Kokį vandenį geriausia gerti? Tiesiog iš čiaupo ar virintu, paprastu ar mineraliniu, su angliarūgšte ar be jos? Ką žinome apie šaltinių vandenį? Kaip vanduo pasikeičia po filtravimo? Ir kiek laiko tinka vartoti pirktinį vandenį po to, kai atsukame butelio dangtelį?

Dalia VALENTIENĖ

Turbūt galėtume gyventi be daugelio pamėgtų produktų, tačiau be vandens nepavyktų. Vieni gydytojai ir visuomenės sveikatos specialistai teigia, kad žmogus per dieną turėtų išgerti ne mažiau kaip 1,5–2 litrus vandens, ypač tada, kai lauke šilta, daug judame ar sportuojame, o kiti mano, kad reikėtų įsiklausyti į savo organizmo poreikius ir vandens gerti tik tada, kai jo norisi. Žmonės skiriasi ūgiu, svoriu, fiziniu aktyvumu, amžiumi, vieni – sveiki, kiti serga tam tikromis ligomis, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad trūks plyš turi išgerti tam tikrą kiekį vandens, negalima. Tačiau galima pakalbėti apie tai, kokį vandenį gerti sveikiausia.

Ar reikia virinti?

Ar sveika gerti vandenį tiesiog iš čiaupo? Juk kūdikiams ir mažiems vaikams mamos tokio vandens turbūt nedrįsta duoti. O ką apie vandenį iš čiaupo sako specialistai? Daugelio manymu, sveikas žmogus gali rinktis ir šaltinio, ir vandentiekio, ir šulinio vandenį. Tačiau jeigu kyla nors menkiausia abejonė – nepatinka vandens skonis ar kvapas, spalva, – patariama ištirti jo cheminę sudėtį ir įsitikinti, kad jame nėra sveikatai kenksmingų chemikalų ar mikroorganizmų. Pavyzdžiui, itin kalkėtas, labai kietas vanduo nėra tinkamas vartoti gausiai ir ilgą laiką. Medikai įspėja, kad didelis kiekis kalkių vandenyje turi įtakos inkstų akmenų susidarymui.

Pasak Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus Vandens ir maisto tyrimų poskyrio chemijos specialistės Tamaros Lebedevič, geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas vartoti, kai atitinka higienos normų mikrobiologinius ir cheminius reikalavimus. „Rodiklių vertės yra nustatytos tokios, kad tik viršijus jas galima neigiama įtaka žmonių sveikatai. Geriamasis vanduo gali būti tiekiamas centralizuotai arba individualiai iš gręžinių, šulinių. Už centralizuotai tiekiamo vandens kokybę yra atsakingos vandens tiekimo įmonės – jos prižiūri, kad geriamasis vanduo atitiktų higienos normų reikalavimus, todėl toks vanduo yra saugus ir sveikas, jį galima drąsiai gerti nevirintą. Kai vanduo tiekiamas iš individualių gręžinių ar šulinių, kad žmonės būtų ramūs, derėtų atlikti laboratorinius tyrimus ir nustatyti šio vandens kokybę“, – sako specialistė.

Manyti, kad virintas vanduo visais atvejais yra geriau už termiškai neapdorotą, – klaidinga.

Pašnekovės teigimu, virinto geriamojo vandens kokybė net suprastėja, nes prarandame dalį organizmui naudingų medžiagų. Užvirinus vandenį, suyra jame esančios žmogui naudingos druskos ir mineralai.

„Pagal higienos normas, geriamojo vandens pH turi būti 6,5–9,5. Virinant pH iš esmės nesikeičia. Tačiau virinant vandenį ant virdulių sienelių dažnai susidaro nuosėdų, dar vadinamų kalkėmis. Tai kalcio ir magnio karbonatai, geležies jonai, todėl akivaizdu, kad vandenyje sumažėja kalcio ir magnio karbonatų ir geležies kiekis, tiesa, tas sumažėjimas – labai nežymus“, – dėsto pašnekovė ir pabrėžia, jog virinto vandens pranašumas tas, kad jo mikrobiologinė tarša yra mažesnė. Tačiau tai aktualu tik tuo atveju, jeigu vanduo semiamas iš neaiškių šaltinių.

