Vietos indėnai šį krioklį vadina Kerepakupai Vena („giliausias krioklys“). Nuo vieno iš daugelio Gvianos plokščiakalnyje esančių stalkalnių, vadinamų Tepui („dievų namai“), vanduo krinta net apie kilometrą. Aukščiausias pasaulio krioklys vadinamas Anchelio vardu – Salto Angel. Išvertus iš ispanų kalbos tai reikštų „angelo krioklys“. Tačiau šis pavadinimas neturi nieko bendra su angelais. Anchelis yra ispaniška amerikiečių lakūno Džeimso Krofordo Eindželo pavardės forma.

Manvydas VITKŪNAS

Naudojant skirtingas skaičiavimo metodikas, gaunamas nevienodas šio krioklio aukštis. Vienur nurodoma, kad jis siekia 979 metrus, kitur – kad net 1 054. Mokslininkai nesutaria, kurią vietą derėtų laikyti krioklio apačia. Nuo stalkalnio viršaus upės vanduo krinta žemyn, net 807 metrus – be jokių kliūčių, o likusį atstumą taškosi į kalno šlaito uolas. Likus keliems šimtams metrų iki krioklio apačios, vandens srovė pažyra į daugybę smulkių lašelių, dažnai sudarančių rūką primenantį debesį.

Unikalieji stalkalniai

Sąlygos atsirasti tokiam kriokliui formavosi daug milijonų metų. Gvianos plokščiakalnyje, besidriekiančiame net per kelių šalių (Venesuelos, Brazilijos, Gajanos, Surinamo, Prancūzijos Gvianos) teritorijas, susiformavo daug stalkalnių, kurių geologinis pagrindas yra smiltainis ir kvarcitas. Dauguma jų yra šiaurės vakarų Gvianos plokščiakalnio dalyje – Venesuelos teritorijoje. Gvianos plokščiakalnis iki šiol išlieka vienu mažiausių žmogaus veiklos paliestų, žaliausių, retai gyvenamų planetos kampelių. Plokščiakalnį dengia atogrąžų miškai.

Pirmieji europiečiai, ispanai, į Gvianos plokščiakalnio gilumą prasiskverbė XVI a. Paskui juos atkeliavo ir kiti tyrinėtojai, nuotykių ieškotojai, avantiūristai. Anglų keliautojas ir karininkas seras Volteris Rolis 1617 m. vadovavo ekspedicijai, ieškojusiai mitinės aukso turtingos Eldorado šalies. Šios ekspedicijos metu V. Rolis išvydo ir stalkalnius, juos trumpai aprašė ir suteikė europiečiams informacijos apie šiuos unikalius gamtos darinius. Tačiau aukso į Londoną taip ir neparvežęs V. Rolis (beje, išgarsėjęs tuo, kad iš Amerikos į Angliją atvežė tabako ir bulvių bei juos išpopuliarino) pateko į karaliaus Jokūbo I nemalonę, buvo apkaltintas dalyvavimu sąmoksle ir viešai nukirsdintas.

Įkvėpė rašytoją

Išsamesni moksliniai Gvianos plokščiakalnio tyrimai pradėti tik XIX a. pirmojoje pusėje. Todėl nenuostabu, kad Anchelio krioklys ilgai nebuvo žinomas pasauliui. Dalis tyrinėtojų mano, kad pirmasis europietis, išvydęs Anchelio krioklį, buvo Fernandas de Berijas – ispanų gubernatorius, XVI ir XVI a. sandūroje rengęs Eldorado paieškos ekspedicijas. Tačiau tai įrodančių žinių nėra.

