Šios šalies nerasite populiarių kelionių gidų puslapiuose, ir net tuo atveju, jei patys norėsite ten nuvykti, tikimybė gauti šios valstybės vizą – menka. Turkmėnija turi milžiniškus klodus dujų, tačiau jos gyventojai priversti nuo ankstyvo ryto stovėti eilėse, kad nusipirktų pigesnių miltų. Šioje šalyje prezidento įsaku buvo uždrausti baletas, Mokslų akademija, vėžys ir AIDS. Turkmėnija savo savitumu stebina ne mažiau negu Šiaurės Korėja.

Vitalijus BALKUS

Civilizacijų sankryža

Tarybinė istoriografija ilgą laiką formavo nuomonę, esą Vidurinės Azijos tautas progresas pasiekė tik šioms prisijungus prie „draugiškų tautų šeimos“, tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Ir nors Turkmėnija, skirtingai negu jos kaimynė Uzbekija, negali pasigirti reikšmingais istoriniais švietimo ir kultūros židiniais, tai anaiptol nėra užkampis.

Pirmieji nuolatiniai šių žemių gyventojai buvo mūsų civilizacijos „pusbroliai“ neandertaliečiai. Radinių gausa įrodo, kad šios žemės buvo ne atsitiktinių klajoklių grupių stovyklų vieta, o gausios nuolatinės populiacijos apgyvendinta teritorija. Maža to, būtent per dabartinės Turkmėnijos teritoriją driekėsi jau mūsų rūšies žmonių migracijos keliai, ir dalis jų apsigyvendavo ten visam laikui. Didelės migracijos bangos buvo net kelios. Būtent per dabartines turkmėnų žemes keliavo indėnų protėviai, jas įveikė ir visos Sibiro tautos. Net Volgos regionas prieš daugiau nei 6 tūkst. metų buvo apgyvendintas vien todėl, kad, plintant sėsliam gyvenimo būdui ir primityviam žemės ūkiui, iš dabartinės Turkmėnijos teritorijos buvo priverstos pasitraukti klajoklių gentys. Viena įdomesnių hipotezių, paremta radinių palyginimu, teigia, esą būtent nuo turkmėniškos krypties prasidėjo ir finougrų kultūros raida. Dabartinės Kinijos apgyvendinimą iš dalies taip pat lėmė būtent turkmėniška civilizacijų sankryža.

Moderniosios civilizacijos laikais iš dabartinio Irano atslinkus dar vienai persikėlėlių bangai, atsirado pirmieji valstybės tipo dariniai. Taip III a. pr. Kr. iškilo partų genčių įkurta valstybė, kurios viena iš sostinių buvo Nisa, esanti už 18 km nuo dabartinės Turkmėnijos sostinės Ašchabado. Net ir krikščionybė pasiekė šias žemes gerokai anksčiau nei mus. 334 m. Mervo mieste buvo įsteigta vyskupų katedra. Na, o VIII a. po arabų invazijos į Turkmėnijos žemes atėjo islamas.

Beje, mes, lietuviai, su turkmėnais turime istorinių panašumų: taip pat esame tauta, atsidūrusi civilizacijos, drauge ir karų, kelių sankirtoje. Todėl, kaip ir turkmėnai, nuolat jutome kaimynų antpuolių grėsmę. Mums pavyko išlaikyti nenutrūkstamą tautos raidą net ir okupacijų metais, o štai turkmėnai, XIII a. pradžioje užkariauti, tiksliau – nusiaubti, mongolų, buvo priversti grįžti į ikivalstybinį raidos etapą, ir atsigauti jiems prireikė labai daug laiko. Visgi jau vėlyvaisiais viduramžiais turkmėnai prisivijo savo kaimynus, tad nėra net menkiausio pagrindo teigti, kaip kartais bandoma įtikinti tarybinėje istoriografijoje, esą turkmėnai tapo civilizuoti tik Rusijos imperijos ar SSRS laikais.

Pirmasis sekretorius tapo turkmėnų tėvu

1991 m. paskelbus nepriklausomybę Turkmėnijai, kaip ir daugeliui kitų buvusių sovietų respublikų, iškilo dilema, kokią visuomenę kurti – demokratinę ar autoritarinę, leidžiančią vietos komunistų lyderiams tapti kone vienasmeniais vadovais. Turkmėnija pasirinko Vidurinei Azijai būdingą kelią, ir šaliai liko vadovauti buvęs Komunistų partijos pirmasis sekretorius Sapurmuradas Nijazovas. Įdomu, kad šis tipinis partijos funkcionierius, nujausdamas neišvengiamą SSRS griūtį, jau 1990 m. spalį organizavo prezidento rinkimus ir juos laimėjo, tariamai surinkęs daugiau kaip 98 proc. rinkėjų balsų. Taip jis užsitikrino politinę ateitį.

