Piliečių mokslas – dar gana retai Lietuvoje vartojamas terminas. Įvairių projektų metu žmonės, kurie domisi mokslu, bet neturi mokslinio laipsnio ar profesionaliai nedirba laboratorijose, renka duomenis, juos analizuoja ir prisideda prie mokslo progreso. Mokslininkai be laipsnio renka duomenis apie oro sąlygas, iškritusį sniegą ar net žemės drebėjimus savo regione, buriuotojai matuoja planktono kiekį vandenyne savadarbiais matavimo diskais, išmanieji telefonai pritaikomi šviesos taršai nustatyti, akustiniam užterštumui matuoti, o šie duomenys siunčiami mokslininkams, atliekantiems didelio masto tyrimus ir darantiems išvadas, kurios anksčiau ar vėliau pakeičia pasaulį. Kodėl šie žmonės savanoriškai aukoja savo laisvalaikį ir padeda tikriems mokslininkams? Galbūt kritinė masė mokslu besidominčių žmonių yra būtina tolimesnei pažangai? O gal šie entuziastai tik bandymų triušiai ir pigi darbo jėga?

Tautvydas Lukaševičius

Eglė Marija Ramanauskaitė: piliečių mokslo bendruomėnė nėra pigi darbo jėga, o apgauti kritinę žmonių masę yra labai sunku

Mokslu besidomintys žmonės supranta, kad drauge gali nuveikti daug daugiau ir paspartinti tam tikrus tyrimus ir išradimus. Tokie žmonės neabejingi, juos domina mus supanti aplinka, jie nori kuo greičiaus surasti galimus sprendimo būdus globalioms problemoms, kurios šiandien daro poveikį mums visiems. Apie piliečių mokslo principus, biohakerystę ir iniciatyvių žmonių svarbą mokslui kalbamės su piliečių mokslo koordinatore Egle Marija Ramanauskaite.

- Europoje piliečių mokslas jau sparčiai plinta, yra įkurta Europos piliečių mokslo asociacija (ECSA). Nors apskritai dauguma projektų – vis dar angliakalbėse šalyse, t.y. JAV, Anglijoje, Australijoje, o kitur – jų daug mažiau. Ko gero, taip yra dėl to, jog lengviau pasiskolinti gerąsias praktikas, vykdyti projektus kartu su JAV piliečių mokslo bendruomene, šioje šalyje šis judėjimas labiausiai išplitęs. Kalbos barjeras užkerta kelią piliečių mokslui plisti kitose šalyse, nors kai kur jau randasi aktyvios bendruomenės. Pavyzdžiui., labai daug piliečių mokslo iniciatyvų yra Ispanijoje, Skandinavijoje, Vokietijoje populiarėja „pasidaryk pats“ mokslas, sukurtas didelis „pasidaryk pats“ biologijos (biohakingo) laboratorijų tinklas. Į Baltijos šalis piliečių mokslas tik pradeda skverbtis, tačiau kartu su kolegomis Estijoje ir Latvijoje stengiamės tokias iniciatyvas kurti ir populiarinti.

- Ar yra projektų Lietuvoje, kuriuos galima išskirti?

- Lietuvoje projektų nedaug, o jei jie ir yra, tai jų organizatoriai apie pasaulinį piliečių mokslo judėjimą nelabai ką žino, ir taip jų nevadina. Kiekvienais metais Labanoro girioje vyksta rūšių ralis – tai gana tipinis piliečių mokslo pavyzdys – bioblicas. Su Technariumo techninės kūrybos dirbtuvėmis organizuojame nemažai biohakingo užsiėmimų, tyrinėjame kerpes, o į šią veiklą gali įsitraukti kiekvienas norintis. Kiekvienais metais, liepos pabaigoje, dalyvaujame drugių savaitėje (National Moth Week), kurios metu gaudome naktinius drugius ant baltos drobės, juos fotografuojame ir keliame į iNaturalist programėlę, ir taip prisidedame prie pasaulinės bioįvairovės išsaugojimo iniciatyvos. Su Vytauto Didžiojo Universitetu neseniai pradėjome projektą su samangyviais – kviečiame visus, daugiausia moksleivius, ieškoti samangyvių (tai kolonijiniai bestuburiai vandens gyvūnai, labai svarbūs vandens ekosistemoms, tačiau mažai ištirti), juos atpažinti ir dalytis šiais duomenimis su VDU mokslininkais.

