Nemuno žemupys nuo potvynio kenčia jau nuo praėjusių metų rudens. Tai neįprastas reiškinys, nes Šilutės ir Pagėgių apylinkes vanduo dažniausiai užliedavo tik pavasariais. Tačiau istorija byloja apie tai, kad XX a. pirmojoje pusėje potvyniai grąsindavo ir didiesiems Lietuvos miestams Vilniui bei Kaunui.

Manvydas VITKŪNAS

Vienas labiausiai amžininkų atmintyje įstrigusių potvynių buvo 1931 m., kai itin smarkiai patvino ne tik Nemunas, bet ir Neris, daug žalos pridariusi Vilniui, Kaunui, daugeliui kitų palei ją išsibarsčiusių miestų, miestelių ir kaimų. Tačiau ir kitais metais užklupdavo siautulingas stichijos šėlsmas. Pažvelkime, kas dėjosi Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune lygiai prieš aštuonis dešimtmečius – 1936 m.

Visada ruošdavosi

Tarpukario Lietuvos spaudoje kasmet jau sausį prasidėdavo spėliojimai ir prognozės, koks gi bus tų metų potvynis, ar daug žalos jis padarys. Potencialiai pavojingose vietose gyvenantys žmonės dažniausiai ruošdavosi tinkamai pasitikti stichiją, tačiau daug ką ji visgi užklupdavo nepasiruošusius – tekdavo paskubomis krautis daiktus ir bėgti ar jau valtimis plaukti iš užliejamų teritorijų.

Nespėjusieji lipdavo į antrą namo aukštą ar netgi kabarodavosi ant stogo, kol sulaukdavo valtimi atplaukiančių gelbėtojų pagalbos.

Potvyniui ruošdavosi ir savivaldybių atstovai, ugniagesiai, kariškiai. Kariuomenei tenkančių darbų sąraše būdavo upėse susidarančių ledų sangrūdų sprogdinimas, pontoninių tiltų statyba ir kitos užduotys. Sprogdinti ledus sekdavosi ne kasmet vienodai sėkmingai. Kaune prasidėjus potvyniui (neretai tai įvykdavo naktį) gyventojus apie kylantį pavojų įspėdavo kaukiančios fabrikų sirenos.

„Nerviški šūkavimai ir verksmai“

1936-ųjų potvynis Kaune buvo vienas didžiausių per visą šių stichinių nelaimių stebėjimo laiką. To meto spauda išsamiai aprašė, kas „tvano“ dienomis dėjosi laikinojoje sostinėje. Dramatišką tų dienų kroniką galime rasti dienraščio „Rytas“, leisto 1923–1936 m., puslapiuose (toliau pateikiamos tekstų ištraukos, kalba taisyta nežymiai).

Kovo 11 d. „Rytas“ rašė: „Vakar vidudienį, prieš 2 val., pradėjo eiti Neries ledai. Kadangi vėl pajudėjo ir Nemunas, tai Santakoje pasidarė didžiausia spūstis, ledai užvertė Marvelės, Veršvų, Mikalinavo laukus ir sustojo. Abiejose upėse vanduo ėmė kilti. Tarp gyventojų kilo didelė panika. Pradėjus vandeniui kilti, imta rišti daiktus, gabenti lovas, stalus, bet ne viskas suspėta. Kitus daiktus jau krovė ant aukšto. Gyventojai pristigo valčių. Kai pradėjo temti, užsemtose vietose prasidėjo nerviški šūkavimai ir vaikų verksmai. Kai kas nuo lieptų ir valčių įkrito į vandenį ir sušlapo. Priemiesčiuose prigėrė keletas kiaulių, ėriukų, ožkų. Jonavos gatvėje užsemta eilė fabrikų, malūnų, lentpjūvių.

Tarp kitų vandenyje mirksta ir „Florance“, dėl to daugelis tvirtino, kad apylinkės vanduo pilnas muilo putų ir parfumų kvapo. Čia apatiniuose aukštuose pilna vandens. Kai kur kieme matyti plūduriuoja lovos ir stalai. Daugeliui namų vanduo išmušė langams stiklus ir išvertė tvoras. Potvynio vietose gelbėjimo darbus dirba savivaldybės organizuoti darbininkai ir ypač kariuomenė su sunkvežimiais ir įvairiais apsaugos įrankiais. Tvarką palaiko sustiprinta policijos sargyba ir raitoji policija. Pereitą naktį nemažai vilijampoliečių nakvojo Kaune, nes į namus negalėjo pareiti.“

Namas nuplaukė

Kitos dienos numeryje buvo rašoma: „Žmonių domėjimasis potvyniu didelis. Kurie anksčiau per dienas šlifuodavo Laisvės alėjos meksfaltą, dabar dzimbinėja paupiais ir aplink Žuvų rinką. Susisiekimas su Vilijampole valtimis ir pontoniniais tiltais eina gerai. Kadangi tiltai yra ant brezento plūdžių, tai jie nuolat siūbuoja, kartais sugenda, ir silpnesnieji, ypač moterys, negali jais eiti. Moterys dažnai iriamos laiveliais. Prie tiltų ir valčių abiejose pusėse nuolat esti susirinkę eilės žmonių, laukiančių eilės persikelti. Prie kėlimosi budi ir pontoninius tiltus saugoja pionieriai.“ Pionieriais buvo vadinami kariuomenės inžinerinių dalinių kariai.