Net iš to meto kaimyninių šalių diktatorių S. Nijazovas išsiskyrė polinkiu į kraštutinį asmenybės kultą. Jis matė save ne šiaip kaip vienvaldį lyderį, o kone kaip visų turkmėnų mokytoją. Jo kolegos – buvę sovietų respublikų partijų lyderiai Islamas Karimovas, Nursultanas Nazarbajevas ar Emomalis Rachmonas – apsiribojo realios opozicijos sunaikinimu bei savo ir savo aplinkos žmonių gerovės užtikrinimu, o S. Nijazovas ėmėsi diegti totalios kontrolės mechanizmus, apimančius visas piliečių gyvenimo sritis – nuo šeimos santykių iki politinės veiklos. Jau 1994–1995 m. buvo svarstoma idėja paskelbti buvusį Turkmėnijos komunistų partijos vadovą... šachu, ir tik neigiama kaimyninių šalių reakcija sumažino S. Nijazovo apetitą iki amžinojo prezidento statuso ir Tiurkmenbaši – turkmėnų tėvo – titulo.

Įdomu, kad šalyje padėtis tuomet nuolatos gerėjo. Kaimyninėse valstybėse vyko neramumai, perversmai, susirėmimai, o Turkmėnijoje, valdant S. Nijazovui, neįvyko nė vieno rimtesnio konflikto. Neutralus šalies statusas ir vadovo gudrybės leido vienu metu derėtis ir su Afganistano talibais, ir su jų priešininkais iš NATO. Trečią vietą pagal gamtinių dujų atsargas užimanti šalis rado norinčiųjų pirkti iš jos dujų, ir dalis gautų pinigų leido sukurti kone komunalinį rojų. S. Nijazovo laikais turkmėnai nemokėjo už komunalines paslaugas ir elektrą, turėjo galimybę gauti vos kelis centus kainuojančio benzino.

Nieko nuostabaus, kad galiausiai turkmėnų tėvas pasijuto esąs kone pranašas ir 1997 m. ėmėsi rašyti veikalą, kuris, jo manymu, ilgiems šimtmečiams turėjo lemti turkmėnų pasaulėžiūrą. „Ruhnama“ (išvertus iš turkmėnų kalbos – „Sielos knyga“) pirmą kartą buvo pristatyta 2001-aisiais ir iškart tapo veikalu, kurį buvo privalu studijuoti tiek vidurinėse, tiek aukštosiose mokyklose. Tiesa, šiuo požiūriu S. Nijazovas taip ir nesugebėjo prilygti Šiaurės Korėjos vadams, kurių knygas rašė kur kas labiau kvalifikuoti ir ideologiškai išprusę autoriai. Turkmėnų tėvas, kaip tikras viduramžių sultonas, tiesiog pavertė įstatymais savo asmenines simpatijas ar antipatijas.

Valdant S. Nijazovui, šalyje buvo uždraustas baletas, mat jis jo nemėgo ir nesuprato, taip pat Mokslų akademija, atskiru įsaku – netgi vėžys ir AIDS. Taip pat diktatorius kaimo vietovėse naikino bibliotekas ir ambulatorijas, laikydamas tai pernelyg dideliu išlaidavimu. Toli už Turkmėnijos ribų pasklido jo žodžiai: „Jei žmogus iš tikrųjų serga, jis gali ir iki Ašchabado nuvažiuoti.“ Dera priminti, kad kelių infrastruktūra šalyje, nepaisant stabilių pajamų už parduodamas dujas, buvo tragiška. Tokia ji yra ir dabar.

Ritasi į prarają

2006 m. netikėtai ir, kaip sklinda gandai, ne be pagalbos mirus turkmėnų tėvui, šalis toli gražu neraudojo, kaip Šiaurės Korėjoje keičiantis Kim dinastijos atstovams. Naujasis prezidentas Gurbangulis Berdimuhamedovas – buvęs gydytojas ir nepajudinamas buvusio vadovo pagalbininkas – atrodė kur kas demokratiškesnis, su juo buvo siejamos permainų viltys. Tik štai visos permainos tebuvo jo pirmtako statulų perkėlimas toliau nuo sostinės centro ir privalomo „Ruhnamos“ egzamino panaikinimas. O kaip kitaip galėjo būti, jeigu pats naujasis šalies vadovas netikėtai pajuto savyje rašytojo talentą ir vos per 12 metų tapo daugiau nei 20 knygų autoriumi? G. Berdimuhamedovas rašo apie žirgus, arbatą, muziką, dvasinį tobulėjimą, visgi, kaip mes visi puikiai suprantame, vargu ar ką nors yra parašęs pats. Tiesa, kai kuriuos savo pirmtako sprendimus naujasis prezidentas panaikino. Dabar Turkmėnijoje vėl veikia Mokslų akademija, tačiau, šaliai vis labiau grimztant į krizę, jai buvo nurodyta išsilaikyti pačiai.