- Kuo piliečių mokslas gali padėti tikriems mokslininkams, ar gali paskatinti atradimus, proveržius?

- Ko gero, nėra tokio dalyko kaip tikras mokslininkas. Kiekvienas, net ir neturėdamas mokslinio išsilavinimo, gali tapti savo dalyko žinovu ir sėkmingai taikyti mokslinį metodą rūpimiems tyrimams. Žinoma, piliečių mokslas dažnai remiasi partneryste su profesionaliais mokslininkais, o projektų dalyviai padeda išspręsti problemas, kurių vieni mokslininkai neįveiktų. Pavyzdžiui, esant dideliam duomenų kiekiui, kurio išanalizuoti patikimai negali kompiuteriai. Tokių projektų pavyzdžiai - Stall Catchers žaidimas, kur ieškoma vaistų nuo Alzheimerio ligos analizuojant mikroskopu darytus filmukus gyvos pelės smegenyse, Galaxy Zoo projektas, kur klasifikuojamos galaktikų nuotraukos ir kiti. Pastarajame dalyviai jau padėjo išanalizuoti šimtus tūkstančių teleskopu darytų nuotraukų, kurias mokslininkams vieniems išanalizuoti truktų dešimtmečius. Nesunku įsivaizduoti, jog taip stipriai paspartinami tyrimai.

Kita piliečių mokslo rūšis – duomenų ar mėginių rinkimas. Pavyzdžiui, bičių savo aplinkoje stebėjimas (The Great Sunflower project), oro užterštumo matavimas, kritulių matavimas (CoCoRaHS) ir panašiai. Nenuostabu, jog vienas mokslininkas ar jų grupė negali vienu metu atsidurti visose pasaulio vietose ir iš ten surinkti duomenų, tačiau po pasaulį išsibarstę piliečiai mokslininkai čia gali labai padėti. Taip pavyksta atlikti tyrimus, kurie be visuomenės įsitraukimo būtų paprasčiausiai neįmanomi, arba užtruktų labai daug laiko. Juk negalime dešimtmečius laukti vaistų nuo Alzheimerio ligos, jei suvieniję jėgas galėtume tą patį pasiekti per keletą metų? Tokių, visuomenės pagalba pasiektų, atradimų pavyzdžių jau yra ne vienas.

- Ar kartais nežiūrima į šią sritį taip – tarsi savanoriai bandymų triušiai ar pigi jėga?

- Piliečių mokslo projektų dalyviai patys nėra tyrimų objektai. Tuo piliečių mokslas ir skiriasi nuo kitų visuomenės įsitraukimo reikalaujančių projektų, pavyzdžiui, medicinos bandymų, elgesio tyrimų ir kitų. Piliečiai mokslininkai – tyrėjai, kurie arba patys nuo pradžios iki galo vykdo tyrimus, arba juos atlikti padeda profesionaliems mokslininkams. Ar piliečiai mokslininkai nėra tiesiog pigi darbo jėga diskutuojama nemažai, tačiau viskas atsiremia į tai, dėl ko šie projektai vykdomi. Dauguma jų skirti svarbiems atradimams paspartinti, ligoms išgydyti, rūšims išsaugoti, aplinkai gerint. To pakankamai greitai be visuomenės pagalbos padaryti tiesiog nepavyktų.

Be to, juos dažniausiai vykdo ne pelno siekiančios organizacijos, universitetai, kurie tikrai negali pasamdyti šimto tūkstančių piliečių mokslininkų. Vadinasi, kad tyrimai vyktų, tenka prašyti savanoriškos visuomenės pagalbos ir tai visai suprantama. Vis dėlto, ar geriau suburti jėgas ir mums patiems svarbių rezultatų pasiekti jau šiandien, ar laukti, kol tai po kelių dešimtmečių padarys mokslininkai laboratorijose? Piliečiai mokslininkai dažniausiai prisideda prie to, kas jiems patiems įdomu ir aktualu. Tai dažniausiai ir būna pats didžiausias atlygis, paskata veikti. O jei projektai vykdomi nesąžiningai, piliečių mokslininkų pagalbos prašoma ten, kur jos visai nereikia, užduotims, kurias galėtų atlikti kompiuteris, dalyviai tai labai greitai perpranta ir tuose projektuose tiesiog nedalyvauja.