Laikraščio korespondentas atkreipė dėmesį į varganą nukentėjusiųjų nuo stichijos buitį: „Apsemtose pirkiose atrodo labai nyku. Aukštesnėse vietose, kur nedaug apsemta, žmonės iš butų neišsikraustė ir po kambarius vaikšto ant lentų. Tokiuose butuose yra nepaprastai drėgna ir šalta.

Ypač skundžiasi neturtingesnieji, kurie ne visi turi kuo krosnis pasikūrenti. Labiau apsemtose gatvėse apatiniuose aukštuose visai negyvenama. Į aukštesnes vietas nusikėlę žmonės gyvena labai susikimšę. Mažai ir miega, nes rūpi užsemti nameliai ir butai. Ir pavalgyti žmoniškai negali, nes nėra kur išsivirti. Dėl sunkaus susisiekimo neina į mokyklas mokiniai. Nukentėjusiesiems duodamas maistas, mokiniams – pieno, kitiems – kareiviški daviniai.“

Kovo 13 d. numeryje skaitytojai informuojami, kad potvynis Marvelėje nunešė visą medinį namą, o didžiulis potvynis užliejo Nemuno deltos rajoną, Rusnės ir Šilutės apylinkes.

Bažnyčioje plaukiojo klausyklos

Kovo 14-osios „Ryto“ numeryje toliau pranešamos nerimą keliančios žinios: „Vakar vandens aukštis dienos metu pasiekė 6,9 m ir vis kilo, apsemdamas naujas vietas Kęstučio, Maironio gatvėse ir Senamiesty. Pradėta semti Vilniaus gatvė. I policijos nuovados būstinė iš visų pusių vandeny. Vytauto bažnyčioj vandens pilna, jau siekia iki altoriaus stalo. Vandeny plaukioja suolai, klausyklos.

Potvyniu susirūpinęs visas Kaunas. Vanduo yra užliejęs 54 gatves, apsėmęs arti 600 gyvenamųjų namų, iš viso pastatų apie 750. Tačiau naktį ir šįryt vanduo pakilo per 7 metrus, užliedamas visą eilę naujų pastatų. Šįryt 8 val. vandens aukštis siekė 7,04 metro. Daug žmonių likę be maisto, be butų ir drabužių. Nukentėjusiaisiais kiek galima rūpinamasi. Ant kojų visa policija.

Padėti iškviesta nemaža kariuomenės. Kai kuriose miesto gatvėse vandens jau daugiau kaip 3 metrai. Kai kur miesto centre galima susisiekti tik valtimis. Vaizdas ypač šiurpus Jonavos gatvėj, kuri atrodo tartum antras Nemunas. Vandeny visa eilė dirbtuvių, įmonių, krautuvių. Nuostoliai labai dideli. Daug kas neteko darbo, daug kieno sunaikinti baldai, drabužiai.“

Pagalba nukentėjusiesiems

Nuo potvynio nukentėjusiems žmonėms buvo teikiama įvairi pagalba. Jos koordinavimu rūpinosi prie miesto savivaldybės veikusi Nukentėjusiesiems nuo potvynio šelpti komisija. Lėšų buvo skiriama ir iš miesto savivaldybės, ir iš valstybės biudžetų. Taip pat labai daug prisidėdavo Raudonasis Kryžius, Vaikelio Jėzaus draugija ir kitos organizacijos. Buvo renkamos aukos, organizuojami labdaringi renginiai. Daugybė žmonių maitinosi labdaros valgyklose ar gaudavo maisto davinius.

Kovo 20 d. numeryje „Rytas“ aprašė, kaip Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos aktyvistai įrengė laikinąsias prieglaudas nuo potvynio nukentėjusių šeimų vaikams: „Sąjunga dabar yra priglaudusi apie 360 vaikų iš Aleksoto, Marvelės, Senamiesčio, Veršvų ir kitų vietų.