Britams tarnavęs vokiečių geografas, botanikas ir etnografas Robertas Hermanas Šomburkas 1835 m. pasiekė stalkalnius ir juos išsamiai aprašė. Tiesa, jam taip ir nepavyko pakilti į bent vieno iš jų viršūnę, ir Anchelio krioklio jis taip pat nematė. R. H. Šomburkas parengė detalią savo ekspedicijos į Gvianą ataskaitą. Ji sulaukė tarptautinės mokslo bendruomenės pripažinimo. Būtent R. H. Šomburko tyrinėjimų duomenys paskatino garsųjį britų rašytoją Artūrą Konaną Doilį parašyti vieną populiariausių romanų „Paslaptinga šalis“, kur vaizduojamas didžiuliame stalkalnyje išlikęs dinozaurų pasaulis. Šio stalkalnio prototipu tapo Roraima – Gajanos, Venesuelos ir Brazilijos pasienyje esantis didelis, 34 kvadratinių kilometrų ploto, stalkalnis.

Dvasių buveinė

Venesuelos pietryčiuose, Bolivaro valstijoje, esantis Aujan Tepui, nuo kurio šlaito žemyn krinta Anchelio krioklys, yra dar didesnis nei Roraima. Net 666 kvadratinių kilometrų ploto Aujan Tepui – didžiausias stalkalnis Gvianos plokščiakalnyje. Tokioje teritorijoje laisvai tilptų Rietavo ar Pagėgių savivaldybė. Išvertus iš pemonų kalbos šio stalkalnio pavadinimas reiškia „velnio kalnas“.

Aujan Tepui šlaitai – labai statūs, o viršus apaugęs džiunglėmis. Jas laisto tropiniai lietūs, čia ypač gausūs nuo gegužės iki lapkričio. Tuo metu Kerepo upė (joje yra Anchelio krioklys) būna vandeningiausia. Kriokliu kas sekundę į prarają nugarma apie 300 kubinių metrų vandens. O štai sausuoju periodu krioklį sudaro du nedideli vandens srautai.

Aplinkinėse džiunglėse gyvenę indėnai pemonai šventai tikėjo, kad kalno viršūnėje gyvena piktosios dvasios, todėl kopti į Aujan Tepui nebandydavo.

Pėsčiomis per džiungles

1912 m. venesuelietis keliautojas ir valdininkas Ernestas Sančesas La Krusas pasiekė Aujan Tepui ir matė krioklį. Savo kelionės rezultatus jis trumpai aprašė ekspedicijos ataskaitoje ir ją nusiuntė į šalies sostinę Karakasą. Tenykščiai valdininkai atradimo nesureikšmino, ir ataskaita atgulė archyve. Po 15 metų, 1927-aisiais, ispanų keliautojas Feliksas Kardona Puigas, dirbęs Venesueloje ir jos vyriausybės užsakymu sudarinėjęs menkai pažįstamų pietinių šalies rajonų žemėlapius, taip pat pasiekė Aujan Tepui ir išvydo krioklį. Tačiau pasaulinė šio gamtos stebuklo atradimo šlovė atiteko ne jiems, o amerikiečių lakūnui Džeimsui Krofordui Eindželui. Kaipgi tai nutiko?

Dž. K. Eindželas gimė 1899 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Misūrio valstijoje, Springfildo mieste. Iš mamos pusės turėjo indėnų kraujo. Dirbo lakūnu ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Kurį laiką darbavosi Čarlzo Ogasto Lindbergo skraidančiajame cirke. Patyręs daugybę pavojingų nuotykių, smarkiai apdegęs veidą per lėktuvo avariją, Džeimsas nemetė mėgstamo lakūno darbo. 1933-iaisiais jis buvo nusamdytas žvalgyti galimas naudingųjų iškasenų gavybos vietas Venesuelos pietuose. Vieno skrydžio metu 1933 m. lapkričio 16 d. Dž. K. Eindželas išvydo didingą reginį – nuo stalkalnio viršaus į kilometro gelmę smengantį krioklį.

Grįžęs į aerodromą, jis ėmė klausinėti vietos indėnų, kokia gi tai vieta, ir galiausiai išgirdo, kad prieš šešerius metus krioklį buvo pasiekęs F. K. Puigas. Grįžęs į JAV, Dž. K. Eindželas svajojo kuo greičiau vėl pasiekti Venesuelą ir dar kartą aplankyti krioklį. Jam pavyko tai padaryti 1937 m. kovą kartu su keliautoju F. K. Puigu. Dž. K. Eindželas darkart praskrido virš krioklio, o tų pačių metų spalį į kelionę krioklio link jis leidosi su didesne kompanija – žmona Meri, F. K. Puigu ir dar keliais bendražygiais.