- Yra šalių, kur veikia viešos laboratorijos, kur kiekvienas nemokamai gali atlikti savo bandymus, kaip tai vertini? Ar realu tai Lietuvoje? Gal tai puiki idėja Lietuvai?

- Lietuvoje tokia laboratorija jau veikia – ją su kitais nariais kuriame Technariumo techninės kūrybos dirbtuvėse Vilniuje. Turime nemažai profesionalios, antram gyvenimui prikeltos įrangos, taip pat iš paprastų priemonių sukurtos įrangos. Vykdome edukacinius bei meninius projektus, po truputį užsiimame mažos apimties tyrimais.

Dažniausiai tokia „pasidaryk pats“ biologija nėra nemokama, nes vis dėlto nemažai kainuoja priemonės, yra narystės mokesčiai, padedantys išlaikyti laboratorijas ir taip toliau. Tačiau jų idėja – atvirai prieinama įranga bei savo žiniomis besidalinanti bendruomenė. Tai ir leidžia kiekvienam tapti mokslininku ir sėkmingai atlikinėti tyrimus.

Daugiausia barjerų tokioms laboratorijoms, tarp jų ir mūsų laboratorijai, kelia genetinių modifikacijų apribojimai, aiškių teisinių direktyvų šiais klausimais nebuvimas. Įdomiausi projektai dažnai susiję su ko nors šviečiančio, ko nors neįprasto, arba visiškai naujo ir naudingo pasauliui, tarkim, taršalus apdoroti padedančių bakterijų, sukūrimu. Tačiau tai laisvai įgyvendinti dėl apribojimų kol kas pavyksta ne visur. Vis dėlto šis „pasidaryk pats“ biologijos (biohakingo) judėjimas sparčiai plinta JAV, Vokietijoje. Šios temos pradeda figuruoti ES tvaraus vystymosi direktyvose, finansavimo programose, todėl ateityje judėjimai tikrai augs. O augant bendruomenei atsiranda ir daugiau atviro kodo (open source) įrangos, kurią iš paprastų priemonių susikonstruoti arba nebrangiai įsigyti gali praktiškai kiekvienas. Todėl tokią laboratoriją įsikurti (netgi savo virtuvėje) darosi vis paprasčiau.

Visuomenės įsitraukimas į „pasidaryk pats“ mokslą labai svarbus, ypač tokių pasaulinių problemų, kaip aplinkos užterštumas, antibiotikų krizė, dėl besikeičiančio klimato plintančios ligos, akivaizdoje. Prisiminus liaudies išmintį, kad daug rankų didžią naštą pakelia, tikima, jog daugiau į mokslą įsitraukusių žmonių, daugiau idėjų ir ryžto veikti paspartins potencialius atradimus.

- Kas skatina žmones tapti savanoriais tokiose projektose? Kas sunkiausia juos suburiant?

- Dažniausiai žmonės nori prisidėti prie to, kas jiems patiems įdomu arba aktualu. Pavyzdžiui, paukščių stebėtojai tai dažnai vertina tiesiog kaip hobį. Užterštų miestų gyventojai nori žinoti, koks iš tiesų oro užterštumas jų aplinkoje dėl savo ir artimųjų sveikatos. Alzheimerio liga sergantys žmonės ar juos slaugantys šeimos nariai bei draugai nori prisidėti prie vaistų nuo šios ligos paieškų ir t.t. Taip pat piliečių mokslo projektuose žmonės tikisi daugiau sužinoti apie mokslą bei smagiai praleisti laiką.

Joks piliečių mokslo projektas neapsieina be sklaidos, labai svarbu dalyviams tinkamai paaiškinti tyrimo tikslus, kodėl reikalinga jų pagalba ir t.t. Tai, bei jau besikuriančios bendruomenės skatinimas, ko gero, daugiausia energijos reikalaujanti, tačiau ir viena smagiausių tokių projektų dalių. Taip pat kartais sunku užtikrinti dvipusę komunikaciją, jei projekte dalyvauja profesionalūs mokslininkai ir visuomenės nariai, priversti abi puses išklausyti ir suprasti viena kitą, užtikrinti, kad dalyviai projekte turi balso teisę, jų nuomonės paisoma.

