XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių literatūroje vyravo kaimo tematika, ir tik nedaugelio rašytojų žvilgsniai nukrypo į daugeliui kur kas mažiau pažįstamą, slėpiningą dvaro gyvenimą. Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo tikras savojo meto – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios – simbolis. Lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų duktė įsiliejo į moderniosios lietuvių tautos kultūrinį gyvenimą ir paliko jame ryškų pėdsaką.

Manvydas VITKŪNAS

Būsimoji rašytoja gimė prieš 140 metų, 1877 m. kovo 8 d., Medingėnų dvare Žemaitijoje, netoli Rietavo. Iš šio dvaro dabar teliko sulaukėjusio parko fragmentai, menki nugriautų pastatų likučiai, o tai, kad čia gimė garsi mūsų rašytoja, žymi tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas stogastulpis.

Bajorų duktė

Marijos Pečkauskaitės tėvo Anupro Pečkausko protėvių šaknys buvo rytinėje dabartinės Baltarusijos dalyje, netoli Mogiliavo. Jis vedė net 18 metų jaunesnę bajoraitę iš Žemaitijos Stanislavą Šiukštaitę. Pora susilaukė keturių vaikų – dviejų dukterų (Marijos ir Sofijos) ir dviejų sūnų (Stepono ir Vincento). Likimas ilgu gyvenimu apdovanojo tik Sofiją, perkopusią 90 metų. Marija nugyveno tik 53, o broliai – dar mažiau. Vincentas mirė 25-erių, o Steponas nesulaukė nė 18.
Vyriausioji iš vaikų Marija mamos tėviškėje Medingėnuose augo daugmaž iki šešerių metų, tačiau vėliau ne vieną vasarą grįždavo į gimtinę atostogų, bendravo su gimtųjų apylinkių žmonėmis. Po šešerių Marija augo jau kitame dvare – Labūnavoje (dab. Kelmės rajone, netoli Užvenčio; būtent Kelmės rajone, o ne Kėdainių rajone esančiame kur kas garsesniame Labūnavos dvare).

Tačiau ir čia (iš šio dvaro dabar taip pat beveik nieko neliko) mergaitė tenugyveno vos kelerius metus – tėvui, šiaip jau gero būdo, ramiam žmogui, ūkininkauti sekėsi prastai, jis smarkiai prasiskolino, todėl priėmė keistoką sprendimą – nuosavą dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima praėjo nuomotis Užvenčio dvarą. Kaip spėjo Šatrijos Raganos biografiją tyrinėjusi literatūrologė Janina Žėkaitė, A. Pečkauskas veikiausiai tikėjosi ūkininkaudamas Užventyje finansiškai sustiprėti, grąžinti skolas ir grįžti į Labūnavos dvarą, tačiau nepavyko – dvaras buvo parduotas iš varžytinių ir išdalytas net trims naujiems savininkams.

„Visa kūdikystė – auksinė, saulėta“

Vaikystės metai, praleisti Medingėnuose ir Labūnavoje, rašytojos prisiminimuose liko kaip be galo šviesus laikas. „Visa kūdikystė – auksinė, saulėta. Buvau be galo lepinama, ypač tėvo, visi karštai kits kitą mylėjome. Be tėvų, daugelis dėdžių, ciocių [tetų] – gerų, duodančių dovanų. Turėjau daug gražių knygų, žaislų. Gyvenau daugiausia fantazijos pasaulyje.“ Mergaitė augo kaip tipiška to meto bajoraitė – supama gausios šeimos, mokoma samdomų namų mokytojų. Tėvai buvo šviesūs žmonės, namuose sukaupę nemenką biblioteką, siekę visapusiškai lavinti vaikus. Mama grojo fortepijonu, tėvas – smuiku, to mokė ir vaikus. Tipiškas dvaro gyvenimas, pramogos (svečių lankymasis, ilgi pokalbiai prie stalo, pokyliai, medžioklė) aiškiai kontrastavo su gerokai kuklesne daugelio paprastų gyventojų buitimi, bet tai buvo savaime suprantama, nusistovėję per amžius.