Dabartinis prezidentas, kaip ir jo pirmtakas, galėjo maudytis šlovėje ir mėgautis šalies piliečių nuolatos jam rodomu nuolankumu, tačiau nežabotos valdžios įpročiai, toleruojami šalies viduje, pakišo koją tarptautinių santykių srityje. Pirmiausia pašlijo Turkmėnijos santykiai su Rusija, tiksliau – su dujų monopolininku „Gazprom“, mat jam turkmėniškos dujos pasirodė esančios pernelyg brangios. Tada buvo bandyta pasipelnyti iš Irano: kai šiai šaliai dėl itin šaltos žiemos pritrūko dujų, turkmėnai jų pasiūlė, tačiau paprašė už jas žymiai daugiau negu įprastai. Iranas pasirinko kitus tiekėjus. Na, o paskutines ekonominės gerovės viltis sudaužė kinai – jie savo lėšomis finansavo dujotiekio statybą, ir dabar turkmėnams tenka juo dalytis su kitais tiekėjais.

Vos tik „dujų pinigų“ upelis išseko, prasidėjo kataklizmai. Visų pirma turkmėnams vėl teko pradėti mokėti už komunalines paslaugas. Pigiam benzinui ir valstybės dotuojamam pigesniam maistui buvo nustatyti griežti limitai, tiesa, jie nelabai gelbsti, nes maisto specialiose valdiškose parduotuvėse dažniausiai tiesiog nebūna. Šalyje įsigaliojo draudimas pirkti ir parduoti užsienio valiutą, tačiau juodojoje rinkoje valiutos kursui esant 6–8 kartus didesniam nei oficialusis šešėlinė rinka klesti. Tai, ką matome šiandien Turkmėnijoje, gali šiek tiek priminti padėtį Lietuvoje prieš tris dešimtmečius.

Ypač nepasisekė užsienyje besimokantiems turkmėnų studentams. Net jeigu jie ir gali naudotis turimomis Turkmėnijos bankų kortelėmis, išgrynintų sumų neužtenka net duonai. Be to, valdžia ėmėsi priemonių, kad iš šalies išvyktų kuo mažiau žmonių. Pavyzdžiui, pirmiausia pradėta neišleisti jaunų vyrų, ne tik besiveržiančių uždarbiauti ar studijuoti užsienyje, bet ir vis dažniau prisijungiančių prie islamistų grupuočių, kurios telkiasi Afganistane ir iš esmės yra sudarytos iš Vidurinės Azijos tautų atstovų. Pačioje Turkmėnijoje, kaip, beje, ir Tadžikijoje bei Kazachijoje, religinis gyvenimas yra griežtai kontroliuojamas, baiminantis fundamentalistų išpuolių.

Tačiau šalies vadovas ir jo aplinkos žmonės ir toliau gali mėgautis tikra rytietiška prabanga. Didžioji dalis iš dujų eksporto gaunamų pinigų nusėda valdančiųjų šeimų kišenėse. Korupcijos suvokimo reitinge Turkmėnija užima 162 vietą iš 180 valstybių, o būdų, kaip pasisavinti valstybės pinigus, šioje šalyje egzistuoja begalė. Vienas egzotiškiausių buvo paskelbti dviračių sportą šalies sporto prioritetu ir priversti turkmėnus įsigyti dviračių. Gal tai nebūtų blogai, tačiau rekomenduojamus dviračius į šalį įvežė – ir sutapk gi tu man taip – prezidento sūnėno įmonė. Kaip suprantate, galimybės išvengti „savanoriško“ tapimo dviračių sporto entuziastu dirbant valstybės tarnyboje, tarnaujant policijoje, būnant viešu žmogumi ar tiesiog paprastu studentu nėra, tad net ir ši juokinga korupcijos schema papildė prezidento šeimos kišenes keliais milijonais dolerių.

Turkmėnija tikrai turtinga istorinių objektų, gali pasiūlyti ir žygių į dykumą, ir poilsį prie Kaspijos jūros, tačiau turistai retai pasiekia šią šalį. Kad gautum turistinę vizą į Turkmėniją, visų pirma reikia pasirūpinti licencijuotos kelionių agentūros kvietimu. Be to, laukti atsakymo teks kelias savaites, ir toli gražu ne faktas, kad atsakymas bus teigiamas. Nepamirškite ir to, kad Turkmėnijoje jūs negalėsite visiškai laisvai keliauti po šalį – apie savo maršrutą turėsite pranešti kelionių organizatoriams iš anksto arba jums, kaip ir Šiaurės Korėjoje, teks pasirūpinti oficialaus gido palyda. Daugiausia šalį aplankančių užsieniečių patenka į ją kaip verslo parodų ir sporto varžybų dalyviai, tad, jei labai norite apsilankyti Turkmėnijoje, galite išbandyti būtent šį būdą. Jis, pasak patyrusių keliautojų, yra gerokai patikimesnis negu turistinė viza.