Tai buvo vienas paskutiniųjų didžiųjų burlaivių, naudotų reguliariems tolimiems komerciniams reisams. Leidęsis į paskutinę kelionę iš Argentinos į Vokietiją, keturstiebis barkas „Pamir“ prieš 60 metų, 1957 m. rugsėjo 21 d., nuskendo Atlanto vandenyne netoli Azorų salų.

Manvydas Vitkūnas

„Pamir“ buvo vienas iš paskutinių vadinamųjų vindžamerių – didelių prekybinių burlaivių, pradėtų statyti XIX a. pabaigoje, perėmusių klasikinių burlaivių konstrukciją, patobulintą atsižvelgiant į pramonės revoliucijos technologinius pasiekimus. Tuo metu klasikiniai burlaiviai jau nebegalėjo konkuruoti su moderniais garlaiviais, aptarnavusiais keleivius bei gabenusiais krovinius trumpais ir vidutiniais maršrutais. Tačiau ilguose nuotoliuose gana „ėdrūs“, daug degalų reikalaujantys garlaiviai komerciškai ne visada pasiteisindavo, todėl laivybos bendrovių savininkams apsimokėjo ir toliau naudoti burlaivius, kurių korpusai dabar jau buvo gaminami iš metalo. Tokie laivai dažniausiai turėdavo ir pagalbinį garo variklį, labai palengvindavusį plaukimą esant nepalankiam vėjui ar manevruojant uostuose. Vindžameriai sėkmingai plaukiojo iki XX a. vidurio.

Viena iš didžiausių bendrovių, stačiusių vindžamerius, buvo Hamburge įsikūrusi „F. Laeisz“. Ji pastatė 65 tokių laivų, o jų pavadinimai prasidėdavo raide „P“: „Pacific“, „Panama“, „Princess“, „Pamir“...

Mokomasis ir komercinis

„Pamir“ buvo pastatytas 1905 m. Hamburgo laivų statykloje „Blohm & Voss“. Laivas daugiausia kursavo tarp Vokietijos ir Pietų Amerikos, gabeno krovinius iš Argentinos ir Čilės uostų, ne kartą aplankė Horno ragą. Šis taškas pasaulio žemėlapyje puikiai žinomas jūrininkams dėl čia siaučiančių audrų, todėl plaukimas per šiuos vandenis (juolab – burlaiviu) laikomas labai rimtu išbandymu.

1931 m. barką „Pamir“ nupirko visoje Europoje žinomas laivų savininkas, Suomijos švedas Gustavas Eriksonas. Taip „Pamir“ „namų uostu“ tapo Baltijos jūroje, Alandų salose, esanti Marianhamina. Tačiau į pirmą reisą su nauja, Suomijos vėliava „Pamir“ leidosi iš gimtojo Hamburgo uosto. Jis pasiekė tolimąją Australiją, iš kurios į Europą atgabeno kviečių krovinį. Vėliau jis gabeno ir trąšas, nikelio rūdą, vilną, akmens anglį bei kitus krovinius. Įspūdingas 114 metrų ilgio burlaivis turėjo erdvius triumus. Dar vena „Pamir“ paskirtis buvo jūrininkų rengimas. Tarpukariu G. Eriksono laivuose jūreivystės pradžiamokslio sėmėsi ne tik Suomijos, bet ir kitų šalių (tarp jų – ir Lietuvos) jūrininkai. Dažniausiai burlaivio įgulą sudarė 28–34 profesionalūs jūreiviai ir apie 80 kursantų.

Antrojo pasaulinio karo metais Suomija pradėta laikyti Vokietijos sąjungininke. Didžioji Britanija ir įvairios Britų Sandraugos šalys sulaikė dešimtis jų teritoriniuose vandenyse ir uostuose buvusių laivų, plaukiojusių su Suomijos vėliava. „Pamir“ 1941 m. buvo konfiskuotas Velingtono uoste Naujosios Zelandijos muitinės pareigūnų. Su šios šalies vėliava pradėjęs plaukioti laivas atliko kelis reisus į JAV, o netoli Havajų salų vos nebuvo nuskandintas Japonijos povandeninio laivo.

