1927 m. birželio 1-osios naktį, 2.30 val., prie Kauno tvirtovės VI forto nuaidėjo šūviai. Prie stulpo susmukęs pasmerktasis buvo išskirtinis žmogus tarpukario Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų sąraše. Buvęs Lietuvos kariuomenės generolas Konstantinas Kleščinskis sušaudytas už tai, kad šnipinėjo sovietų Rusijos naudai.

Manvydas VITKŪNAS

Būsimasis karininkas gimė 1879 m. gegužės 1 d. Užkaukazėje, Jelizavetpolio mieste. Dabar šis miestas Azerbaidžane vadinamas Gendže. K. Kleščinskio tėvas Karolis buvo kilęs iš Lietuvos. Baigęs gimnaziją, Konstantinas išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą, tačiau mokėsi tik vieną semestrą. Atsidūrė Maskvoje, įstojo į karo mokyklą, ją baigė 1901 m. Tarnavo pėstininkų daliniuose. 1904–1905 m. dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, Rusijos imperijai pasibaigusiame gėdingu pralaimėjimu. Tačiau pats K. Kleščinskis šiame kare pasižymėjo kaip geras karininkas, pelnė ne vieną apdovanojimą.

Karų verpetuose

1906 m. K. Kleščinskis įstojo į Nikolajaus generalinio štabo akademiją Sankt Peterburge, taip pavadintą imperatoriaus Nikolajaus I garbei. Tai buvo prestižinė karo mokykla ir puikus tramplinas jaunam karininkui siekti tolesnės karjeros. Tapęs generalinio štabo karininku, K. Kleščinskis tarnavo įvairiose imperijos vietose – nuo Sankt Peterburgo iki Vladivostoko. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į europinę imperijos dalį, dalyvavo kovose su Vokietijos pajėgomis. Ėjo aukštas divizijos štabo viršininko pareigas.

Visgi dalyvauti kovose jam teko neilgai – 1915 m. vasaros pabaigoje patekęs į vokiečių nelaisvę, K. Kleščinskis išbuvo joje iki pat 1918-ųjų. Karui pasibaigus atgavęs laisvę, jis, kaip ir daugybė kitų Rusijos imperijos karininkų, turėjo spręsti nelengvą dilemą: ką daryti toliau?

Rusijoje po 1917 m. bolševikų revoliucijos vyko pilietinis karas, buvusios imperijos pakraščiuose kūrėsi nepriklausomos valstybės. Viena iš jų buvo daugiau nei šimtą metų svetimųjų priespaudą patyrusi Lenkija. K. Kleščinskis stojo į lenkų tarnybą, tačiau pasiūlytos pareigos ambicingo karininko netenkino. Tada jis nusprendė bandyti pasiekti Rusijos „baltųjų“, kovojusių su bolševikais, pajėgas. K. Kleščinskis norėjo susisiekti su generolu Nikolajumi Judeničiumi, vadovavusiu šiaurės vakarų Rusijos baltagvardiečių pajėgoms. K. Kleščinskio kelias ėjo per nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą. 1919 m. gegužę jis stabtelėjo Kaune.

Lietuvos laikinojoje sostinėje susitikęs su šalies krašto apsaugos ministru Antanu Merkiu, K. Kleščinskis priėmė pasiūlymą stoti į Lietuvos kariuomenės karių gretas. Mūsų kariuomenėje, Nepriklausomybės kovų metu kovojusiai su trimis priešais (bolševikais, bermontininkais ir lenkais), trūko aukštą karinį išsilavinimą įgijusių karininkų (pirmiausia todėl, kad galimybės Rusijos kariuomenėje siekti aukštų laipsnių ir postų lietuviams katalikams buvo itin suvaržytos). Panašių, lietuvių kalbos net nemokančių karininkų to meto Lietuvos kariuomenėje buvo gana nemažai, ir K. Kleščinskis papildė jų gretas. Pradėjo tarnybą instruktoriaus pareigomis, greitai tapo brigados vadu. Dalyvavo kovose, buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Paskirtas Generalinio štabo viršininko padėjėju, vėliau ėjo kitas pareigas.

