Sovietų okupacijos metais jo vardu buvo pavadinta viena didžiausių Vilniaus gatvių, staklių gamykla Kaune, keli kolūkiai, pionierių draugovės. Vilniuje ir Kaune atidengti paminklai, o Lietuvos sostinėje veikė ir memorialinis muziejus. Visoje Sovietų Sąjungoje KGB darbuotojų kabinetuose kabėjo jo portretai. Feliksas Dzeržinskis, bolševikų revoliucionierius, o vėliau – pirmasis sovietų represinių saugumo struktūrų kūrėjas ir vadovas, dėl savo nuožmaus būdo pramintas Geležiniu Feliksu, buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Sovietų budelis, daugelio represijų organizatorius F. Dzeržinskis mūsų šalyje sulaukė pelnyto istorinio įvertinimo, bet iki šiol šlovinamas Rusijos ir Baltarusijos valdžios ir specialiųjų tarnybų.

Manvydas VITKŪNAS

Geležinis Feliksas gimė prieš 140 metų, 1877 m. rugsėjo 11 d., netoli dabartinės Lietuvos sienos, Baltarusijoje, Dzeržynovo dvarelyje (Minsko sr.). Būsimojo revoliucionieriaus tėvas Edmundas Dzeržinskis buvo neturtingas bajoras, matematikos mokytojas, kilęs iš Ašmenos, mama – dvarininkaitė, profesoriaus duktė Elena Januševičiūtė. Edmundas, baigęs matematikos studijas Sankt Peterburge, kurį laiką dirbo Vilniuje, vėliau – kituose Rusijos imperijos miestuose. Jis buvo ir Elenos namų mokytojas. Pamokos neapsiribojo vien pedagogine veikla, ir Edmundui teko skubiai „iš reikalo“ vesti Eleną. Tačiau santuoka buvo laiminga, o šeima – gausi. Dzeržinskiams gimė net devyni vaikai.

„Laimingasis“

Būsimasis revoliucionierius gimė neišnešiotas, labai silpnas, bet išgyveno. Tėvai pakrikštijo jį dviem vardais – lotynišku Felikso ir lenkišku Ščensno. Abu jie reiškia „laimingasis“.

Kai berniukui buvo vos penkeri, nuo džiovos mirė tėvas. Mama liko su būriu vaikų, mažiausiam nebuvo nė metų. Feliksas nuo mažumės svajojo tapti kunigu. Jeigu jis būtų pasirinkęs šį kelią, jam veikiausiai būtų sekęsi, mat būtent tikyba buvo mėgstamiausias jo dalykas mokantis gimnazijoje Vilniuje. Kiti dalykai, ypač rusų kalba, jam nesisekė. Gimnazijoje Feliksas mokėsi nuo 1887 iki 1895 m. Pirmos klasės kursą teko kartoti, o aštuntos jis net nesugebėjo baigti. Vietoj visaverčio atestato gavo pažymą, kurioje rašoma, kad jo stropumas tebuvo patenkinamas, o vertinimai – tokie: tikyba – gerai, logika, lotynų kalba, algebra, geometrija, geografija, fizika, istorija, prancūzų kalba – patenkinamai, rusų ir senovės graikų kalbos – nepatenkinamai.

Toje pačioje gimnazijoje, tik keliomis klasėmis aukščiau, mokęsis kitas garsus žmogus, būsimasis Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis, rašė: „Gimnazistas Dzeržinskis – pilka asmenybė, vidutinybė, be kokių nors ryškesnių gebėjimų.“ Tiesa, kiti bendramoksliai rašė, kad F. Dzeržinskis kūrė visai neprastus eilėraščius, o fortepijonu gebėjo skambinti Frideriko Šopeno kūrinius.

Nebaigus gimnazijos, universiteto durys jaunuoliui negalėjo atsiverti. Maištingo būdo Feliksas ėmėsi visuomeninės ir politinės veiklos, įstojo į socialdemokratų organizaciją (nuo 1896 m. – Lietuviškoji socialdemokratų partija), vėliau – į jungtinę Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos partiją. Užsiėmė pogrindine veikla, kairuoliška darbininkų agitacija, slaptoje spaustuvėje gamino ir platino atsišaukimus. F. Dzeržinskio slapyvardis buvo Astronomas.

