Apie septynis pasaulio stebuklus girdėjo daugelis: pirminis ir dar ne visas jų sąrašas buvo sudarytas antikinėje Graikijoje. Įstabiausi žmogaus rankų kūriniai buvo apdainuoti poeto Antipatro Sidoniečio trumpame eilėraštyje. Jie visi stovėjo trumpai gyvavusioje Aleksandro Makedoniečio sukurtoje imperijoje. Iš septynių pasaulio stebuklų mūsų dienų sulaukė vos vienas – Cheopso piramidė Egipte. Todėl prieš dešimt metų, 2007-aisiais, privačia iniciatyva buvo surengti naujųjų septynių pasaulio stebuklų rinkimai, sukėlę nemažai diskusijų.

Manvydas VITKŪNAS

Nuo seno įprasta sudarinėti iškiliausių, žymiausių, svarbiausių žmonių, meno ar technikos kūrinių, istorinių įvykių, gamtos objektų sąrašus. Beveik kiekvienas toks bandymas kelia ginčų, abejonių dėl reitingavimo metodikos, atrankos kriterijų. Atsiranda alternatyvūs sąrašai, ir pačių pačiausių dalykų rinkimai yra kone nenutrūkstamas procesas. Tačiau kai kurie reitingai gyvuoja labai ilgai. Bene puikiausias pavyzdys – septynių pasaulio stebuklų sąrašas.

Kodėl septyni?

Jau antikinėje Graikijoje buvo įprasta sudarinėti svarbiausių dalykų sąrašus. Dar V a. pr. Kr. Herodotas savo garsiojoje „Istorijoje“ aprašė pasaulio stebuklus. Tiesa, jų tebuvo trys, ir visi jie tilpo vienoje Egėjo jūros saloje – Same. Vienas iš jų – tunelis, kurį salos gyventojai iškirto kalno viduje nuo vieno šlaito iki kito, o jo viduje įrengė kanalą, kuriuo tyrą versmės vandenį tiekė miestui. Antruoju stebuklu vadinamas didžiulis molas, įrengtas šalia uosto, o trečiuoju – saloje esanti deivės Heros šventykla.

Kurį laiką naujais objektais buvo pildomas šis Herodoto sudarytas pirmasis pasaulio stebuklų sąrašas, o galiausiai II a. pr. Kr. Antipatras Sidonietis sudarė naują pasaulio stebuklų sąrašą. Tačiau kodėl septynių, o ne, pavyzdžiui, penkių ar dešimties? Antikinėje Graikijoje svarbiausių dalykų skaičius dažniausiai būdavo septyni. Šiam skaičiui graikai teikė išskirtinę reikšmę. Tai buvo dievo Apolono skaičius, simbolizavęs pilnatvę ir užbaigtumą. Todėl visiškai nenuostabu, kad greta septynių iškiliausių išminčių, septynių garsiausių skulptorių bei kitų svarbiausių septintukų atsirado ir septynių pasaulio stebuklų sąrašas. Į jį pakliuvo objektai, buvę trijuose žemynuose – Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Teritoriškai visi jie pateko į buvusios Aleksandro Makedoniečio imperijos ribas. Šios žemės, kur kartu su didžiojo karvedžio užkariavimais plito ir helenistinė kultūra, buvo gerai pažįstamos senovės graikams.

Antipatras Sidonietis savo eilėraštyje (kuris, tiesa, kai kurių tyrinėtojų priskiriamas kitam autoriui – Antipatrui iš Salonikų) paminėjo daugelį iš septynių pasaulio stebuklų – Egipto piramides, kabančiuosius Babilono sodus (taip pat ir galingas Babilono miesto sienas, kurių viršumi galėjo važinėti kovos vežimai), Dzeuso skulptūrą Olimpijoje, Rodo kolosą, Halikarnaso mauzoliejų, deivės Artemidės šventyklą Efese. Tai šeši objektai iš mums žinomų septynių pasaulio stebuklų. Iš viso Antipatras paminėjo septynis objektus (septintasis – Babilono miesto sienos), tačiau ilgainiui septintoje vietoje įsitvirtino Egipte graikų pastatytas įspūdingas Aleksandrijos švyturys. Šis objektas minimas Filono Aleksandriečio veikale „Apie septynis stebuklus“.