Visur vaikai yra gerai maitinami, vienur – keturiskart, kitur – tris per dieną (trijų vaikams truputį mažoka), mokomi, aprengiami ir ypač žiūrima švaros. Kai kurie vaikai atvežti tiek nešvarūs, kad reikėjo daug vargo, kol juos nuvalė ir pripratino švariau apsieiti. Priemiesčiuose pas neturtingesniuosius labai nekreipiama dėmesio į švarą. Reikėtų tokios ypatingos švaros priežiūros ne tik potvynio metu, bet ir per visus metus.“

Buvo aukų

Kovo 16 d. „Rytas“ tęsė potvynio kroniką: „Šeštadienį pasiekęs aukščiausią laipsnį (7 m 8 cm), potvynis pamažu pradėjo slūgti. Žmonių didžiausias susidomėjimas buvo, kai potvynis pradėjo semti Vilniaus gatvę. Net ir kiek aukštesnių vietų gyventojai duris ir atviras vietas apsimūrijo arba apkrėtė moliu, nes kiemuose prie Daukšos gatvės Nemuno ir Neries vandenys susijungė. Tačiau vakar durys jau pradėtos atkrapštinėti. Pamažu vanduo vis slūgsta, palikdamas dumblo, skiedrų, žievių ir kitų liekanų. Dumblo palieka ir trobose.

Šeštadienį prie Raudondvario išsprogdintas daugiau kaip 0,5 kv. km plotas, tam panaudota 500 granatų. Tas daug padėjo ledams sujudėti. Sekmadienį rytą žmonės pamatė pro Vytauto Didžiojo tiltą praeinančius paskutinius ledus. Nelaimingi atsitikimai, palaikant susisiekimą valtimis ir einant pontoniniais tiltais, buvo gana dažni. Daug kas įkrito į vandenį ir išsimaudė, o Pramonės gatvės gyventojas Karolis Amonas, kurio namai irgi apsemti, prigėrė.

Šiandien 8 val. ties Kaunu Nemune vanduo siekė dar 6,34 m. Prie Raudondvario ledai dar stovi. Nemuno vanduo teka nauja vaga į Nevėžį ir toliau Nevėžiu vėl į Nemuną. Kaune potvynis vis mažėja. Valomi rūsiai ir gatvės. Marviečiai [Marvelės gyventojai] viliasi tik gerai užtręštais daržais, kuriuose nugulęs didelis dumblo sluoksnis. Antrojo Nilo dovana! Tuo metu medžiaginiai nuostoliai sunku apskaičiuoti, tačiau žinovai tvirtina, kad Kauno mieste ir apylinkėse gyventojams padaryta apie 4 mln. litų nuostolių.“

Kas sutramdė upes?

Kaskart kilus potvyniui, spaudoje užvirdavo diskusijos, ar tinkamai buvo pasiruošta stichijai ir ką galima padaryti ateityje, kad „tvano“ padariniai nebūtų tokie skaudūs.

1936 m. kovo 16 d. „Ryto“ numeryje spausdinamas Josvainiškio pseudonimu pasirašiusio skaitytojo straipsnelis „Kaip apsaugoti Kauną nuo potvynių?“, kuriame autorius ragina pagaliau skirti reikiamų lėšų upių krantinėms sutvirtinti ir cementuoti, taip pat kanalizacijos sistemoms tvarkyti.
Kovo 14-osios numeryje išspausdintame A. Jakšto straipsnyje „Kas kaltas: Kaunas ar Nemunas?“ emocingai rašoma: „Potvyniai nėra kokia neišvengiamybė kaip mirtis, bet yra vien lietuvių apsileidimas ir nesugebėjimas Nemuno suvaldyti. O suvaldyti jį galima. Potvynis nėra joks neišsprendžiamas galvosūkis; apsigynimas nuo jo yra grynas mokslo klausimas.“

Toliau autorius pateikia pasiūlymus, kaip reikėtų suvaldyti maištingąsias upes, ir nurodo, kad vienintelis efektyvus būdas būtų upių reguliavimas. Tokių darbų buvo imamasi (pilami pylimai, įrengiamos bunos ir kitokie hidroinžineriniai statiniai, gilinamos Nemuno ir Neries vagos), tačiau galutinai antrą pagal dydį Lietuvos miestą nuo potvynių išvadavo tik 1955–1960 m. pastatyta Kauno hidroelektrinė.

Pragaištingi Neries potvyniai, kėlę daug problemų ne tik Kaunui, bet ir Vilniui bei daugybei mažesnių gyvenviečių, buvo beveik visiškai suvaldyti, 1973 m. Baltarusijos teritorijoje baigus įrengti didžiules Vileikos marias.

Tačiau ir mūsų dienomis staigūs atlydžiai sukelia problemų Neries, Nemuno, kartais ir kitų Lietuvos upių pakrančių gyventojams. Potvyniai – natūralus gamtos reiškinys, todėl visiškai jų išvengti nepavyks. Vis dėlto vargu ar kada nors Kauno ar Vilniaus gyventojai išvys tokį per šiuos miestus tekančių upių šėlsmą, kokį su baime, kartu ir su didžiuliu smalsumu žmonės stebėjo XX a. pirmojoje pusėje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