- Gal gali pateikti sėkmingų projektų pavyzdžių ir kuo jie prisidėjo prie mokslo pasiekimų?

- Foldit baltymų lankstymo žaidimas sėkmingai veikia jau ne vienerius metus, o kai tik jis pasirodė 2011 m., žaidėjai per tris savaites išaiškino ŽIV baltymo struktūrą, kurios profesionalūs mokslininkai negalėjo išnarplioti apie dešimtmetį. Nuo tada žaidėjai išsprendė dar ne vieno baltymo struktūrą ir taip paspartino įvairių ligų tyrimus, vaistų paieškas.

Stardust@home projektas 2006 m. paprašė piliečių mokslininkų padėti analizuoti šimtus tūkstančių aerogelio, pargabento iš Stardust kosminių tyrimų misijos, mikroskopu darytų nuotraukų, ieškant ten įstrigusių kosminių dulkių. Mokslininkai apskaičiavo, kad vienam žmogui, dirbant be pertraukų, tai užtruktų bent 100 metų. Nuo tada projekto dalyviai padėjo atrasti 7 kosmines dulkeles (mokslininkai per tą patį laiką atrado 1).

Galaxy Zoo projekte piliečiai mokslininkai ne tik jau padėjo išanalizuoti šimtus tūkstančių galaktikų nuotraukų iš SLOAN dangaus apžvalgos programos, bet ir atrado visiškai naują galaktikų rūšį - Žaliuosius žirnelius (Green pea galaxy). Pastebėję nematytą žalią objektą nuotraukose, jomis dalyviai pradėjo dalytis projekto forume. Nors tai prasidėjo beveik kaip pokštas, galiausiai mokslininkai šias nuotraukas ištyrinėjo patys ir pripažino, jog tai – visiškai naujo tipo galaktika. Nuo to laiko Žalieji žirneliai padėjo padaryti atradimų apie ankstyvąją visatą, žvaigždžių formavimąsi…

Pasaulinių projektų pavyzdžiai

„Ebird“ yra interaktyvi platforma, kuri padeda surinkti ir kaupti paukščius stebinčių žmonių duomenis. Projektas turi per 100 000 entuziastų, kurie padeda realiu laiku stebėti paukščių migraciją ir jiems padėti išlikti kintančiomis sąlygomis. 2015 metais sistemoje jau buvo beveik 10 milijonų vaizdo įrašų, kurie padėjo parengti šimtus mokslinių darbų. Kam mums stebėti paukščius ir ko mes galime iš jų išmokti? Pakanka paminėti, kad tiek naujausi lėktuvų, tiek skraidančių automobilių prototipai kuriami išanalizavus paukščių judėjimą ir kitas jų fizines ypatybes.

Kiekvienas lašas svarbus. Lietaus mėgėjai visoje Amerikoje matuoja kritulių kiekį ir surinktus duomenis siunčia į bendrą sistemą apdoroti. Pagal šiuos duomenis didžiųjų duomenų specialistai sudaro gana tikslias (dviejų parų) prognozes. Be to, iš surinktų duomenų lengviau nuspėti artėjančius uraganus.

Dar viena sritis, kur mokslui neabejingi žmonės gali atskleisti save, – astronomija. Mėgėjams pavyko atrasti penkiasdešimt neutroninių žvaigždžių ir keliolika pulsarų.

Žaisdami kompiuterinius žaidimus žmonės padeda daugiau sužinoti apie mūsų biologinę prigimtį. „FoldIt“ yra kompiuterinis žaidimas, kuriame žaidėjai varžosi ir bando nuspėti proteinų molekulinę struktūrą. Proteinai žmogaus organizme padeda skaidyti maisto medžiagas, be to, yra svarbūs siunčiant elektroninius signalus į smegenis. Panašių žaidimų principu buvo įminta ir Ebolos viruso paslaptis.

Ekstremalus piliečių mokslas

Ekstremalus piliečių mokslas su pavojumi dažniausiai nesusijęs. Taip vadinama „kraštutinė“, daugiausiai „laisvių“ ir veikimo erdvių turinti piliečių mokslo forma, kai mokslas beveik išskirtinai kuriamas kartu su bendruomenėmis ir nebūtinai yra susijęs su „profesionalių“ mokslininkų veikla.

