Lygiai prieš šimtą metų, 1917 m. lapkričio 7 d., Rusijoje įvyko Spalio revoliucija (dabar vis dažniau vadinama Spalio perversmu), radikaliai pakeitusi pačios Rusijos istorinę raidą ir turėjusi didelę įtaką daugelio kaimyninių tautų ir šalių gyvenimui. Praėjus keleriems metams po dramatiškų 1917 m. rudens įvykių įkurta Sovietų Sąjunga gyvavo iki 1991-ųjų.

Manvydas VITKŪNAS

Spalio perversmas nebuvo spontaniškas įvykis. 1917 m. Rusijos imperijoje buvo itin neramūs. Alinantis Pirmasis pasaulinis karas, pačios Rusijos vidaus problemos, valdžios krizė, imperatoriaus Nikolajaus II negebėjimas deramai įveikti kylančių iššūkių ir autoriteto smukimas, opozicijos stiprėjimas neišvengiamai vedė didžiulę imperiją prie drastiškų permainų. Jos prasidėjo su Vasario revoliucija (dabar ji kartu su Spalio perversmu vis dažniau apibendrintai vadinama Rusijos revoliucija).

Nikolajus II atsisakė sosto ir visą valdžią perėmė laikinoji vyriausybė. Ji ėmėsi kai kurių reformų, pavyzdžiui, įteisino visuotinius rinkimus, paskelbė žodžio ir tikėjimo laisvę, tačiau nesugebėjo suvaldyti bendros situacijos šalyje, nesiėmė ryžtingai spręsti visuomenei labai aktualaus žemės klausimo, negerino darbininkų socialinės padėties. Fronto padėtis buvo prasta, visuomenė ir kariuomenė buvo pavargusios nuo karo ir norėjo kuo skubesnio taikos sudarymo. Didmiesčiuose stigo duonos.

Galiausiai laikinoji vyriausybė nesuvaldė situacijos ir tuo pasinaudojo radikalūs kairieji – Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai (būsimieji komunistai). 1917 m. rudenį jie užgrobė valdžią ir įvedė bolševikinę diktatūrą bei ėmė taikyti raudonąjį terorą. Pradėtas žiaurus tikrų ir tariamų ideologinių priešų, Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimas, privačios nuosavybės nacionalizavimas, laisvos prekybos varžymas. Bolševikai tikėjosi, kad Rusijoje įžiebtą revoliucijos liepsną pavyks paskleisti ir kitose šalyse, kils radikalių kairiųjų ideologų galvose seniai brandinta pasaulinė revoliucija.

Tačiau revoliucijos eksportas nebuvo sėkmingas, bolševikų pajėgos iki 1920 m. buvo išstumtos iš nepriklausomų tapusių Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos, trumpam nepriklausomybę taip pat atgavo Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija. Ne taip sėkmingai kovoti dėl laisvės sekėsi ukrainiečiams ir baltarusiams. Rusijoje 1918–1922 m. vyko kruvinas pilietinis karas, o pavieniai jo židiniai ruseno dar kelerius metus. Šį karą laimėjo bolševikai. Ant Rusijos imperijos pamatų išaugo komunistinis monstras – Sovietų Sąjunga.

Kalbant apie Spalio perversmą, labai gausu įvairių sąmokslo teorijų. Kai kurios iš jų atrodo gana įtikinamos.

Gerai žinoma, kad 1917 m. balandį iš Šveicarijos per Vokietijos ir Švedijos teritoriją į Rusiją buvo atgabentas kurį laiką užsienyje buvęs V. Leninas ir grupė jo bendražygių. Tuo metu Vokietija kariavo su Rusija. Pirmojo pasaulinio karo metu sunkioje situacijoje atsidūrę vokiečiai buvo suinteresuoti bet kokia kaina baigti karą Rytų (Rusijos) fronte ir sutelkti visas jėgas Vakarų fronte. Todėl Berlynas nesibodėjo remti bet kokių jėgų, kurios priverstų Rusiją pasitraukti iš karo. Patiems bolševikams antikariniai šūkiai labai padėjo įgyti populiarumą tarp nemažos dalies Rusijos visuomenės atstovų. Kariuomenėje veikė bolševikų agitatoriai. Sparčiai gausėjo dezertyrų. Yra gerai žinoma, kad vokiečiai bolševikams skyrė didelę finansinę paramą, padėjusią jiems užgrobti valdžią Rusijoje.