1897 m. F. Dzeržinskis atvyko į Kauną, nelegaliai leido lenkišką kairiųjų laikraštėlį „Kowienski robotnik“ („Kauno darbininkas“). Rusų žandarų susektas ir suimtas atsidūrė Kauno kalėjime, kur praleido beveik metus. Vėliau buvo ištremtas į Rusijos imperijos gilumą, Viatkos guberniją. Atsidūrė Nolinsko mieste, gyveno prižiūrimas policijos, dirbo tabako fabrike. Čia toliau skleidė kairiųjų propagandą, todėl buvo ištremtas toliau į šiaurę, atsidūrė atokiame Kajaus kaime. Pavogęs valtį, sugebėjo pabėgti iš tremties vietos, slapta grįžo į Vilnių ir netrukus išvyko į Varšuvą. Tuomet jis jau buvo profesionalus revoliucionierius. Ragino pogrindžio bendražygius lenkus ir lietuvius jungtis prie Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos.

1900-aisiais F. Dzeržinskis vėl įkliuvo rusų slaptajai policijai, buvo įkalintas Varšuvoje. Po beveik dvejų metų nelaisvės buvo nuteistas penkerius metus praleisti tremtyje. Rusų valdžia įvertino, kad Astronomas yra linkęs bėgti, todėl šįkart tremties vieta buvo parinkta ne europinėje imperijos dalyje, o tolimojoje Jakutijoje, Viliuiske. Dar nepasiekęs tremties vietos, F. Dzeržinskis vėl sugebėjo pabėgti, prasmuko į užsienį, apsigyveno Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Austrijoje-Vengrijoje. Slapta gabeno į Rusijai priklaususias lenkų žemes draudžiamą literatūrą. 1912 m. Varšuvoje vėl buvo sučiuptas, įkalintas, kalėjo Oriole, Maskvoje. Galiausiai 1917-aisiais įvykus Vasario revoliucijai jau užgrūdintas bolševikas išėjo į laisvę.

Masinis teroras

1917 m. Rusijoje tapo chaoso ir sukrėtimų epochos pradžia. Spalio perversmo metu bolševikams užėmus valdžią, užsimota ją įtvirtinti bet kokiomis priemonėmis. Bolševikų viršūnei atrodė, kad vienintelė priemonė išsaugoti darbininkų ir valstiečių laimėjimus – raudonasis teroras. Vladimiro Lenino siūlymu pagrindiniu kovos su klasiniais priešais organizatoriumi tapo F. Dzeržinskis. Jis buvo paskirtas Rusijos ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu, sutrumpintai vadintos ČK, pirmininku. Šios represinės struktūros nariai buvo praminti čekistais. Šios struktūros įpėdiniais vėliau tapo GPU, MGB ir taip pat liūdnai pagarsėjęs KGB.

Geležinis Feliksas tapo raudonojo teroro (pirmoji jo banga nusirito per šalį 1917–1921 m.) organizatoriumi. Surėmę pečius, V. Leninas, F. Dzeržinskis, Levas Trockis ir kiti bolševikų vadovai paleido tikrą pragaro mašiną, naikinusią visus, nepalaikančius raudonųjų idėjų, keliančius jiems realų ar bent potencialų pavojų. Masiniai sušaudymai, trėmimai, negailestingas mažiausio pasipriešinimo slopinimas tapo Sovietų Rusijos kasdienybe. Čekistai energingai ieškojo būdų, kaip užkirsti kelią bent menkiausiam pasipriešinimui. V. Leninas 1918-ųjų vasarą nurodė: „Būtina vykdyti negailestingą masinį terorą prieš buožes, popus ir baltagvardiečius, o įtartinus uždaryti į konclagerius už miestų ribų.“ F. Dzeržinskis antrino: „Veiksmingiausios priemonės – imti įkaitus iš buržujų gretų pagal sąrašus, areštas ir uždarymas į koncentracijos stovyklas.“

Raudonieji budeliai

Juodų darbų, nuveiktų čekistų ir kitų represinių struktūrų, sąrašas būtų neįsivaizduojamai ilgas. Ko vertas vien 512 buvusių carinių pareigūnų, ministrų, aukštųjų mokyklų dėstytojų sušaudymas Petrograde 1918 m. rugsėjo pradžioje. Tomis dienomis laikraštyje „Izvestija“ F. Dzeržinskis rašė: „Tegul darbininkų klasė sutraiškys kontrrevoliucijos hidrą! Tegul darbininkų klasės priešai žino, kad kiekvienas sulaikytas su ginklu rankose bus sušaudytas vietoje ir kad kiekvienas, išdrįsęs vesti bent menkiausią propagandą prieš sovietų valdžią, bus nedelsiant suimtas ir uždarytas į koncentracijos stovyklą!“

