Tai buvo vienas trumpiausių ir įspūdingiausių karų. Mažytis Izraelis sugebėjo per mažiau nei savaitę įveikti keturių arabų šalių koaliciją ir užimti keliskart didesnę teritoriją, nei iki tol kontroliavo Izraelio valstybė. Prieš 50 metų, 1967 m. birželio 5–10 d., vykęs Izraelio karas su Egiptu, Sirija, Jordanija ir Iraku, palaikomais viso būrio kitų šalių, dažniausiai taip ir vadinamas – Šešių dienų karas.

Manvydas VITKŪNAS

Šis karas tapo vienu iš kritinių jau seniai trukusio žydų ir arabų konflikto Artimuosiuose Rytuose etapų. Nuo biblinių laikų gyvenę Palestinoje, žydai prieš daugelį amžių buvo išblaškyti po pasaulį, o XIX a. prasidėjus sionizmo judėjimui sumanyta bandyti atkurti žydų valstybę. Tuo metu žydai Palestinoje, valdomoje Osmanų imperijos, sudarė gyventojų mažumą. Šioje žemėje jau daugiau nei tūkstantį metų gausiai gyveno arabai.

Arabams palestiniečiams Palestina taip pat tapo tėvyne. Todėl žydų naujakurių masinis kėlimasis į istorinę tėvynę, jų gyvenviečių kūrimasis šalia palestiniečių, tapęs masiniu reiškiniu XX a. pirmoje pusėje, negalėjo nesukelti įtampos. 1947 m. buvo paskelbta, kad Palestinoje (ją po Pirmojo pasaulinio karo kontroliavo Didžioji Britanija) bus kuriamos dvi – žydų ir arabų – valstybės, o Jeruzalė įgaus specialų tarptautinį statusą.

1948 m. gegužės 14 d. paskelbus Izraelio nepriklausomybę, jau kitą dieną prasidėjo žydų valstybės karas iškart su penkiomis arabų šalimis – Egiptu, Jordanija, Sirija, Libanu ir Iraku. Šio karo, Izraelyje vadinamo Nepriklausomybės karu, metu žydai apsigynė, o nepriklausoma Palestinos valstybė taip ir nebuvo sukurta. Izraelis užėmė dalį palestiniečių valstybei numatytų žemių, o kitas ėmė kontroliuoti kaimyninės šalys (Vakarų Krantą – Jordanija, Gazos Ruožą – Egiptas). Iš žydų kontroliuojamos teritorijos masiškai traukėsi arabai – pabėgėlių skaičius pasiekė 600 tūkst. Tuo pat metu iš arabų šalių ėmė masiškai trauktis žydai (apie 850 tūkst.). Jie jautėsi atkovoję istorinę tėvynę, o palestiniečiai – ją praradę.

Prasidėjo nuožmi arabų ir žydų kova. Palestiniečių kovotojai greitai perėjo prie teroro aktų taktikos. Taip pat buvo tik laiko klausimas, kada kils naujas karas tarp Izraelio ir kaimyninių valstybių. Pretekstas jam atsirado gana greitai. 1956 m. liepos 26 d. Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras paskelbė, kad nacionalizuojamas per šalies teritoriją einantis strateginis Sueco kanalas, jungiantis Viduržemio jūrą su Raudonąja. Prosovietinę geopolitinę kryptį pasirinkusiam Egiptui nacionalizavus Vakarų šalių pastangomis įrengtą kanalą, kilo tarptautinis skandalas, o 1956 m. spalį–1957 m. kovą vyko vadinamasis Sueco karas – britų, prancūzų ir izraeliečių pajėgos susikovė su Egipto kariuomene. Egiptiečiai pralaimėjo, į Sueco kanalo zoną buvo įvestos Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos.

Itin neramu buvo ir Izraelio pasienyje su Libanu, Sirija ir Jordanija. Šiose šalyse veikė daugiausia iš palestiniečių pabėgėlių suformuotos kovotojų grupės. Jos prasmukdavo į Izraelio teritoriją, rengė išpuolius. Pagrindinė šių kovotojų rėmėja buvo Sirija. Ji, kaip ir Egiptas, ėmė orientuotis į Sovietų Sąjungą. Izraelis buvo aiškiai proamerikietiškas, o Sirija ir Egiptas (šios šalys sudarė sąjunginę valstybę – Jungtinę Arabų Respubliką) – prosovietiniai.

