės – 1843 m. N. Orda vedė prancūzę Ireną Bugl, su ja susilaukė sūnaus Vitoldo (Vytauto) ir norėjo jį išmokyti savo gimtosios kalbos. Ši gramatika buvo populiari, ne kartą leista. 1838-aisiais pasirodė N. Ordos knyga „Lenkų kompozitorių kūrinių albumas“. Dirbdamas privačiu muzikos mokytoju, N. Orda sukaupė daug praktinių žinių ir patarimų. Juos išguldė jau grįžęs į tėvynę – 1873 m. išleistoje „Muzikos gramatikoje“.

1856 m. N. Ordai ir kitiems politiniams emigrantams atėjo apsisprendimo metas – Rusijos caras Aleksandras II paskelbė amnestiją sukilimo dalyviams. N. Ordai jau buvo 49-eri. Prancūzijoje buvo sukurtas naujas gyvenimas, šeima, pelnytas pripažinimas. Tačiau tėvynės meilė buvo stipresnė – Napoleonas grįžo namo, kur jo laukė senutė motina ir keturios seserys. Tėviškėje N. Orda kibo į ūkio reikalus, dvaras buvo rentabilus. Tik bėda ta, kad N. Orda jau nebuvo savo gimtinės šeimininkas – dvaras buvo konfiskuotas Rusijos imperijos naudai, ir teisėtas paveldėtojas buvo priverstas dvarą nuomotis. Nors daug kartų buvo kreiptasi į Vilniaus generalgubernatorių, kitus aukštus Rusijos imperijos pareigūnus, šis sprendimas taip ir liko nepakeistas.

Santykinės ramybės metas tėviškėje truko neilgai. 1863–1864 m. dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos žemes apėmė naujas antirusiškas sukilimas. Neabejotina, kad N. Orda palaikė sukilėlius, nors pats aktyvių veiksmų, atrodo, nesiėmė. Tačiau seno maištininko šlovės pakako, kad jis vėl pakliūtų į rusų valdžios nemalonę – dvare buvo atlikta krata, rastas ginklas, aptikta patriotinės literatūros. Negana to, kai kurie Varacevičių dvaro valstiečiai prisijungė prie sukilimo. N. Orda buvo suimtas, įkalintas Kobryne, tardytas, vos neištremtas į Rusijos gilumą. Galiausiai priimtas sprendimas: N. Ordai uždrausta nuomotis gimtąjį dvarą ir jame gyventi. Rusijos valdžia galutinai atėmė iš N. Ordos tėviškę.

Nuo Medininkų iki Palangos

Prasidėjo didžiosios N. Ordos klajonės po buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Iš pradžių jis prisiglaudė sesers Hortenzijos ir jos vyro dvare Moladavoje (netoli Kobryno). Ėmė keliauti po įvairias vietoves, fiksuoti jų vaizdus, panoramas, konkrečius statinius. Pradėjo nuo vakarinės dabartinės Baltarusijos dalies, paliko itin daug Gardino ir jo apylinkių piešinių. Kelerius metus keliavo po vakarinę Ukrainos dalį, piešė Padnieprės, Volinės, Podolės vaizdus. Buvo apsistojęs lenkų kilmės rusų generolo Adamo Ževuskio dvaruose, buvo jo sūnaus mokytoju.

1875 m. N. Orda leidosi po dabartinės Lietuvos teritoriją, keliavo nuo Vilniaus ir jo apylinkių (Medininkų, Nemenčinės, Trakų, Kernavės) per Ukmergę, Jonavą, Kauną, vaizdingąsias panemunės pilis ir miestelius iki Žemaitijos, kol pasiekė Palangą. Savo kelionės metu N. Orda aplankė keliasdešimt vietovių, tarp jų – Raudondvarį, Seredžių, Veliuoną, Jurbarką, Kražius, Varnius, Kretingą, Rietavą, Šateikius, Šiaulius, Šiluvą, Baisogalą, Kėdainius, Biržus, Rokiškį, Dubingius, Druskininkus. Vėliau apkeliavo ir rytinę Latvijos dalį, šiaurinius ir rytinius dabartinės Baltarusijos pakraščius, dalį Lenkijos. Didelė dalis darbų sugulė į ne kartą leistą aštuonių dalių albumą.

Lietuvoje – primirštas

N. Orda mirė Varšuvoje 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76-erių. Vykdant jo valią, palaikai buvo palaidoti šeimos kape Ivanavoje (tada – Janove). Šiame Baltarusijos mieste pastatytas paminklas N. Ordai. Prieš dešimt metų, minint kūrėjo gimimo 200 metų sukaktį, kaimyninėje šalyje buvo išleistos dviejų nominalų proginės monetos, pašto ženklas. N. Ordos pieštas Nesvyžiaus pilies vaizdas puošė dabar jau iš apyvartos pašalintas 100 000 Baltarusijos rublių kupiūras. Kūrėjo tėviškėje Varacevičiuose atidarytas muziejus. Daug dėmesio N. Ordai skiriama ir Lenkijoje, Ukrainoje.

Lietuvoje N. Orda prisimenamas gerokai kukliau, nors iš tiesų jo indėlis į mūsų šalies kultūros paveldą – žymus. Galime pasidžiaugti, kad 2006 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido labai solidų Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės parengtą leidinį „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai“. Jame galima susipažinti su išsamia N. Ordos biografija, pasigrožėti daugybe šio kūrėjo įamžintų Lietuvos ir gretimų šalių senųjų vaizdų, papildytų profesionaliais knygos autorių komentarais.