Animacinis filmas – tai filmas, kuriame nevaidina aktoriai. Čia veikia nupiešti herojai, daiktai ar lėlės. Ir nors šiuolaikiniai animacinių filmų kūrėjai vis dažniau filmus kuria kompiuteriais, taip buvo ne visada.

Atgyjantis pasaulis

Animacinis filmas (lot. animatio – „gyvybės įkvėpimas“), anksčiau vadintas multiplikaciniu filmu (lot. multiplicatio – „dauginimas“), – kino kūrinys, sukurtas po vieną kadrą nuosekliai filmuojant pieštinių arba erdvinių objektų judesio fazes. Esminė ypatybė – vaizdų fiksavimas kadras po kadro specialia įranga ir ekrane rodomas gyvas, judantis pasaulis.

Animacinį filmą pirmąkart sukūrė prancūzas Šarlis Emilis Reno netgi anksčiau, nei broliai Liumjerai išrado kinematografą. 1892 m. Š. E. Reno Paryžiuje pradėjo rengti „Optinio teatro“ seansus. Patobulinęs 1877-aisiais savo išrastą praksinoskopą, prancūzas piešinius perkėlė ant celiulioidinės juostos, todėl žiūrovai judančius paveikslėlius galėjo matyti ekrane.

1915 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) režisieriai broliai Deivas ir Maksas Fleišeriai išrado rotoskopą – įrenginį, leidžiantį iš filmo kopijuoti žmonių judesius. 1917-aisiais buvo sukurtas pirmasis ilgametražis animacinis filmas „Apaštalas“.

V. Disnėjaus imperija

XX a. 3-ajame dešimtmetyje debiutavo ir savo studiją Los Andžele įkūrė JAV režisierius Voltas Disnėjus. Būsimasis animacijos genijus nuo mažų dienų mėgo piešti, ir jam tai puikiai sekėsi. Vėliau Voltas įsimylėjo filmus, animaciją, ėmė studijuoti Čikagos meno institute.

Kai talentingas vaikinas atvyko į Los Andželą, ėmė ieškoti darbo. Tuo tikslu apėjo visas studijas, kurios ieškojo režisierių, ir visur išgirdo „ne“. Galiausiai su „Alisa Stebuklų šalyje“ jam pasisekė – vienos iš animacijos studijų direktorė Margareta Vinkler pasakė, kad nori pamatyti daugiau šio animacinio filmo serijų ir pasirašė su Voltu sutartį. Tuomet kartu su broliu Rojumi vaikinas įkūrė animacijos studiją, kurios pirmieji darbai buvo juokingi filmukai apie Alisą Stebuklų šalyje.
Bene garsiausias V. Disnėjaus personažas – peliukas Mikis.

Iš pradžių serialas apie šį išdaigininką buvo panašus į nebylųjį kiną. Pastebėjus, kad tai nepatraukia dėmesio, buvo sugalvota filmuką įgarsinti. Iki pat 1946-ųjų peliukas Mikis kalbėjo paties Volto balsu. 1932 m. V. Disnėjus gavo specialų „Oskarą“ už peliuko Mikio sukūrimą. Šis filmukas, įdiegus naująsias technologijas, tapo spalvotas, o nuo 1935-ųjų išpopuliarėjo ir kiti V. Disnėjaus herojai: ančiukas Donaldas, Gufis, Plutas.

1934 m. Voltas ėmė svajoti apie ilgametražį animacinį filmą. Juo tapo „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Filmas išsiskyrė tuo, kad buvo animuoti tikri žmonės, iki tol – tik gyvūnai. Premjerą stebėjusi publika pasibaigus filmui atsistojo ir kūrėją pasitiko ovacijomis.
Su „Snieguole“ prasidėjo V. Disnėjaus animacijos aukso amžius – jis dar sukūrė „Pinokį“, „Fantaziją“, „Bembį“, „Aladiną“, „Miegančiąją gražuolę“, „Heraklį“, „Pelenę“ ir kt.

Vienas iš animacinio kino pionierių Vladislovas Starevičius – lietuvių kilmės režisierius, dar caro laikais Maskvoje išgarsėjęs animaciniais filmais „Elniaragių kova“ (1910), „Gražioji Lukanidė“ (1912), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913). Šis menininkas pirmasis pasaulyje savo filmuose panaudojo lėles. V. Starevičius didžiavosi sukūręs išraiškingas lėles, realistišką jų mimiką. Jo animacijos tikroviškumas ir plastiškumas leido filmuose derinti lėlių ir gyvų personažų vaidybą. Tarp V. Starevičiaus gerbėjų buvo ir Rusijos caras, ir V. Disnėjus.

1964 m. Zenonas Tarakevičius sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštinį animacinį filmą – 8 min. trukmės „Vilką ir siuvėją“.

XX a. 8 ir 9 dešimtmečiais Lietuvoje animacinį kiną sėkmingai kūrė kino mėgėjai ir pelnė už tai prizų įvairiuose festivaliuose. 9-ajame dešimtmetyje Lietuvos kino studijoje gimė ir profesionalioji animacija. Antano Janausko „Užkrečiantis pavyzdys“ (1987), „Palankios aplinkybės“ (1989), Zenono Šteinio „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986), „Dosnumas“ (1988) ir kiti filmai buvo rodyti tarptautiniuose festivaliuose.

Animacinių filmų rūšys

* Pieštinis. Šiam animaciniam filmui sukuriami detalūs personažai, jų judesių ir veiksmo aplinkos eskizai. Filmuojama keičiant judesių eskizus ant nupiešto fono. 10 min. trukmės animaciniam filmui reikia 15–20 tūkst. piešinių.
* Tapybinis. Kuriamas filmuojant tiesiog prieš kamerą tapomus judesių eskizus.
* Erdvinis. Kuriant šį filmą tarp dekoracijų išdėstomos lėlės su metaliniu karkasu ir šarnyrais, leidžiančiais keisti jų pozas.
* Aplikacijų. Kuriamas filmuojant ant horizontalių stiklų virš dekoracijų (kad būtų sukurtas gilumos įspūdis) išdėstytas marionetes.
* Šešėlinis. Šio animacinio filmo marionetės išdėstomos už matinio ekrano ir filmuojant apšviečiamos, kad susidarytų norimo ryškumo šešėlis.
* Kompiuterinis. Animuoti vaizdai kuriami kompiuterinės grafikos programomis. Šiuolaikinė kompiuterinė animacija kuriama pasitelkiant trimatę (3D) ar dvimatę (2D) kompiuterinę grafiką. „Žaislų istorija“ – pirmasis animacinis filmas, sukurtas kompiuterinės grafikos programomis.

Įdomu

Dauguma animacinių filmų herojų turi tik po keturis pirštus. Kodėl? Priežastis visai paprasta: rankas su keturiais pirštais lengviau nupiešti ir animuoti.