Išvedė taikdarius

Nuo 1967 m. pradžios įtampa prie Izraelio sienų sparčiai augo. Su Sirija kilo kruvinų incidentų dėl ribotų vandens išteklių naudojimo pasienio rajonuose banga, su Jordanija – nuolatiniai konfliktai dėl iš šios šalies į Izraelio teritoriją prasismelkiančių kovotojų išpuolių ir atsakomųjų Izraelio pajėgų reidų. Izraelis ir arabų valstybės pasienyje ėmė telkti reguliariąsias pajėgas, netrukus buvo pradėta masinė karių mobilizacija. Egipto karo laivai užblokavo vienintelį Izraelio uostą Raudonojoje jūroje – Eilatą. Savo dalinius į pagalbą konfliktui pasirengusioms sąjungininkėms ėmė siųsti ir kitos arabų šalys – Alžyras, Irakas. G. A. Naseras kreipėsi į kitų arabų šalių vadovus ir pakvietė „nustumti žydus į jūrą“. Negana to, Egiptas pasiekė, kad iš jo teritorijos būtų išvestos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos, esą ginančios Izraelį.

Karo išvakarėse izraeliečiai buvo sutelkę 264 tūkst., arabai – 547 tūkst. karių. Žydų pajėgos turėjo 300 lėktuvų ir sraigtasparnių, jų priešai – 957. Tankų Izraelio pajėgose buvo 800, arabų kariuomenėje – daugiau nei 2 500. Kiekybinę priešų persvarą izraeliečiai nusprendė kompensuoti netikėtu puolimu ir iniciatyvos perėmimu.

Atakavo aerodromus

Birželio 5 d. Izraelio ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą. Žydų karo lėktuvai atakavo Egipto, netrukus ir Sirijos, Jordanijos, Irako aviacijos bazes. Izraeliečiai sunaikino visas Jordanijos karines oro pajėgas, tris ketvirtadalius Egipto ir du trečdalius Sirijos karinių lėktuvų ir sraigtasparnių. Daugelis jų nė nespėjo pakilti į orą. Mažus nuostolius patyrė tik tiesioginės sienos su žydų valstybe neturintys irakiečiai – neteko vos dešimties savo orlaivių.

Operacija buvo puikiai suplanuota ir labai veržli. Pavyzdžiui, Egipto teritorijoje žydų lakūnai pirmosios atakos metu puolė 11 aviacijos bazių. Galingam smūgiui buvo sutelkta net 95 proc. Izraelio kovos lėktuvų. Per 1 val. 15 min. žydai sugebėjo sunaikinti 197 egiptiečių orlaivius, net 187 iš jų – dar stovinčius ant žemės. Grįžę ir pasipildę kuro žydų lėktuvai pradėjo antrąją ataką – atakavo dar 14 egiptiečių bazių. Taktika buvo gudri – pirmiausia bombarduoti ne patys lėktuvai, angarai, o aerodromų kilimo takai. Taip buvo atimta galimybė priešų naikintuvams pakilti į orą, o žemėje jie jau tebuvo pasyvūs taikiniai. Be to, izraeliečiai sugebėjo sunaikinti didelę dalį priešų radiolokacinių stočių ir priešlėktuvinės gynybos pozicijų. Iš viso Izraelio karinės pajėgos per dvi atakas sunaikino 304 egiptiečių orlaivius, o patys patyrė minimalius nuostolius – neteko vos 9 lėktuvų ir 6 pilotų, dar du pateko į nelaisvę.

Atlikę kovos su egiptiečiais užduotis, Izraelio kariniai orlaiviai buvo permesti atakuoti sirų, jordaniečių, irakiečių. Šie, remdami Egiptą, jau buvo spėję surengti atakų Izraelyje.

