Bermontininkai šalia bolševikų ir Lenkijos pajėgų buvo viena iš trijų pagrindinių grėsmių beveik prieš šimtą metų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Manvydas VITKŪNAS

Bolševikinę revoliuciją bandžiusios „eksportuoti“ ir bent jau žlugusios Rusijos imperijos teritorijoje mėginusios įsitvirtinti Sovietų Rusijos pajėgos po nelengvų kautynių buvo išstumtos iš Lietuvos. Lenkija, neslėpusi ambicijų atkurti valstybingumą ne tik savo žemėse, bet ir visoje XVIII a. pabaigoje žlugusioje Abiejų Tautų Respublikoje, atplėšė nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi. O štai trečias priešas – bermontininkai – buvo bene neaiškiausia ir margiausia karinė jėga. Oficialiai ji vadinosi Rusijos vakarų savanorių armija, bet dažniausiai jos kovotojai buvo vadinami tiesiog bermontininkais – pagal šio junginio vado, karininko ir avantiūristo Pavelo Bermonto-Avalovo, pavardę.

Pulko kapelmeisteris

P. Bermontas-Avalovas gimė prieš 140 metų, 1877 m. kovo 4 d., Tbilisyje. Tuo metu Gruzija, kaip ir Lietuva, buvo Rusijos imperijos dalis. Šio rusų karininko biografija itin miglota. Dažniausiai teigiama, kad jo tėvas Rafailas Bermontas buvo karaimų kilmės rusų karys, dalyvavęs 1877–1878 m. Rusijos–Turkijos kare, o mama – gruzinė, kilusi iš kilmingos Avališvilių giminės. Surusintas Avališvilių pavardės variantas – Avalovai. Pats P. Bermontas yra teigęs, kad jo įtėvis buvo kunigaikštis Michailas Avalovas, o R. Bermontas – antrasis jo motinos vyras. Vėliau P. Bermontas prisistatydavo tai kunigaikščiu, tai baronu, o jo kritikai tvirtino, kad savo aristokratiška kilme besididžiuojantis karininkas iš tiesų yra apsišaukėlis. Neaiški šio vyro kilmė, painus ir visas jo gyvenimo kelias.

Įgijęs muzikinį išsilavinimą, 1901 m. P. Bermontas pradėjo tarnybą Rusijos kariuomenėje. Jis buvo paskirtas Užbaikalės kazokų kariuomenės 1-ojo Argunės pulko kapelmeisteriu. 1904-aisiais jam suteiktas praporščiko laipsnis. Su savo pulku praporščikas P. Bermontas 1904–1905 m. dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, buvo apdovanotas dviem Georgijaus kryžiais. Su kazokų pajėgomis dalyvavo ir Pirmajame pasauliniame kare, buvo kelis kartus sužeistas.

Didieji P. Bermonto nuotykiai prasidėjo baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. 1917 m. pradžioje Rusijos imperijoje įvyko Vasario revoliucija, imperatorius Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o valdžia perėjo į laikinosios vyriausybės rankas. Didelės dalies karinių dalinių vadai buvo nušalinti, kareiviai patys rinkosi vadovybę. P. Bermontas buvo išrinktas Petrogrado ulonų pulko vadu. Laikinoji vyriausybė jam suteikė pulkininko laipsnį. Tačiau P. Bermontas priklausė pogrindinei Petrogrado karininkų organizacijai, ketinusiai nuversti laikinąją vyriausybę.

Ukrainiečiai įkalino

Po 1917 m. spalio perversmo, valdžią užgrobus bolševikams, P. Bermontas dingo iš sostinės. Netrukus jis apsistojo Ukrainoje, Žytomyre. Įsitraukė į baltųjų judėjimą, 1918-ųjų pavasarį Kijeve buvo rusų baltagvardiečių Pietų armijos, gaudavusios pagalbą iš Vokietijos, verbavimo ir kontržvalgybos punkto viršininkas. Kai Kijevą, paskelbtą nepriklausomos Ukrainos sostine, užėmė Simono Petliūros vadovaujami ukrainiečių daliniai, jiems besipriešinusių rusų baltagvardiečių dalinių atstovas P. Bermontas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą.