Pastaruoju metu pasigirsta įvairių rekomendacijų gerti daugiau karšto vandens, esą taip geriau išvalomas žarnynas. Visgi mitybos specialistai pataria laikytis aukso vidurio. Pasak gydytojos dietologės Linos Barauskienės, organizmui sveikiausias yra kūno temperatūros maistas ir vanduo – nei per karštas, nei per šaltas. Tačiau specialistė atkreipia dėmesį, kad šaltuoju metų periodu natūraliai geriame daugiau šiltų gėrimų, nes jie puikiai sušildo, o vasarą, kai karšta, greičiau atsigaiviname šaltu vandeniu.

Filtruoti ar ne?

Parduotuvėse galima įsigyti įvairiausių buitinių vandens filtrų – minkštinančių vandenį, šalinančių iš jo geležį, oksidacinių, atvirkštinio osmoso ir kitokių. Tačiau visuomenės sveikatos specialistai nepataria pasikliauti vien filtrų pardavėjų patarimais. Protingiausia būtų atlikti geriamojo vandens tyrimus nepriklausomoje laboratorijoje ir tik tada spręsti, ar filtras – tikrai būtinas.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus Cheminių tyrimų poskyrio vedėjos Gintautės Gelumbauskienės teigimu, nemažai žmonių kreipiasi norėdami ištirti filtruotą vandenį, nes pastebi, kad pradėjus jį vartoti kojas dažniau traukia mėšlungis, padažnėja širdies plakimas, ėmė niežėti odą. „Viso to priežastis – pernelyg išvalytas vanduo. Būtent tokie simptomai atsiranda trūkstant būtinų mineralinių medžiagų, kurių žmogus gali gauti gerdamas centralizuotai tiekiamą vandenį tiesiai iš čiaupo. Į daugelį namų vanduo patenka iš gręžinių.

Toks vanduo pasižymi didele geležies, mangano koncentracija. Dėl per didelio šių elementų kiekio vanduo įgyja nemalonų kvapą ir skonį, būna rudos spalvos. Be to, į namus vanduo neretai atiteka senais ir korozijos paveiktais vamzdžiais, tad tai taip pat gali turėti įtakos vandens kokybei. Prastos kokybės plastikiniai vamzdžiai irgi gali pabloginti vandens savybes. Tokį vandenį galbūt ir būtų pravartu filtruoti. Tačiau filtruotame vandenyje gali likti labai mažai kalcio ir magnio jonų – toks vanduo jau tampa per minkštas. Jį gerdami mes kenkiame savo sveikatai, nes ne tik negauname būtinų elementų – kalcio, magnio, – bet ir išplauname juos iš savo organizmo“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Pasak ekspertų, pakinta ir filtruoto vandens pH: kuo daugiau įvairių mikroelementų pašalinama, tuo rūgštingesnis vanduo tampa. Toks išvalytas vanduo labiau tinka buitiniams prietaisams ir mašinų akumuliatoriams, tačiau žmogaus organizmui yra per rūgštus.
„Kita problema ta, kad kai kurie filtrai, šalindami iš vandens kalcį ir magnį, juos pakeičia natriu. Per didelis natrio kiekis yra kenksmingas. Todėl būtina ištirti natrio koncentraciją filtruotame vandenyje. Tai svarbu, nes, pavyzdžiui, kūdikiams negalima vartoti vandens, kuriame natrio koncentracija – daugiau nei 20 mg/l. O po kai kurių filtrų darbo ji gali būti ir 200 mg/l“, – įspėja G. Gelumbauskienė.

Kiek gerti mineralinio vandens?

Mineralinio vandens yra įvairaus: mažai, vidutiniškai ir labai mineralizuoto. Kiek kuriame vandenyje yra magnio, kalcio, kalio ir kitų mineralų, nurodoma ant etikečių. Mažai mineralinių medžiagų turinčio vandens galima gerti kasdien be jokių apribojimų, nes toks vanduo labiausiai atitinka įprasto geriamojo vandens sudėtį. Mažai mineralizuotas vanduo dalyvauja organizmo medžiagų apykaitos procesuose, padeda valyti organizmą, pašalinti vadinamąsias virškinimo atliekas.