Grįžo į tėvynę

Pasibaigus karui, „Pamir“ toliau plaukiojo su Naujosios Zelandijos vėliava, gabeno krovinius tarp šios šalies ir Didžiosios Britanijos, netgi laimėjo burlaivių lenktynes, plaukiant aplink Horno ragą. Galiausiai 1948 m. Naujosios Zelandijos ministro pirmininko nurodymu burlaivis buvo grąžintas teisėto šeimininko G. Eriksono turto
paveldėtojams.

Garsusis laivų savininkas mirė 1947 m., o jo turtas buvo parduotas aukcionuose. 1950 m. „Pamir“ kartu su identišku burlaiviu „Passat“ atsidūrė Belgijos uoste Antverpene. Čia laivus ketinta supjaustyti į metalo laužą, bet keturstiebius gražuolius išgelbėjo laivybos bendrovės savininkas iš Vokietijos Heincas Šlyvenas. Laivai buvo atbuksyruoti į Liubeką, suremontuoti. Amžiaus pradžioje pastatyti Vokietijoje ir plaukioję su jos vėliava, abu burlaiviai grįžo į tėvynę. Keliasdešimt laivų savininkų iš įvairių Vokietijos uostų sudarė „Pamiro ir Pasato fondą“. Laivai vėl buvo pritaikyti ne tik kroviniams gabenti tolimais reisais (iki Argentinos, Australijos), bet ir jauniems jūrininkams mokyti. Laivui vadovavo patyręs kapitonas Hermanas Ėgeris.

Lemtingos klaidos

1957 m. rugpjūtį „Pamir“ išplaukė iš Argentinos sostinės Buenos Airių į Europą. Burlaivis turėjo pergabenti per Atlantą didelį kviečių krovinį. „Pamir“ plaukė 34 nuolatinės įgulos nariai ir 52 kursantai, 16–18 metų amžiaus jaunuoliai. Vadovavimas burlaiviui neseniai buvo perėjęs į naujo kapitono, Johaneso Dibičo rankas. Tai buvo senas jūrų vilkas, jaunystėje pats plaukiojęs šiuo burlaiviu kaip kursantas, vėliau daugelį metų tarnavęs prekybiniuose laivuose. Tačiau laivo „Pamir“ jis dar nespėjo perprasti.

Prieš paskutinį reisą ir per jį kapitonas padarė daugybę klaidų. Pirmiausia į laivo triumus buvo netinkamai pakrauti miežiai. Šiuos birius krovinius derėjo burlaivio triumuose gabenti supakuotus į maišus, tačiau kapitonas, skubėdamas įvykdyti įsakymą, laido juos pilti palaidus. Tai turėjo daryti tik specialiai apmokyti žmonės, bet tuo metu vyko Buenos Airių uosto darbininkų streikas. Vietoj streikuotojų krauti grūdus buvo pasitelkti Argentinos kariuomenės kareiviai. Krovinys triumuose buvo paskirstytas netinkamai. Kapitonas veikiausiai manė, kad per visą laivą einanti išilginė pertvara apsaugos nuo nevaldomo grūdų judėjimo triume. Tačiau pertvara buvo nesandari, miežiai lyg vanduo tekėjo per triumą. Jei vandenynas per šį reisą būtų buvęs ramus, tikriausiai „Pamir“ be problemų būtų pasiekęs Europą. Bet burlaivio kelyje buvo galinga audra.

Pavėluoti SOS signalai

Nors į atogrąžų uragano „Keri“ zoną burlaivis pateko rugpjūčio 21 d. kiek po vidurnakčio, tik ryte suskubta ruoštis atremti audrą. Net iliuminatoriai buvo uždaryti pavėluotai – prašvitus dalyje triumų buvo prisirinkę daug vandens. Apie 10.30 val. laivas jau buvo sunkai valdomas, vis labiau krypo ant šono – grūdai triumuose nevaldomai byrėjo iš vienos vietos į kitą. Jei jie būtų buvę sukrauti į maišus, taip nebūtų atsitikę. Vėtra plėšė bures – kapitonas pavėlavo liepti jas nuleisti.