Piliečiai – bet kokių bendruomenių atstovai – turi teisę patys kelti sau rūpimus klausimus, atlikti mokslo eksperimentus, rinkti duomenis, ir šiuos duomenis panaudoti savo aplinkai keisti. Taip piliečiai dalyvauja visose mokslinio tyrimo stadijose – nuo problemos suformulavimo iki rezultatų pritaikymo.

Pavyzdžiui, Londono centre gyvenančios bendruomenės jau ne vienerius metus dalyvauja „Mokslas mieste“ (Science in the City) programoje. Dalyviai matuoja užterštumą nebrangiais difuziniais mėgintuvėliais ir duomenis perkelia į „Mapping for Change“ programos žemėlapius. Taip jie parodo tikrąją oro užterštumo azoto oksidais situaciją Londone. Ekstremalaus piliečių mokslo neriboja konkrečių technologijų išmanymas, o dalyvauti gali bet kas, kas tik nori keisti ir gerinti savo aplinką.

Dar vienas pavyzdys – nelegalaus miškų kirtimo sekimas Kamerūne. Šioje šalyje sparčiai kertami sapelli medžiai, kurie vietiniams yra itin svarbūs. Naudodamiesi itin paprasta Sapelli programa kamerūniečiai gali registruoti nelegalius ir per didelio masto medžių kirtimus ir įrodymus perduoti mokslininkams bei atsakingoms institucijoms.

10 piliečių mokslo principų

Šiuos teiginius pasiūlė Europos Piliečių Mokslo Asociacijos (European Citizen Science Association, ECSA) darbo grupė.

1. Piliečių mokslo projektai aktyviai įtraukia piliečius į mokslinę veiklą, kurios rezultatas – naujos žinios ir supratimas. Piliečiai gali prisidėti prie projektų, arba būti projektų partneriais ar lyderiais.

2. Piliečių mokslo projektų rezultatas – autentiški moksliniai rezultatai. Pavyzdžiui, atsakymas į mokslinę problemą, arba projekto rezultatų pagrindu daroma įtaka veiklai, politikai ir pan.

3. Dalyvavimas atneša naudos tiek profesionaliems mokslininkams, tiek piliečiams mokslininkams, pavyzdžiui, tyrimų rezultatų publikavimas, mokymosi galimybės, asmeninis pasitenkinimas veikla, socialinė nauda, pasitenkinimas savo indėliu į mokslinius tyrimus

4. Jei pageidauja, piliečiai mokslininkai gali dalyvauti ne viename mokslinio proceso etape

5. Piliečiai mokslininkai iš projekto gauna grįžtamąjį ryšį. Pavyzdžiui, yra informuojami, kaip naudojami jų surinkti duomenys bei kokią įtaką jų indėlis turi tyrimams, politikai ar visuomenei.

6. Piliečių mokslas laikomas lygiaverčiu bet kokiems kitiems tyrimų metodams, su jam būdingais trūkumais ir tendencijomis, kuriuos reikėtų apsvarstyti ir kontroliuoti. Tačiau, palyginus su tradiciniais tyrimų metodais, piliečių mokslas sukuria galimybę didesniam visuomenės įsitraukimui ir mokslo demokratizacijai.

7. Piliečių mokslo projektų duomenys ir meta-duomenys pateikiami visuomenei prieinama forma, o rezultatai, kai tai yra įmanoma, publikuojami atviros prieigos formatu. Dalijimasis duomenimis gali vykti viso projekto metu ar po jo, nebent esama apribojimų saugumo ar privatumo sumetimais.

8. Piliečiams mokslininkams skiriamas oficialus pripažinimas arba padėka projektų rezultatuose ir publikacijose.

9. Piliečių mokslo programos vertinamos pagal mokslinius rezultatus, duomenų kokybę, dalyvių patirtį ir visuomenininę ar politinę įtaką.

10. Piliečių mokslo projektų lyderiai apsvarsto teisines ir etines problemas, kurios liečia autorystės teisių, intelektinės nuosavybės klausimus, dalijimosi duomenimis susitarimus, konfidencialumą, atribuciją, bei bet kokių veiklų poveikį aplinkai.