Kai kurie kiti autoriai šį sąrašą bandė interpretuoti savaip, pavyzdžiui, vietoj Aleksandrijos švyturio nurodydavo garsiąją Aleksandrijos biblioteką ar kaip stebuklus minėjo persų valdovo Kyro mauzoliejų Persepolyje, Dzeuso altorių Pergamo šventykloje ir įvairius kitus objektus.

Kas nugriovė kolosą?

Net šeši iš septynių pasaulio stebuklų neišliko iki mūsų dienų. Nuostabūs kabantieji Semiramidės sodai, Babilone sukurti Nabuchodonosaro II nurodymu jo žmonai, besiilgėjusiai savo tėviškės Medijoje (Šiaurės Vakarų Irane), buvo sugriauti mūsų eros pradžioje žemės drebėjimo. Tokia pat stichija pasiglemžė ir IV a. pr. Kr. Halikarnase (dab. Bodrume, Turkijoje) vietos valdovui Mausolui skirtą įspūdingą kapavietės pastatą (iš čia kilo žodis „mauzoliejus“). Per žemės drebėjimą labai apgriauto mauzoliejaus likučiai XV–XVI a. buvo panaudoti Bodrumo tvirtovės statybai.

Rodo kolosas, milžiniška graikų saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi Rodo saloje, buvo skirta įamžinti salos gyventojų pergalei prieš Rodą nesėkmingai bandžiusį užimti karvedį Demetriją Poliorketą. Rodo kolosas buvo pastatytas per 12 metų prie įplaukos į uostą ant tvirto marmurinio postamento. Statybos darbams panaudoti ir apgulos įrenginių, kuriuos, puldami Rodą, naudojo priešai, likučiai. Ant postamento iškilo milžiniška jaunuolį vaizduojanti skulptūra, jos viduje buvo akmens plokštės ir geležiniai strypai, o pačios skulptūros paviršius buvo sudarytas iš bronzos plokščių. Manoma, kad Rodo kolosas dydžiu galėjo prilygti Laisvės statulai Niujorke.

Nenuostabu, kad toks gigantiškas statinys, iškilęs 282 m. pr. Kr., pelnytai tapo vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Rodo kolosas išstovėjo 56 metus ir buvo sugriautas žemės drebėjimo, o bronzos lakštai vėliau panaudoti kaip metalo žaliava.

Sudegino šventyklą

Efese (dab. Turkijos teritorijoje) VI a. pr. Kr. vietos gyventojai sugebėjo pastatyti šventyklą, pasak amžininkų, neturėjusią lygių visame graikų pasaulyje. Tačiau 356 m. pr. m. e. tuščiagarbis pilietis Herostratas ją padegė, tokiu drastišku būdu siekdamas įamžinti savo vardą (sutikime, jam pavyko tai padaryti!). Šventykla buvo visiškai atstatyta Aleksandro Makedoniečio nurodymu, tačiau IV a., uždraudus senuosius kultus, uždaryta, apgriauta. Jos vietoje iškilo krikščionių bažnyčia, tačiau ji taip pat neišliko. XIX a. pabaigoje archeologinių tyrimų metu pavyko rasti senųjų šventyklų likučius.

Dar vienas įspūdingas dievams skirtas statinys buvo Dzeuso skulptūra svarbiausiame senovės graikų dvasiniame centre – Olimpijoje. Garsus skulptorius Feidijas sugebėjo per 10 metų sukurti didingą kūrinį – sėdintį Dzeusą vaizduojančią skulptūrą. Skulptūrai panaudota daug dramblių kaulų ir ne mažiau kaip 200 kilogramų aukso. Pasakojama legenda, esą, kai Feidijas baigė darbą, priėjo prie skulptūros ir garsiai paklausė: „Dzeusai, ar tu patenkintas?“, atsakymo neteko ilgai laukti – trenkė žaibas, ir šventyklos grindys milžiniškos skulptūros papėdėje įskilo.