Nors padėtis darėsi kritiška, kapitonas delsė pasiųsti SOS signalą. Pirmą kartą tai buvo padaryta tik 11 val., o 11.54 val. signalas buvo pakartotas. Jūreiviai skubiai vilkosi gelbėjimosi liemenes. Vėlavo nuleisti gelbėjimosi valtis (kaip teigė išgyvenusieji, pavyko nuleisti tris valtis, į kurias susėdo daugmaž trisdešimt jūrininkų), o didžiulės bangos daužė jas į laivo bortus. Apie 13 val. burlaivis staiga šonu atsigulė ant bangų ir netrukus apsivertė. Netrukus „Pamir“ dingo po vandeniu. O audra toliau šėlo. Vienoje gelbėjimosi valtyje buvusiems bendražygiams ėmėsi vadovauti kokas (laivo virėjas) Karlas Otas Dumeris. Audrai kiek aprimus, jis iš parankinių priemonių sukonstravo stiebą, iškėlė šiokią tokią burę. Valtis buvo apdaužyta, į ją nuolatos sunkėsi vanduo. Geriamojo vandens ir maisto beveik nebuvo. Išsekusiems jūrininkams, ypač jaunučiams kursantams, prasidėjo haliucinacijos: vieni matė esą atplaukiančius gelbėtojų laivus, kiti – lėktuvus. Kai kas šoko už borto, bandydamas pasiekti pasivaidenusį laivą, ir nuskendo, kiti prigėrė čia pat, pusiau užtvindytoje valtyje, aptemus sąmonei.

Išgyveno vos keli

Žinia, kad nutrūko radijo ryšys su galingos audros epicentre atsidūrusiu burlaiviu, netrukus pasiekė Vokietiją. Ne tik artimieji, bet ir milijonai šalies gyventojų gaudė kiekvieną pranešimą, klausėsi žinių per radiją, tikėdamiesi, kad jūrininkų neištiko pati baisiausia lemtis. Tikintieji meldėsi bažnyčiose. Optimistai kalbėjo, kad toks tvirtas, patikimas laivas negalėjo neatlaikyti audros, o be radijo ryšio veikiausiai liko todėl, kad audra nuplėšė anteną.

O tuo metu Atlanto platybėse vyko paieškos ir gelbėjimo operacija. Net 78 laivai iš 13 šalių, pradedant Portugalijos pakrančių apsaugos tarnybos patruliniais laivais ir baigiant tame rajone atsidūrusiais įvairių šalių prekybiniais bei kariniais laivais, ieškojo išgyvenusiųjų arba bent laivo likučių. Atlanto platybes žvalgė ir portugalų karo lakūnai. Antrą paieškų dieną jūroje buvo aptikta tuščia gelbėjimosi valtis iš laivo „Pamir“. Tačiau tai dar nebuvo įrodymas, kad burlaivis nuskendo – valtis tiesiog galėjo būti nuplėšta per audrą. Netrukus rastos dar keturios tuščios valtys.

Galiausiai trečią dieną amerikiečių prekybinio laivo „Saxon“ įgula pastebėjo vandenyje beveik nuskendusią, sudaužytą gelbėjimosi valtį, kurioje buvo penki jūreiviai iš nuskendusio „Pamyro“. Netrukus buvo rastas ir šeštasis katastrofą išgyvenęs jūreivis. Išgelbėtuosius apžiūrėjo medikai, pamaitino, paguldė į gultus. Jų košmaras baigėsi, o po kelių dienų iš Kasablankos (Maroke) laimingieji jūrininkai buvo išskraidinti į tėvynę. Deja, išgyveno tik mažuma. Vokietijoje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas.

Gelbėjimosi valtį iš laivo „Pamir“ dabar galima pamatyti Liubeke, Šv. Jokūbo bažnyčioje. Apie burlaivio tragediją parašyta ne viena knyga, o 2006 m. buvo sukurtas puikus vokiečių vaidybinis filmas „Pamiro nuskendimas“. Tiesa, jame vaizduojami įvykiai tik iš dalies atitinka realybę, didžioji dalis siužeto išgalvota scenaristų. Vienas iš šio filmo kritikų buvo K. O. Dumeris. Buvęs laivo kokas nugyveno ilgą gyvenimą (mirė 2009 m.), vedė, susilaukė trijų vaikų, pagerbdamas bičiulių atminimą apie „Pamyro“ žūtį parašė dvi knygas. Jis darė viską, kad paskutinės didžiųjų burlaivių epochą baigusios tragedijos aukų atminimas nebūtų pamirštas.

„Pamir“ žūtis baigė didžiųjų burlaivių epochą. Dabar tokie baltaburiai gražuoliai, kurių yra labai nedaug, naudojami kaip mokomieji, o krovinius gabenti patikėta šiuolaikiškiems laivams.