Čekistai buvo tikri kankinimų virtuozai, savo išmone pranokę inkvizitorius. Masinės žudynės buvo papildytos nežmoniškais kankinimais. Istoriniai tyrimai atskleidė aibę šiurpių dalykų, kaip sovietų saugumo darbuotojai elgdavosi su savo aukomis. Pavyzdžiui, Oriole žiemą čekistai savo aukas išvesdavo per šalčius į lauką, nuogus pririšdavo prie stulpų ir po truputį liejo šaltu vandeniu, kol jos pavirsdavo ledo luitais. Kijeve budeliai knežino galvas, o kai kurioms aukoms taikė „ypatingą metodą“. Auka buvo pririšama prie vamzdžio galo. Pro kitą galą buvo įleidžiama žiurkė, tas galas uždengiamas geležinėmis grotelėmis ir pradedamas kaitinti. Žiurkė puldavo gelbėtis nuo karščio ir įnirtingai grauždavo žmogaus kūną. Kronštate ir Sevastopolyje šimtai buvusių carinių karininkų surištomis rankomis buvo suvaromi į baržas, jos išplukdomos į atvirą jūrą ir skandinamos. Tokių siaubingų pavyzdžių galima rasti šimtus.

Bolševikų aukomis tapo inteligentai, buvę valdininkai, jų šeimų nariai, darbštūs ir prakutę valstiečiai, šventikai, daugelis kazokų ir jų šeimų nariai. Kur tik įžengė bolševikai, čekistai ėmėsi nuožmios kovos su klasiniais priešais. Mirties nuosprendžius skelbdavo ne teismai, o specialios trijų asmenų komisijos, vadinamosios „troikos“. Geležinis Feliksas visai šiai pragaro mašinai vadovavo (su trumpomis pertraukomis) nuo 1917 m. pabaigos iki 1926-ųjų vasaros. Kurį laiką jis buvo ir susisiekimo bei vidaus reikalų liaudies komisaras, Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos pirmininkas. O ūkiui kelti noriai pasitelkė ir politinių kalinių darbo jėgą.

Trumpas gyvenimas

F. Dzeržinskis buvo vedęs. 1910 m. Krokuvoje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, jis susituokė su lenkų socialdemokrate, vėliau – komuniste Zofija Muškat. Gyvendama Sovietų Sąjungoje, moteris dirbo Kominterne, rūpinosi komunistinių idėjų skleidimu Lenkijoje, dėstė Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete. Ji gerokai pergyveno savo vyrą, našlavo net 42 metus ir mirė Maskvoje 1968-aisiais. Pora turėjo vieną sūnų – Janą. Jis tapo inžinieriumi, Komunistų partijos veikėju. Mirė nuo infarkto 1960 m., sulaukęs vos 49-erių.

Pats Geležinis Feliksas taip pat nugyveno gana trumpą gyvenimą. 1926 m. liepos 20 d. jis sakė kalbą Komunistų partijos Centro komiteto plenume, kritikavo partijos viduje įsiveisusius priešus, šaukė, nervinosi. Pasijuto blogai. Palikęs posėdžių salę, netrukus susmuko sustojus širdžiai. Raudonojo teroro vykdytojui buvo 48-eri. Per laidotuves karstą nešė bendražygiai, tarp jų – J. Stalinas. F. Dzeržinskis palaidotas Maskvoje, prie Kremliaus sienos.

F. Dzeržinskio kultas

Sovietmečiu buvo įsuktas tikras F. Dzeržinskio kultas, jo vardu pavadinta tūkstančiai objektų ir organizacijų, pastatyta šimtai paminklų. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Rusijoje buvo bandoma atskleisti tikruosius Geležinio Felikso „nuopelnus“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo buvo demontuotas paminklas Lubiankos aikštėje, šalia centrinio KGB pastato. Tačiau dabar Rusijoje F. Dzeržinskio vardas vėl užima garbingą vietą.

Daugiau nei 1 300 gatvių ir aikščių iki šiol vadinamos šiuo vardu. 2014-aisiais Vladimiras Putinas sugrąžino F. Dzeržinskio vardą kariuomenės operatyvinės paskirties divizijai (nuo 1994 m. ji nebuvo vadinama F. Dzeržinskio vardu). Šiemet šis vardas suteiktas Nacionalinės gvardijos institutui Saratove. Tai lyg panieka tūkstančiams raudonojo teroro aukų ir jų artimųjų.

Baltarusijos sostinėje Minske priešais šios šalies KGB rūmus iki šiol stovi paminklas F. Dzeržinskiui, o jo gimtajame dvarelyje Dzeržynove veikia muziejus. Prieš dešimtmetį Rusijos federalinė saugumo tarnyba apdovanojo šį muziejų specialia premija už „aukšto meninio lygio ekspoziciją, skirtą F. Dzeržinskio gyvenimui ir veiklai“.