1920 m. K. Kleščinskis buvo Lietuvos delegacijos, vykusios derybų į Maskvą, narys. Nuo 1920 m. rugpjūčio iki 1921 m. balandžio užėmė labai atsakingas Generalinio štabo viršininko pareigas, paskui buvo Pirmosios pėstininkų divizijos vadu. 1922-aisiais K. Kleščinskiui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Lietuvos kariuomenėje šis karininkas pasiekė daugiau, nei atrodė įmanoma tokiam, galima sakyti, iš šalies priklydusiam asmeniui.

1923 m. gana netikėtai ir skubiai K. Kleščinskis buvo išleistas į atsargą. Tai lėmė konfliktas su politine ir karine vadovybe. Tuo metu šaliai vadovavo demokratiškai išrinktas Prezidentas Aleksandras Stulginskis, o K. Kleščinskis vieno aukštųjų karininkų pobūvio metu kartu su bendraminčiais išreiškė nepasitikėjimą vadovybe. Į aikštę iškilo ir ankstesni K. Kleščinskio pareiškimai, esą neilgai trukus ši nevykusi valdžia bus nušalinta ir į valdžią ateis diktatorius, tostai už tautininkų lyderį Antaną Smetoną. Vadovybė nusprendė neužmerkti akių prieš aukštas ir atsakingas pareigas užimančio generolo elgesį ir nusprendė atsisakyti jo pagalbos.

Kai po 1926 m. perversmo į valdžią atėjo tautininkai ir A. Smetona jų priešakyje, K. Kleščinskis tikėjosi jų paramos, rašė prašymus grąžinti jį į kariuomenę, tačiau nieko nepešė. Lietuvos piliečiu tapęs generolas turėjo tenkintis neprasta pensija ir pakaunėje gautais 12 hektarų žemės. Atrodytų, buvo galima gyventi ramiai, neieškant nuotykių. Tačiau K. Kleščinskis buvo įsuktas į tikrą jų verpetą, kuris galiausiai baigėsi generolo mirtimi prie stulpo pirmąją vasaros naktį.

500 litų per mėnesį

1924 m. pabaigoje K. Kleščinskis, kaip įmonės „Pollet“ atstovas, išvyko į sovietų Rusiją ir apsilankė Maskvoje. Išleistas į atsargą, Lietuvos karininkas iš tiesų toje įmonėje nedirbo, bet prisistatė jos atstovu, siekdamas gauti vizą. Jei tikėtume pačiu K. Kleščinskiu, jo bandymai Maskvoje megzti prekybos ryšius buvo nesėkmingi, tačiau jam pavyko aplankyti savo seniai matytą sunkiai sergančią žmoną, po operacijos gulėjusią ligoninėje.

Giminystės ryšiai tvirtai saistė Lietuvos atsargos generolą su Rusija. Sankt Peterburge gyveno jo motina ir brolis, Maskvoje – teta ir dešimtmetis sūnus Borisas. Beje, sūnus, 1925 m. mirus mamai, o tėvui gyvenant Lietuvoje, faktiškai buvo našlaitis.

Iš Rusijos kilęs, šioje šalyje giminių turintis, iš Lietuvos kariuomenės atleistas ir nuoskaudą juntantis atsargos generolas buvo puikus sovietų žvalgybos taikinys. Jos agentai tokios progos nepraleido. Kaip vėliau prisipažino K. Kleščinskis, 1926-ųjų liepą jis pirmą kartą bendravo savo šeimos klausimais su Sovietų Sąjungos atstovybės Kaune darbuotojais. Pasak generolo, jis bandė iš bolševikų gauti leidimą parsivežti į Lietuvą sūnų, siekė padėti Rusijoje likusiai motinai.

Vėliau buvo dar keli susitikimai su sovietų atstovais, kurie sutiko padėti, ir netgi labai dosniai, jei K. Kleščinskis sutiks šnipinėti Sovietų Sąjungos naudai, teiks informaciją apie politinius procesus Lietuvoje, įvairius kariuomenėje vykstančius procesus. Sovietų agentai galėjo tikėtis naudos, nes K. Kleščinskis, nors jau ir išleistas į atsargą, išsaugojo asmeninius ryšius su Lietuvos karininkais ir pareigūnais. Už informaciją sovietų atstovai žadėjo kas mėnesį mokėti 500 litų, taip pat pagerinti Rusijoje gyvenančios motinos padėtį ir padėti iš Maskvos į Lietuvą atsivežti sūnų.