Kai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui vokiečiai traukėsi iš Ukrainos, P. Bermontas ir nemažai kitų rusų karininkų išvyko kartu su jais. Ir štai P. Bermontas atsidūrė Zalcvedelio mieste (Vokietijos šiaurėje), kur buvo didelė rusų karo belaisvių stovykla. Karas tarp Rusijos ir Vokietijos jau baigėsi, bet didelei daliai belaisvių ateitis atrodė labai miglota: tėvynėje vyko bolševikų ir baltųjų pilietinis karas, buvo neaišku, kur dėtis. Todėl P. Bermonto pasiūlyta idėja – sukurti iš buvusių belaisvių karinį dalinį, kuris kartu su vokiečių savanoriais kovotų su bolševikais, – daug kam pasirodė išties patraukli. Vokietija, patyrusi skaudų pralaimėjimą kare, priversta priimti sunkias Versalio taikos sąlygas, nenorėjo atsisakyti visų geopolitinių ambicijų.

Rytinėje Baltijos pakrantėje – buvusiose Livonijos žemėse, Latvijoje ir Estijoje, kur tuo metu kūrėsi nepriklausomos valstybės, – vokiečiai turėjo stiprias pozicijas. Čia jie sudarė itin didelę dalį dvarininkų ir miestiečių, tad mažiausiai norėjo atsidurti bolševikų valdžioje. Baltieji jiems atrodė kur kas mažesnis blogis, juolab Baltijos kraštų vokiečiai gana komfortiškai jautėsi valdomi carinės Rusijos. O štai patiems latviams ir estams vokiečiai dažnai atrodė esantys dar didesni priešai nei rusai, iš kurių valdžios jie vadavosi. Tad nenuostabu, kad labai greitai P. Bermontas su savo daliniu įsikūrė Latvijoje, Jelgavoje (tada šis miestas buvo vadinamas Mintauja). Vakarų Lietuva kaip tik atsidūrė tarp Vokietijos ir jos remiamų P. Bermonto pajėgų.

Flirtas su vokiečiais

P. Bermontas ir jo bendražygiai pateko į tikrą geopolitinių aistrų ir kovų verpetą. Pirminė idėja, skatinanti dalinių formavimą, buvo kova su bolševikais. P. Bermonto sukurtas dalinys buvo pavadintas Grafo Kelerio rinktine. Jos vadas taip įamžino savo bičiulio baltųjų kavalerijos generolo grafo Fiodoro Kelerio, 1918 m. gruodį ukrainiečių karių nukauto Kijeve, atminimą. Ši rinktinė kartu su kita panašia rinktine, vadovaujama pulkininko Jevgenijaus Vyrgoličiaus, buvo sujungta į vieną junginį – Šiaurės Vakarų armijos Vakarų korpusą, vadovaujamą pulkininko kunigaikščio Anatolijaus Liveno.

Šiaurės Vakarų armija buvo 1918–1920 m. gyvavusi rusų baltųjų judėjimo dalis, kurios iškiliausias vadas buvo generolas Nikolajus Judeničius. Ji, palaikoma Didžiosios Britanijos ir kitų Antantės šalių, siekė užimti Petrogradą ir išvyti iš jo bolševikus. Ir štai čia kilo tam tikra dilema: P. Bermonto ir J. Vyrgoličiaus daliniai buvo suformuoti ir apginkluoti Vokietijos. Į ką orientuotis – Vokietiją ar Didžiąją Britaniją, baltųjų judėjimo vadai nesutarė. Provokiškos pozicijos šalininkų buvo mažuma. Kai 1919 m. liepos 9 d. generolas N. Judeničius įsakė Vakarų korpuso daliniams atvykti į Narvos frontą, kur nuo Estijos pusės buvo intensyvinamas bolševikų puolimas Petrogrado kryptimi, P. Bermontas ir J. Vyrgoličius nepakluso įsakymui.

Abu rusų karininkai puikiai sutarė su vokiečių pajėgų Baltijos šalyse vadu generolu Riudigeriu fon der Golcu – karštu vokiškos Vieningosios Baltijos hercogystės kūrimo šalininku. Ši marionetinė valstybė, iškilusi 1918 m. rugsėjo 22 d., apėmė Latvijos (išskyrus Latgalą) ir Estijos teritorijas. Tačiau tai niekaip nesiderino su Baltijos šalių nepriklausomybės siekiu. Supratę, ko siekia vokiečiai Baltijos šalyse, britai privertė tuometę Vokietijos valdžią išvesti iš čia savo karines pajėgas. Vokiečiai pakluso, tačiau sužaidė gudrų žaidimą – leido savo savanoriams stoti į P. Bermonto dalinius, aprūpino juos artilerija, šarvuočiais, traukiniais, lėktuvais, suteikė finansinę paramą.

