Visame pasaulyje paukščių yra šešiskart daugiau nei žmonių, o jų klasę sudaro mažiausiai 11 tūkst. skirtingų rūšių. Šių sparnuotų sutvėrimų savybės ir buveinės be galo įvairios, o kadangi paukščiai taip smarkiai skiriasi forma ir spalva, jų lizdai taip pat labai nevienodi. Plačiausiai paplitę dubeniniai lizdai, kuriuose saugiai guli kiaušiniai, o paskui tupi išsiritę jaunikliai. Tokiems lizdams dažniausiai parenkama vieta tarp medžių šakų ir įprastai jie pinami iš šakelių.

Kai kuriuos lizdus paukščiai stengiasi saugiau paslėpti nuo plėšrūnų akių įrengdami juos urvuose, tarp uolų ir medžių kamienuose. Tokiuose namuose šilta ir saugu. Užuot patys rausę urvus, paukščiai dažniausiai pasitelkia detektyvinius sugebėjimus ir ieško natūralių ertmių. Pavyzdžiui, uolinės pelėdos neretai įsikuria genių išsikapotose drevėse kaktusų kamienuose.

Lizdo tipą lemia paukščio išlikimo strategija. Gandrai ir baltagalviai jūriniai ereliai lizdus krauna ant pakylų, kad matytų viską aplink. Iš tokių apžvalgos aikštelių lengviau pastebėti plėšrūnus, be to, daugelis lizdų naudojami kelis dauginimosi sezonus iš eilės. Kai kurie paukščiai nemoka skraidyti arba negeba pakilti itin aukštai. Todėl fazanams, kalakutams ir putpelėms tenka krauti lizdus tiesiai ant žemės. Jų būstams reikia aukštų kraštų arba žolėtų vietų, kad kiaušiniai ir jaunikliai išliktų nematomi.

VORŲ PAGALBA

Daugelis paukščių, sukdami lizdus, naudoja klijus, kuriuos gamina visai kiti gyvūnai. Laisvoms statybinėms medžiagoms sutvirtinti jie neretai renka stiprų vorų šilką. Maži paukščiai, pavyzdžiui, nykštukai ir kolibriai, voratinkliais apvynioja lizdo kraštus.

Kadangi voratinklio šilką daugiausia sudaro baltymai, ši medžiaga yra elastinga ir prilimpa prie lizdo. Lankstus tinklas suteikia lizdo struktūrai paslankumo, kuris ypač naudingas paukščių jaunikliams augant ir grumiantis dėl vietos ir maisto. Kartais paukščiai įdarbina net pačius vorus. Pavyzdžiui, naminės karietaitės vagia vorų kiaušinėlius ir deda juos į savo lizdus. Remdamiesi laboratoriniais eksperimentais, mokslininkai mano, kad vorai lizde naikina kenkėjus. Išsiritę jie minta erkėmis, kurios ramybės neduoda paukščių jaunikliams.

NUO ŠAKELIŲ IKI DUOBELIŲ

Kaip paukščiai stato namus iš šakų?

VIETOS PARINKIMAS
Paukščiai dažnai ieško vietos aukštai medžiuose, kad kiaušinius slėptų lapai.

ŠAKELIŲ RINKIMAS
Radę tinkamą vietą, sparnuočiai ieško nukritusių šakelių, iš kurių galėtų sukrauti lizdą. Prieš tiksliai padėdami šakeles į vietą, paukščiai tiesiog sumeta jas į medį ar šalia jo.

PAGRINDO SLUOKSNIS
Iš surinktų pagaliukų ir šakelių supinamas pirmasis lizdo sluoksnis. Dažniausiai jis būna dubens formos, kad kraštais pridengtų kiaušinius ir jauniklius.

PLUOŠTŲ PYNIMAS
Į šakelių tinklą įpinama lanksčių medžiagų, pavyzdžiui, žolės stiebelių, kad lizdas būtų tvirtesnis. Paukščiai tai daro savo smailiais snapais, o kai kurie net moka surišti mazgus.

BŪSTO STIPRINIMAS
Pabaigoje neretai renkama kokia nors lipni medžiaga, sutvirtinanti visą konstrukciją. Dažniausiai tai būna purvas arba šilkas.

STATINIAI IŠ SEILIŲ

Kai kurie paukščiai lizdams ieško nepriekaištingos formos šakelių, o Tunbergo erodramai patys gamina biologinę statybinę medžiagą. Kraunant lizdą, šių paukščių seilių liaukos padidėja ir jų jaunikliai gimsta būstuose, sulipdytuose vien iš seilių.

Seilės išskiriamos ant lygaus vertikalaus paviršiaus, pavyzdžiui, uolos ar sienos, ir iš jų paukštis suformuoja krepšelio formos lizdą. Atvirame ore seilės sukietėja ir prilimpa prie sienos ar jau pradėto lipdyti lizdo. Baigtas lizdas yra maždaug 6 cm ilgio ir 1,5 cm gylio, jame telpa du kiaušiniai.

Šie lizdai laikomi delikatesu kinų virtuvėje. Dažniausiai jie dedami į sriubas. Tradicinėje virtuvėje Tunbergo erodramų seilių būstai vartojami jau mažiausiai keturis šimtmečius. Manoma, kad jie yra maistingi ir jaunina odą bei audinius.