Generolo ryšiai su sovietų atstovais nepraslydo pro akis Lietuvos kontržvalgybai. Kaip rašė savo atsiminimuose vienas garsiausių tarpukario Lietuvos žvalgybininkų Jonas Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), gerai pažinojęs K. Kleščinskį, generolas kurį laiką buvo akylai sekamas kontržvalgybos agentų. Buvo stebimi jo ryšiai su sovietų pasiuntinybės atstovais.

Vieną pavakarę K. Kleščinskio namus stebėję agentai informavo, kad pas generolą atvyko svečias. P. Budrys pats dalyvavo sulaikymo operacijoje. Namas buvo apsuptas slaptųjų agentų. Į butą J. Budrys su dar vienu pareigūnu užėjo, kai K. Kleščinskis ruošėsi išleisti lankytoją.

Atsiminimuose J. Budrys rašė (tekstas sutrumpintas): „Sugirgždėjo durys, ir ant laiptų viršuj pasirodė generolas. Jis dairėsi, ar kelias laisvas ir ar galima išleisti svečią. Atsisėdo ir, prisidėjęs dešinę ranką prie kaktos, žvalgėsi labai atidžiai. Tą momentą aš ir palaikiau tinkamiausiu. Keliais šuoliais atsistojau prieš generolą, kuriam tas netikėtumas net kojas pakirto – negalėjo atsikelti. „Veskite į vidų, generole, mandagumams ne laikas, kaip tik noriu pamatyti jūsų svečius.“ Negaišdamas ėjau su generolu ir agentu iš paskos. Mes su generolu sėdėjome valgomajame už stalo. Svečio nebuvo matyti, bet N-a (agentas) jau šeimininkavo po butą ir iš sandėliuko, esančio prie priemenės, ne tik jau vedėsi svečią, kuris ten buvo pasislėpęs, bet ir nešėsi kelis lapus popieriaus, kurio tas svečias norėjo atsikratyti. Svečias irgi atrodė gerokai išsigandęs, stovėjo viduryje kambario paraudusiu veidu.“

Agentas Ivanovas 12

Kontržvalgybininkų triūsas nebuvo bergždžias. Generolo svečias pasirodė esąs Sovietų Sąjungos pasiuntinybės darbuotojas. Jis turėjo šūsnį K. Kleščinskio (sovietų agento Ivanovo 12) parašytų informacinių pranešimų apie politinę padėtį šalyje, įvairius politikų bendravimo užkulisius, taip pat informaciją apie karinius dalinius, jų vadus, dislokacijos vietas.

Tokios žinios apie kariuomenę nebuvo itin slaptos – kur koks pulkas dislokuotas, buvo labai lengva sužinoti. Tačiau surinktų įkalčių pakako, kad K. Kleščinskis būtų apkaltintas šnipinėjimu. Teisme generolas kaip įmanydamas bandė sumenkinti savo padarytos žalos valstybės saugumui mastą, gailėjosi ir teisinosi, kad taip elgtis buvo priverstas dėl „sunkios materialinės padėties“ (nors iš tiesų jo kaip generolo pensijos ir turimos žemės tikrai pakako pragyventi).

Nuteistas mirties bausme, K. Kleščinskis parašė malonės prašymą Prezidentui A. Smetonai, tačiau šis nusprendė rusų šnipo nepasigailėti. Egzekucijos išvakarėse pasmerktąjį aplankė stačiatikių šventikas. Per jį generolas antrajai žmonai perdavė žiedus, piniginę ir plaukų sruogą. Egzekucijos naktį K. Kleščinskį sušaudė mirties nuosprendžius vykdžiusi Karo policijos mokyklos karių komanda. Kūnas buvo užkastas iš anksto paruoštoje duobėje.

Sovietų Sąjungos pasiuntinys atsiprašė Lietuvos Vyriausybės dėl incidento. Vienas iš ambasados darbuotojų iškart po K. Kleščinskio suėmimo skubiai išvyko į Maskvą. Didelio tarptautinio skandalo buvo išvengta.