Nesuvaldė kariuomenės

Po Vasario revoliucijos ir ypač 1917 m. vasarą dalyje Rusijos kariuomenės dalinių buvo suformuotos kareivių tarybos. Jos veikė kartu su miestų, įvairių fabrikų darbininkų tarybomis. Petrogrado įgulos vadovybė realiai kontroliavo tik dalį kariuomenės dalinių. Liepą mieste vykusiose manifestacijose dalyvavo daug kareivių, kurie dažniausiai nepaklusdavo savo vadų įsakymams. Prasidėjus neramumams, į sostinę buvo įvesti kai kurie iš fronto atšaukti vyriausybei lojalūs daliniai. Buvo nuginkluoti maištaujantys daliniai, suimta šimtai žmonių, apkaltintų išdavyste, veikimu Vokietijos naudai. Tačiau netrukus laikinoji vyriausybė, spaudžiama bolševikų ir kitų politinių oponentų, daug suimtųjų paleido į laisvę.

Kariuomenės aprūpinimas buvo apgailėtinas, moralė vis labiau smuko. Jos nekėlė ir visoje šalyje prasidėjusi suirutė, šalies politinės vadovybės nestabilumas, negebėjimas imtis skubių būtinų reformų. Galiausiai Petrograde dalis kariuomenės dalinių atsisakė paklusti laikinajai vyriausybei. Prarasta kariuomenės kontrolė, daliniuose prasidėjusi anarchija tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl laikinoji vyriausybė nesuvaldė situacijos 1917-ųjų rudenį.

Kova dėl tiltų

Esant akivaizdžiai suirutei, bolševikams užgrobti valdžią Petrograde nebuvo labai sunku. Lapkričio 6 d. (pagal tuomet Rusijoje galiojusį Julijaus kalendorių – spalio 24 d.) mieste prasidėjo ginkluotas sukilimas. Bolševikai pasinaudojo tuo, kad vadinamasis priešparlamentis (kitaip – Rusijos laikinoji taryba) atsisakė suteikti Aleksandro Kerenskio vadovaujamai laikinajai vyriausybei nepaprastuosius įgaliojimus. Atskubėjęs pas parlamentarus skubios politinės ir juridinės paramos, A. Kerenskis vėl išgirdo tik aibę priekaištų dėl esą vėluojančių reformų ir sulaukė laikinąją vyriausybę smerkiančios rezoliucijos. Tuo metu bolševikai, dominavę Petrogrado taryboje ir jau faktiškai kontroliavę didelę dalį sostinėje buvusios karinės įgulos dalinių, nusprendė veikti ryžtingai.

Laikinoji vyriausybė matė, kad padėtis tampa vis sunkiau kontroliuojama. Jai pavaldiems daliniams buvo nurodyta pakelti mechaninius tiltus per Nevos upę. Tai pavyko padaryti toli gražu ne visur. Kai kur į bolševikų pusę stoję daliniai nuginklavo laikinąją vyriausybę palaikiusius karius. Tiltai vėl buvo nuleisti ir taip buvo palengvintas maištininkų pajėgų judėjimas sostinėje. Naktį iš lapkričio 6-osios į 7-ąją maištininkai ėmėsi skubių veiksmų – užėmė svarbiausius strateginius punktus (pavyzdžiui, pašto, telegrafo, geležinkelio stotis, Valstybės banką). Užėmus centrinę elektrinę buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas daugeliui vyriausybinių pastatų, o užėmus telefono, telegrafo, pašto mazgus valdžios institucijos liko be ryšio. Lapkričio 7 d. rytą A. Kerenskis slapta išvyko iš Petrogrado.

Sovietmečiu vienas mitais labiausiai apipintų Spalio perversmo įvykių buvo Žiemos rūmų šturmas, taip pat svarbus buvo bolševikų revoliucijos simboliu paversto kreiserio „Aurora“ vaidmuo. Tiesa, pirmiausia lapkričio 7-osios rytą buvo užimti ne Žiemos, o Marijos rūmai, kuriuose posėdžiavo priešparlamentis. Popiet į bolševikų pusę stoję kariai ir jūreiviai patraukė link Žiemos rūmų, kur tuo metu vyko laikinosios vyriausybės posėdis. Rūmus buvo pasirengę ginti Michailo artilerijos mokyklos junkeriai, Moterų savanorių bataliono kuopa, pora šimtų kazokų ir būrelis karo invalidų (dalis jų buvo su protezais). Šturmas turėjo prasidėti 18 val., tačiau bolševikai jį laikinai atidėjo. Kilo sumaištis, kazokai ir dalis junkerių, negaudami tikslių nurodymų dėl tolesnių veiksmų, iš Žiemos rūmų pasitraukė. Tuo metu maištininkai užėmė kariuomenės generalinį štabą. Galiausiai 21 val. 40 min. buvo iššautas tuščias (signalinis) šūvis iš kreiserio „Aurora“, turėjęs veikiau psichologiškai paveikti Žiemos rūmų gynėjus, nes dar iki jam nuaidint bolševikai jau talžė rūmus kulkosvaidžiais.

