1938 m. gegužės 10 d. nelaimė nusiaubė garsiausią Lietuvos kurortą – Palangą. Prasidedant vasaros sezonui, tūkstančiams poilsiautojų iš Kauno ir kitų Lietuvos vietovių jau ruošiantis pakuoti lagaminus ir važiuoti jūros link, kurorte kilo didžiulis gaisras. Supleškėjo daugybė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, vasarnamių, apie pusantro tūkstančio palangiškių liko be pastogės.

Manvydas VITKŪNAS

Palangą ne kartą ištiko įvairios negandos. Kadaise čia buvusį uostą, 1589 m. gavę Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegiją, puoselėjo anglų pirkliai, tačiau 1701-aisiais švedai Palangos ir Šventosios uostus užvertė akmenimis (dažnai teigiama, kad tai buvo padaryta konkurentų, Rygos ir Liepojos pirklių iniciatyva). XVIII a. dalį Palangos užpustė smėlis. Mieste ne kartą kilo gaisras, gana smarkiai Palanga buvo apgriauta Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar vienu didžiuliu sukrėtimu pajūrio kurortui tapo 1938 m. gaisras.

„Mes degam, jau bėgam“

Tą nelemtą dieną ugnis apie pusę vienuoliktos įsiplieskė Palangos klebonijoje. Pūtė labai stiprus pietryčių vėjas, ir jau po pusvalandžio ugnies liežuviai ėmė laižyti ne vieną pastatą Vytauto, Maironio, Pirties, Kretingos, Turgaus, Jūratės, Gimnazijos ir kitose gatvėse. Ugniagesiai užtruko (dalis jų važiavo iš Kretingos ir net Klaipėdos, tarp jų – ir kariuomenės ugniagesiai), todėl liepsnas rimčiau malšinti pradėta tik vidurdienį.

Tarpukario Lietuvos spauda labai išsamiai aprašė Palangą ištikusią nelaimę. Štai jau kitą dieną, gegužės 11-ąją, dienraštis „Lietuvos žinios“ rašė (kalba kai kur nežymiai taisyta): „Mėginant susisiekti su Palanga telefonu, iš Klaipėdos pašto centrinės atsakyta, kad Palangos paštas apie 11 val. pranešęs tik tiek: „Mes degam, jau bėgam.“

Sudegė apie 150 gyvenamų namų ir tiek pat negyvenamų. Daug apdegė. Pirmieji gaisrininkai atvyko apie 12 val., kai jau eilė namų liepsnojo. Artėjant iš Klaipėdos į Palangą, iš tolo už kelių kilometrų nuo Palangos dangus buvo aptrauktas juoda migla. Dūmų stulpai veržėsi į aukštį, nustelbdami ir užstodami ugnies liežuvius. Pačioje Palangoje – baisus klyksmas, aimanavimas, dejonės ir verksmai.“

Nusiaubta Vytauto gatvė

Pasak korespondento, „gaisras plėtėsi neapsakomu greitumu: kibirkštys nuo vieno degančio namo šoko per tris keturis namus ir naujus uždegė. Per porą valandų buvo apimta visa šiaurinė Palangos dalis – nuo Roužos (Rąžės) upelio iki pat Naglio kalno. Šiurpus ir baisus vaizdas: kaip stabo ištiktos moterys blaškosi, gabendamos savo turtelį toliau nuo trobų, vyrai neša sunkesnius daiktus.

Užsidegus gimnazijai, mokiniai ir mokytojai pro duris ir langus sviedžia į gatves brangesnį inventorių, tempia baldus ir kt. daiktus. Gatvėse baisiausias karštis ir dūmai. Jos visos užgriostos patalynėmis, indais, baldais, manufaktūros ir kolonialinėmis prekėmis: ties restoranais, barais ir monopoliais – dėžėmis, bonkomis, statinėmis ir kitais vertingesniais daiktais, nes degė Palangos centras – krautuvės, įmonės, įstaigos“.

Itin smarkiai nukentėjo Vytauto gatvė – čia pavyko išgelbėti tik girininkiją, vartotojų kooperatyvo pastatą ir keletą kitų trobesių. Sudegė ir magistralinės telefono linijos, jungiančios Tilžę per Klaipėdą su Liepoja, stulpai. Juos buvo stengiamasi kuo greičiau atstatyti. Po gaisro patikslinus duomenis apie nuostolius paaiškėjo, kad iš viso sudegė 120 gyvenamųjų ir 180 ūkinių ir pagalbinių pastatų, gaisro nuostoliai siekė apie 2 milijonus tuomečių litų. Vos keliasdešimt pastatų buvo apdrausti.

Gailėjo mažaturčių

„Lietuvos žinių“ korespondentas su užuojauta rašė apie nelaimės ištiktus palangiškius: „Daugelis gyventojų, nebuvę namuose, grįžę rado tik pelenus ir pasiliko, kaip stovi. Ties vienais mažais nameliais, baisaus karščio svilinama, stovi moteriškė su dviem vaikais, kurių vienas dar tik pusmečio, o kitas trejeto metų. Ji klykia iš skausmo ir raunasi sau plaukus.

„Kur dingsiu, kur dingsiu?“ – vienintelis sakinys, kurį begalima suprasti. Ji išėjusi su vaikais į Tiškevičiaus parką žabų, ir dabar visas jos kuklutis turtelis virto pelenais. O juk tokių moterų, tėvų, vaikų šimtai. Čia tik pasuksi į kitą pusę, žiūrėk – pūstelėjo vėjas iš pietų, ir kibirkščių spiečius apsiautė sekančio namo stogą, iš jo išsiveržė liepsnų liežuviai, ir po 15–20 minučių iš namo tik nuodėgulių krūvos. Sunku žodžiais nusakyti tuos šiurpius įvykius, dar sunkiau vietoje svetimam susiorientuoti, susivokti, o ką jau kalbėti apie vietinius žmones, kurių turtai paskutinis duonos ir drabužių trupinėlis siautėjančioje ugnyje tirpte tirpsta.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