Pasiekęs Aujan Tepui, lakūnas pabandė nutupdyti amerikiečių gamybos lėktuvą „G-2-W Flamingo“ ant stalkalnio, tačiau sulaužė važiuoklę. Tad kompanija, skrydžio metu pasigrožėjusi kriokliu, patyrė pavojingą nuotykį – pirmiausia teko rizikuojant gyvybe nusileisti stačiais stalkalnio šlaitais žemyn, po to per sunkiai įveikiamas džiungles, pilnas įvairių atogrąžų gyvių, įskaitant jaguarus ir nuodingas gyvates, pasiekti artimiausią gyvenvietę. Iki jos Dž. K. Eindželas su bendrakeleiviais brovėsi 11 dienų.

Skirtingai nei pirmtakai, regėję krioklį, bet jo neišpopuliarinę, Dž. K. Eindželas noriai pasakojo apie šį gamtos stebuklą žurnalistams. Taip žinia apie Venesuelos džiunglėse aptiktą įspūdingą krioklį apskriejo pasaulį. Kriokliui prigijo Anchelio pavadinimas. Lakūnas mirė 1956 m. Panamoje. Vykdant jo valią, kūnas buvo kremuotas, o pelenai iš lėktuvo išbarstyti virš Anchelio krioklio.

Dauguva ir Venta

1949 m. JAV Nacionalinė geografijos draugija surengė ekspediciją į Aujan Tepui. Jos metu buvo aprašytas krioklys, išmatuotas jo aukštis. Tyrimų duomenys sugulė į mokslinę monografiją, o geografijos vadovėliai pasipildė faktu apie aukščiausią planetos krioklį.

Dž. K. Eindželo lėktuvas su nulaužta važiuokle stovėjo ant Aujan Tepui net 33 metus, kol jis, gerokai aprūdijęs, sraigtasparniu buvo nuskraidintas į Marakajaus aviacijos muziejaus dirbtuves. Dabar restauruotas „G-2-W Flamingo“ stovi kaip paminklas šalia oro uosto Siudad Bolivaro mieste. Į šį oro uostą atvyksta daugelis turistų, norinčių savo akimis pamatyti Aujan Tepui ir Anchelio krioklį.

Įdomu, kad pirmasis vakarietis, sausuma pasiekęs upę, iš kurios išteka krioklys, buvo latvis Aleksandras Laimė. 1939 m. atvykęs į Venesuelą, jis nebegrįžo į sovietų okupuotą Latviją. 1949-aisiais dalyvavo amerikiečių organizuotoje ekspedicijoje, o 1955 m. kartu su bičiuliu Manueliu Fiorentinu užkopė į Aujan Tepui viršūnę. A. Laimė ištyrinėjo stalkalnio hidrografinį tinklą ir upę, iš kurios išteka Anchelio krioklys, pavadino Gauja (upės, esančios Latvijoje, vardu). Visgi šis pavadinimas neprigijo – upė vadinama Kerepu (indėniškos kilmės žodžiu). Kitus upokšnius Aujan Tepui viršūnėje A. Laimė pavadino Dauguva, Uogre ir Venta.

Prezidentas pervadino

2009-aisiais tuometis Venesuelos prezidentas Hugas Čavesas, garsėjęs antiamerikietiškomis pažiūromis, paskelbė, kad Anchelio krioklys nuo šiol bus vadinamas ne „amerikiečio, kuris toli gražu ne pirmasis išvydo šį krioklį“ vardu, o Kerepakupai Meru. Tačiau kitose šalyse iki šiol visuotinai vartojamas Anchelio pavadinimas.
Aujan Tepui stalkalnis yra didžiulio Kanaimos nacionalinio parko teritorijoje. Šis parkas, plotu prilygstantis pusei Lietuvos, 1994 m. buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Didžiausia parko vertybe laikomi stalkalniai ir vieno iš jų šlaite šniokščiantis aukščiausias pasaulyje krioklys.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"