Įsitvirtinus krikščionybei, šventykla, kurioje stovėjo Dzeuso skulptūra, taip pat buvo uždaryta. Šventovė ne kartą buvo apiplėšta, padegta, ir galiausiai iš jos mažai kas liko.

Aleksandrijos švyturys buvo pastatytas III a. pr. Kr. Faro saloje netoli Aleksandrijos – daug amžių svarbiausio Egipto uosto. Čia jau antikos laikais vyko gyvoji prekyba, atplaukdavo daugybė laivų, ir švyturys tapo labai reikalingu ir naudingu statiniu. Jis buvo daugiau nei 130 metrų aukščio (tuo metu – vienas aukščiausių statinių pasaulyje). 796 m. švyturys labai smarkiai apgriuvo per žemės drebėjimą, bet netrukus buvo iš dalies atstatytas. Deja, XII a. Aleksandrijos uostas dėl gausių sąnašų tapo labai seklus ir kurį laiką menkai naudotas. Švyturys buvo apleistas, daug jo įrenginių išgrobstyta, o galiausiai XV a. švyturio likučiai panaudoti kaip statybinė medžiaga saloje statant tvirtovę.

Taip iš septynių klasikinių pasaulio stebuklų iki mūsų dienų teišliko Egipto piramidės (stebuklų sąraše dažniausiai turima galvoje viena piramidė – Cheopso).

Egiptiečiai piktinosi

Prieš keliolika metų šveicarų kilmės verslininkas, visuomenininkas Bernardas Vėberis sumanė surengti tarptautinę akciją ir sudaryti naują septynių pasaulio stebuklų sąrašą. B. Vėberio vadovaujama korporacija „New Open World“ paragino viso pasaulio žmones dalyvauti naujų septynių pasaulio stebuklų rinkimuose. Balsuoti buvo galima internetu, skambinant telefonu, siunčiant trumpąsias žinutes. Į pirminį sąrašą buvo įtraukti 177 objektai, į antrąjį etapą atrinktas 21. Šis sąrašas kiek sutrumpėjo, kai oficialių Egipto atstovų reikalavimu buvo išbraukta Cheopso piramidė. Egiptiečiai atvirai piktinosi naujais rinkimais – juk piramidė ir taip yra vienas iš septynių stebuklų, šio du tūkstančius metų galiojančio sąrašo niekas negali atšaukti! Galiausiai konkurso organizatoriai nusprendė Gizos piramidėms (tarp jų yra ir Cheopso piramidė) suteikti garbės kandidato statusą.

2007 m. liepos 7 d. Lisabonoje buvo paskelbtas naujas septynių pasaulio stebuklų sąrašas. Jame puikuojasi Didžioji kinų siena (Kinijoje), Tadž Mahalo mauzoliejus (Indijoje), Romos Koliziejus (Italijoje), senovinis Petros miestas (Jordanijoje), įspūdingoji Kristaus skulptūra Rio de Ženaire (Brazilijoje), senovės inkų miesto-tvirtovės Maču Pikču liekanos (Peru) ir senovės majų miesto Čičen Icos griuvėsiai (Meksikoje).

Tarp finalininkų taip pat buvo Atėnų akropolis, maurų palikimą Ispanijoje reprezentuojantys Granados Alhambros rūmai, milžiniškos Angkoro šventyklos kompleksas Kambodžoje, Eifelio bokštas Paryžiuje, Kijomidzu šventyklų kompleksas Kiote (Japonijoje), Laisvės statula Niujorke, Maskvos kremlius ir Raudonoji aikštė, Noišvanšteino pilis Vokietijoje, Stounhendžas Didžiojoje Britanijoje, Sofijos soboras (vėliau – mečetė) Stambule, senovinis Timbuktu miestas Malyje, Velykų salos skulptūros, o pats naujausias statinys – 1973 m. baigti statyti Sidnėjaus operos rūmai Australijoje.

Telieka spėlioti, kada kils iniciatyva peržiūrėti ir atnaujinti ir šį pasaulio stebuklų sąrašą.