Emocijos Jeruzalėje

Galinga karinių oro pajėgų operacija užtikrino žydų pajėgoms visišką dominavimą ore. Dabar izraeliečiai galėjo daug drąsiau atakuoti ir priešų sausumos pajėgas, tačiau jos buvo gausios ir galingos.

Birželio 5-ąją Izraelio sausumos pajėgos puolė egiptiečius Gazos srityje ir Sinajaus pusiasalyje. Šis kalnuotų dykumų rajonas tapo milžiniško tankų ir mechanizuotųjų dalinių susirėmimo vieta. Per keturias dienas žydai užėmė teritoriją, plotu beveik prilygstančią Lietuvai. Pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose Izraelio kariai maudėsi Sueco kanale.

Tuo pat metu vyko kovos su Jordanijos ir Sirijos pajėgomis. Birželio 5 d. apie 10 val. 15 min. prasidėjo žydų ir jordaniečių pajėgų susirėmimai dėl Jeruzalės. Jordanija, kontroliavusi Vakarų Krantą (kartu su rytine Jeruzalės dalimi), atmetė Izraelio pasiūlymą be kovos perduoti jam šią teritoriją. Prasidėjo nuožmus mūšis dėl Jeruzalės. Jordanijos pajėgos ten buvo įsirengusios atsparos punktų, tranšėjų, įvairių gelžbetoninių įtvirtinimų tinklą. Vien blindažų buvo beveik pusšimtis.

Pagrindinė kovų dėl Jeruzalės našta teko Izraelio kariuomenės 55-ajai oro desanto brigadai, vadovaujamai pulkininko Motos Guro. Žydų ir arabų kariai kovėsi siaurose tranšėjose, senamiesčio gatvelėse. Mūšyje prie vadinamosios Arsenalo kalvos per kelias valandas žuvo 50 izraeliečių ir 106 jordaniečių kariai, daugiau nei po šimtą kovotojų buvo sužeisti. Kovų dėl Jeruzalės kulminacija tapo Izraelio karių prasiveržimas iki Raudų sienos. Jordanijos valdymo laikotarpiu 19 metų žydai negalėjo jos lankyti. Tad dabar kariai verkė, šaukė, meldėsi prie žydų tautai bene švenčiausios vietos.

Nukentėjo ir amerikiečiai

Šiaurės fronte, prie Sirijos sienos, puolimą izraeliečiai pradėjo tik birželio 9-ąją. Per dvi dienas žydai pralaužė sirų gynybą ir užėmė strategiškai svarbias Golano Aukštumas. Skirtingai nei Sinajaus pusiasalio (jis vėliau buvo grąžintas Egiptui), Golano Aukštumų Izraelis negrąžino Sirijai ir jas aneksavo.

Kovų metu žuvo, įvairiais duomenimis, nuo 776 iki 983 izraeliečių, daugmaž 11,5 tūkst. egiptiečių, nuo 1 tūkst. iki 2,5 tūkst. sirų, mažiausiai 696 jordaniečiai, keliolika irakiečių. Nuostolių šiame kare kiek netikėtai patyrė ir amerikiečiai. Izraelio pajėgos per klaidą iš lėktuvų ir torpedinių katerių apšaudė rytinėje Viduržemio jūros dalyje buvusį Jungtinių Amerikos Vasltijų žvalgybinį laivą. Žuvo 34 amerikiečių jūrininkai, dar 173 buvo sužeisti.

Vos per šešias dienas Izraelis pasiekė milžiniškų laimėjimų – sutriuškino galingą kelių kaimyninių valstybių koaliciją, užėmė didelę teritoriją ir laimėjo karą patyręs palyginti menkus nuostolius. Tačiau Izraelio pergalė tapo tragedija arabams – šimtai tūkstančių žmonių bėgo iš Vakarų Kranto, Sinajaus, Golano Aukštumų.
1973 m. kilo ketvirtasis arabų ir Izraelio karas. Sirija ir Egiptas, gavę tiesioginę Sovietų Sąjungos karinę paramą, puolė Izraelį, tačiau žydų valstybė vos po 18 dienų vėl šventė pergalę.