Pečkauskai buvo gana tipiški to meto Lietuvos bajorai. Jie savaip suprato lietuviškumą – jis be vargo derėjo su namuose vartojama lenkų kalba. Pečkauskai neabejotinai suprato ir savo valdinių lietuvių (tiksliau – žemaičių) kalbą, mokėjo ir rusiškai – tuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis. Marija taip pat buvo mokoma prancūzų kalbos – ji tarp to meto dvarininkų buvo kultūros ir išsilavinimo ženklas. Mergaitė labai mėgo skaityti, mielai mokėsi ir mintinai deklamavo eilėraščius. Išmokusi rašyti, ėmėsi įvairių literatūrinių kūrinėlių, rašė laiškus namiškiams, ypač sesei ir vyresniajam broliui. Tai buvo tarsi žaidimas, tačiau jis neabejotinai ugdė literatūrinius gebėjimus.

Lemtinga pažintis

1891 m. įvyko esminis, Marijos gyvenimą nulėmęs įvykis. Užvenčio dvare pasirodė žavus jaunuolis, už Mariją dvejais metais vyresnis prakutusių Ušnėnų kaimo valstiečių sūnus, Šiaulių gimnazijoje mokęsis Povilas Višinskis. Pan Pavel (ponas Povilas) buvo nusamdytas padėti Marijos broliui Steponui pasirengti mokslams gimnazijoje. P. Višinskis buvo ne tik geras repetitorius (jaunuolis taip užsidirbdavo pinigų pragyvenimui, nes, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, buvo netekęs tėvų paramos), bet ir karštas lietuvių tautinio atgimimo šalininkas, visuomenininkas, tautosakos rinkėjas, lietuviškų leidinių bendradarbis ir platintojas, kovotojas už Rusijos imperijoje galiojusio lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimą. Jis gebėjo sužavėti savo idėjomis aplinkinius, ypač moteris. Į lietuvių literatūrą jis padėjo ateiti Žemaitei, Lazdynų Pelėdai. Marija Pečkauskaitė taip pat jo dėka tapo lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana.

Per kelerius metus Marija išmoko kurti lietuviškai. Ji daug susirašinėjo su P. Višinskiu. Šis studijavo Sankt Peterburgo universitete, o susirgęs dažna tarp neturtingų to meto inteligentų liga – džiova – gydėsi Kryme. Savo laiškuose P. Višinskį Marija vadino broleliu. Pirmuosiuose laiškuose pynėsi lietuviški ir lenkiški, rusiški žodžiai ir sakiniai. Marija su P. Višinskiu susitikdavo, kai šis parvykdavo į tėviškę atostogų.

Mylėjo kunigą?

Dar vienas vyras, palikęs Marijos gyvenime ryškų pėdsaką, buvo kunigas Kazimieras Bukantas (Bukontas). Jųdviejų šeimos nuo seno buvo pažįstamos. Pasak literatūrologės J. Žėkaitės, tarp Marijos ir kunigo užsimezgė meilė, trukusi iki pat rašytojos gyvenimo pabaigos. Išskirtinai daug dėmesio kunigui Marija skyrė netgi laiškuose, rašytuose P. Višinskiui.

Kaip rašo J. Žėkaitė, „laisvai besijaučiąs Pečkauskų šeimos ir jos gausios giminės aplinkoje jaunas, žavus Povilas lengvai galėjo tapti Marijos išrinktuoju. Jeigu ne... Bukantas buvo irgi patrauklus ir karštai mylėjo Mariją. Neteisūs tie vertintojai, kurie, idealizuodami Višinskį, aprioriškai meta šešėlį Bukanto ir Marijos bičiulystei. Ką ir kalbėti, Marijos meilė Povilui, kaip ir šio Marijai, būtų buvusi įprastesnė negu viešosios nuomonės iš anksto pasmerktas dvaro panelės ir kunigo „romanas“. Bet Marija mylėjo, nepaisydama „sveiko proto“ ir visuomenės draudimų. Tai liudija ją buvus spontanišką, pasiduodančią jausmui“.
Šiltą santykį su broleliu P. Višinskiu nutraukė negailestinga liga. 1906 m. P. Višinskis, būdamas vos 30-ies, mirė Berlyne.

1892 m. Marija buvo išvykusi mokytis į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnaziją, tačiau greitai nusprendė, kad drėgnas ir atšiaurokas šiaurinio uostamiesčio oras kenkia jos sveikatai. Grįžusi namo, gimnazijos kursą baigė privačiai.