Puolė Rygą

P. Bermontas, turėdamas vokiečių užnugarį, jautėsi tvirtai. Savo dalinius, kuriuose buvo sutelkta apie 50 tūkst. karių, jis pervadino Rusijos vakarų savanorių armija, taip pat sudarė provokišką Vakarų Rusijos vyriausybę, pradėjo leisti savus pinigus (markes, vadinamąsias „avalovkas“), pašto ženklus. P. Bermontas siekė bet kokia kaina neleisti Baltijos šalims atgauti nepriklausomybės. Jo daliniai kėlė tiesioginį pavojų Latvijai ir Lietuvai. 1919 m. vasarą bermontininkai įtvirtino savo valdžią Vakarų ir Pietų Latvijoje bei didžiojoje dalyje Šiaurės ir Vakarų Lietuvos (nuo Jurbarko iki Biržų), engė vietos gyventojus, plėšė turtą. Kai kuriose vietovėse su bermontininkais ėmė kovoti partizanai. Lietuvos ir Latvijos vyriausybės bergždžiai ragino P. Bermontą su savo kariais geruoju apleisti šias valstybes.

1919 m. spalio 9 d. P. Bermontas įsakė pradėti Rygos puolimą. Iš lėktuvų virš miesto buvo numestos kelios bombos ir barstomi rusiški atsišaukimai, kuriais vietos gyventojai raginti „paklusti pulkininko Bermonto valdžiai ir nesipriešinti prijungimui prie didingos ir galingos Rusijos“. Bermontininkai užėmė pietvakarinius Rygos priemiesčius, bet latvių daliniai narsiai gynėsi. Latviams į pagalbą atskubėjo estų pajėgos. Rygos užimti taip ir nepavyko, o lapkričio 11 d. latviai galutinai išvadavo savo sostinės prieigas. Netrukus ir Lietuvos kariuomenė, išstūmusi bolševikus, ėmėsi bermontininkų. Didžiausios kautynės vyko lapkričio 21 ir 22 d. prie Radviliškio. Bermontininkai prieš lietuvius naudojo netgi sviedinius su cheminiu ginklu. Pergalę šventę lietuviai paėmė gausius karo trofėjus (30 lėktuvų, apie 100 kulkosvaidžių, 20 artilerijos pabūklų ir minosvaidžių ir kt.). Jie buvo labai reikalingi jaunai Lietuvos kariuomenei. Galiausiai gruodžio 15-ąją paskutiniai bermontininkų daliniai, tarpininkaujant tarptautiniams stebėtojams ir prižiūrint Lietuvos kariams, pasitraukė į Vokietiją.

Palaidotas Niujorke

Pasibaigus kovoms, P. Bermontas apsigyveno Vokietijoje, dalyvavo rusų baltųjų emigrantų veikloje, sulaukdavo prieštaringų vertinimų iš savo tautiečių. 1925 m. Hamburge išleido atsiminimų knygą „Kovoje su bolševizmu“, kur siekė perdėtai sureikšminti savo veiklą. Svajojo apie žygį į Maskvą, pergalę prieš bolševikus, netgi buvo sudaręs būsimosios Maskvos komendantūros pareigūnų sąrašą. Yra žinių, kad buvęs karininkas piktnaudžiavo svaigalais, morfinu ir heroinu.

Vokietijoje į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, P. Bermontas jam simpatizavo. Bandė kurti įvairias rusų emigrantų organizacijas, tačiau galiausiai jas uždarė gestapas. 1939 m. P. Bermontas netgi kurį laiką kalėjo apkaltintas finansiniais nusikaltimais (spėjama, kad jis iššvaistė iš nacių slaptųjų tarnybų gautus pinigus). Antrojo pasaulinio karo metais išvyko į Italiją, iš ten – į Jugoslaviją, kur jo vokietė žmona turėjo dvarą. Vokietijai užpuolus Jugoslaviją, P. Bermontas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo kalinimo nacių kalėjime faktas padėjo ten gauti prieglobstį.

Nugyvenęs labai ilgą (97 metus) ir išties nenuobodų gyvenimą, P. Bermontas-Avalovas mirė 1974 m. gruodžio 27 d. Palaidotas stačiatikių Novodevičės vienuolyno kapinėse Niujorke.