„Į butelius sufasuotas ir parduotuvėse parduodamas šaltinio vanduo nėra tai, ką dažnai įsivaizduoja vartotojai. Šaltinio vandenį išgauname iš giliai esančių požeminio vandens telkinių. Šiam vandeniui taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir natūraliam mineraliniam vandeniui. Sąlyčio su aplinka nebuvimas yra pagrindinis šaltinio vandens ir vandens, pasemto iš bet kokio paviršinio šaltinio, skirtumas. Pastarąjį vartoti rizikingiau, nes į jį gali patekti įvairių teršalų ir mikroorganizmų iš aplinkos. Be to, iš vandens, išgaunamo iš požeminių gręžinių pramoniniu būdu, yra pašalinamas geležies perteklius, nes, kaip žinoma, daugelio Lietuvos gręžinių vandenyje yra šiek tiek per daug geležies. O jei toks vanduo papildomas mineralais ar vitaminais, jau gaunamas stalo vanduo“, – pasakoja „Žalios girios“ gamyklos kokybės vadovė Ingrida Sinkevičienė.

Daug mineralų turintį natūralų mineralinį vandenį ekspertai pataria vartoti atsargiau. Toks vanduo labiau tinka kai kurių ligų profilaktikai. Ypač atidiems derėtų būti renkantis mineralinį vandenį, kurio sudėtyje gausu natrio ir chlorido jonų, nes išgarinę tokį vandenį gautume natrio chloridą, t. y. druską. Labai sūraus vandens nerekomenduojama gerti žmonėms, sergantiems tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, tiems, kurių kraujospūdis – aukštas. Kuo mažiau mineralų turintį vandenį patariama vartoti ir nėščioms moterims, vaikams.

Ieškant tinkamiausio sprendimo, suaugusiems sveikiems žmonėms įvairių rūšių natūralų mineralinį vandenį specialistai rekomenduoja gerti pakaitomis, pavyzdžiui, dvi savaites – šaltinio vandenį, kitas dvi – daug mineralų turintį mineralinį vandenį.

Daugelis norinčiųjų sveikai maitintis gazuoto vandens vengia. Tačiau, specialistų teigimu, pati angliarūgštė nėra kenksminga žmogaus organizmui. Jos nereikėtų padauginti, bet ji turi ir gerų savybių. Pasak ekspertų, angliarūgštė, esanti gazuotame vandenyje, veikia kaip konservantas. Pavyzdžiui, jeigu ketinate gerti vandenį tiesiai iš plastmasinio butelio ne vieną, o kelias dienas, siūloma rinktis gazuotą vandenį. Tiesa, vanduo su dideliu kiekiu angliarūgštės gali netikti tiems, kuriuos vargina virškinamojo trakto problemos.

Kaip laikyti?

Kalbant apie tai, kokiomis sąlygomis vanduo ilgiausiai išlaiko savo gerąsias savybes, reikėtų atkreipti dėmesį, į kokią tarą jis supiltas. Jeigu yra galimybė, specialistai pataria geriamajam vandeniui laikyti rinktis stiklinę tarą, juo labiau jeigu joje vandenį ketinate laikyti ilgesnį laiką. „Aišku, nieko neatsitiks, jeigu prisipilsite į plastikinį buteliuką ar gertuvę vandens ir tą pačią dieną jį išgersite. Pavojingiau, kai tas pats vanduo ilgą laiką laikomas toje pačioje plastikinėje taroje, ypač veikiamas tiesioginių saulės spindulių. Renkantis gertuves reikėtų atkreipti dėmesį į „BPA free“ ženklą arba gaminius iš aliuminio ar stiklo“, – pataria gydytoja dietologė L. Barauskienė.

Parduotuvėje pirktą į butelius sufasuotą vandenį reikėtų laikyti pagal gamintojo rekomendacijas, o atidarius pakuotę – vėsiai ir saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, antraip vanduo ims gesti. Iš gręžinių išgaunamo vandens temperatūra paprastai būna apie 8–9 laipsnius. Tai ir yra ideali temperatūra vandeniui išlikti šviežiam, tačiau gerti jį visgi rekomenduojama kambario temperatūros.
Neatidarytoje plastikinėje ar stiklinėje taroje esantis vanduo tinkamas vartoti iki metų. O štai atsukus butelį rekomenduojama vandenį suvartoti kuo greičiau – per dieną ar kelias.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.