Nuo 1896-ųjų Marija pradėjo spausdinti pirmuosius savo literatūros kūrinius. Tai buvo apsakymai (pirmasis – „Margi paveikslėliai“), kuriuose daugiausia buvo vaizduojama kaimo žmonių buitis, dorovė ir ydos. Tais pačiais metais ji išvyko į Varšuvą mokytis bitininkystės. Apie tai Marija svajojo nuo vaikystės. Pradėjusi studijas, viename iš savo laiškų P. Višinskiui ji rašė: „Bites savo vis didžiau ir didžiau myliu, nors vakar vėl taip įkando į kaktą, kad mažne akys užputo; baikos [niekai]! Bet tokios jau mandros ir stebuklingos, kad negali atsitraukti nuo jų, rodos, nė vieno darbo nenorėčiau dabar kito, tik apie bites.“ Vėliau rašytoja turėjo progą padirbėti bityne, o 1899 m. Tilžėje buvo išspausdintas jos parengtas „Tėvynės sargo“ priedas – patarimų bitininkams leidinys „Biczių kningelė“.

1898 m. mirus tėvui ir šeimai nugrimzdus į dar didesnę finansinių sunkumų duobę, Marija pradėjo pati pelnytis duonai, dirbo privačia mokytoja dvaruose. Jusdama žinių stygių, norėdama praplėsti akiratį, 1905–1907 m. ji mokėsi Šveicarijoje, lankė paskaitas Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Grįžusi vėl mokytojavo dvaruose, 1909-aisiais buvo pakviesta dirbti Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Formaliai ji buvo mokytoja ir bendrabučio vedėja, tačiau iš tiesų kartu su kunigu Motiejumi Gustaičiu vadovavo mokyklai. Kai Pirmojo pasaulinio karo gaisras privertė mokyklą evakuotis (iš pradžių – į Trakus, vėliau – į Rusiją, Voronežą), Marija liko Lietuvoje. Ji apsigyveno Židikuose (Mažeikių r.), kur kunigavo K. Bukantas. Netrukus čionai atsikraustė ir rašytojos mama bei sesuo Sofija. Čia rašytoja ne tik kūrė, bet ir užsiėmė labdaringa veikla, rūpinosi blaivybės namų statyba, prieglauda, ambulatorija, teikė įvairią pagalbą vargstantiesiems.

Krikščioniškoji pedagogė

Šatrijos Raganos slapyvardis rašytojai prigijo po vienos išvykos aplankyti visoje Žemaitijoje garsaus Šatrijos kalno. Šioje išvykoje dalyvavo ir geras rašytojos bičiulis, kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Raganėle Mariją vadino P. Višinskis. Ir neatsitiktinai – ji iš mamos paveldėjo juodus garbanotus plaukus ir dideles tamsias akis.

Šatrijos Raganos įnašas į lietuvių literatūrą – išties nemenkas ir gana įvairus. Apsakymuose ir apysakose pinasi įvairias moralines problemas (dora ir ydos, meilė, tėvų ir vaikų santykiai, nelengvas jaunosios kartos kelias į gyvenimą, tautinis sulenkėjusių Lietuvos bajorų apsisprendimas ir kt.) sprendžiančių herojų likimai. Daugelyje kūrinių (ypač bene garsiausioje Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“, kur vaizduojamas gyvenimas Užvenčio dvare) labai ryškūs autobiografiniai siužetai. Kūrėja rašė apie tai, ką puikiai jautė ir pažinojo.

Dar vienas labai svarbus Šatrijos Raganos kūrybos baras – dėmesys vaikų gyvenimui, likimams, auklėjimui. Rašytoja buvo puiki vaikų psichologė, gebanti subtiliai perteikti jų išgyvenimus. Bene ryškiausias pavyzdys – apsakymas „Irkos tragedija“, kur dramatiškai perteikiami tėvų skyrybas išgyvenančios mergaitės jausmai. Taip pat Šatrijos Ragana rašė istorinius apsakymus, siekė jaunimą supažindinti su garbinga Lietuvos praeitimi.

Šatrijos Ragana daug rašė krikščioniškosios pedagogikos temomis (svarbiausias veikalas – „Motina auklėtoja“), žavėjosi vokiečių pedagogo Frydricho Vilhelmo Fersterio darbais, vertė juos į lietuvių kalbą. Ji taip pat išvertė grožinės literatūros (Henriko Senkevičiaus, Boleslovo Pruso kūrinių).

Ankstyvame gyvenimo saulėlydyje rašytoja sunkiai kovojo su vėžiu. Mirė 1930 m. liepos 24 d., sulaukusi vos 53-ejų. Palaidota Židikuose, įspūdingoje kapinių koplyčioje, suprojektuotoje architekto Jono Muloko. Židikuose veikia Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinis muziejus.