Vėliau jau tikri, koviniai, sviediniai į Žiemos rūmus ir jų prieigas atskriejo iš Petropavlovsko tvirtovės. Galiausiai prasidėjo tiesioginis rūmų šturmas, ir po vidurnakčio, 2 val. 10 min., rūmai buvo visiškai užimti. Laikinoji vyriausybė – suimta. Šturmo metu žuvo šeši žmonės, pusšimtis buvo sužeisti. Raudonieji išprievartavo mažiausiai tris Moterų savanorių bataliono kovotojas, viena iš jų nusižudė. Laimėtojai ėmė siaubti Žiemos rūmuose buvusius nemenkus vyno rūsius, šventė pergalę.

Kovos Maskvoje

Visa valdžia Petrograde atsidūrė bolševikų rankose. Tačiau dar reikėjo įtvirtinti šią valdžią didžiulėje šalyje. Maskvoje bolševikams užgrobti valdžią sekėsi sunkiau, iki lapkričio 16 d. didmiestyje vyko kovos, jose žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Tačiau galų gale ir senojoje Rusijos sostinėje įsitvirtino bolševikai. A. Kerenskiui nepavyko greitai suorganizuoti deramo atkirčio bolševikams, o Gatčinoje (netoli Petrogrado) jis vos nepakliuvo į bolševikų rankas – paspruko persirengęs jūreivio apranga (sovietmečiu ši istorija buvo pagražinta, esą A. Kerenskis apsivilko medicinos sesers drabužius). Kurį laiką buvęs nuverstos laikinosios vyriausybės vadovas dar bandė organizuoti pasipriešinimą bolševikams, bet galiausiai 1918 m. išvyko į Angliją.

Vis dėlto toli gražu ne visi sutiko susitaikyti su faktu, kad valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Juolab kad naujoji valdžia iškart griebėsi kraštutinumų, žiauriai elgėsi su tikrais ir tariamais oponentais. Raudonasis teroras sutraiškė šimtus tūkstančių žmonių. Caras Nikolajus II su šeima 1918-ųjų liepą buvo bolševikų nužudytas Jekaterinburge. Daugybė žmonių ieškojo prieglobsčio užsienyje.

Bolševikams vienose vietose pasisekė savo valdžią įtvirtinti be didesnio vargo, kitose – tik ginklais po sunkių kovų. Pavyzdžiui, bolševikų ir jų oponentų kovos Irkutske 1917 m. gruodį nusinešė apie 300 gyvybių. Sovietams labiausiai priešinosi Pietų Rusijos, Ukrainos, dalies Baltarusijos, Kaukazo, Vidurinės Azijos gyventojai. Suomija ir Baltijos šalys sėkmingai apsigynė nuo bolševikų.

Milijonai aukų

Po Spalio perversmo Rusijoje įsiplieskė didžiulis pilietinis karas. Jis apėmė ir kai kurių kitų tautų gyvenamas teritorijas buvusios imperijos dalyse. Dėl tikslaus aukų skaičiaus ginčijamasi, tačiau bet kokiu atveju jis – baisus: vien kovose žuvo ar nuo sužeidimų mirė apie 2,5 mln. žmonių. Teroro (daugiausia – vykdyto bolševikų) aukomis tapo apie 2 mln. asmenų (o kiek gyvybių vėliau nusinešė Josifo Stalino represijos!). Suirutės metais badas ir epidemijos nusinešė dar apie 6 mln. gyvybių. Mažiausiai 2 mln. žmonių pabėgo į užsienį.

Bolševikų, vėliau tapusių komunistais, valdžia buvo įtvirtinta ilgam. Visgi sovietinė valstybė gyvavo kur kas trumpiau, nei svajojo jos kūrėjai, prieš šimtą metų Rusijoje surengę perversmą.