Mažai kas geriau įkūnija viduramžius nei raiteliai ant eiklių žirgų, riterių turnyrai ir, visų svarbiausia, didingos mūrinės pilys, pirmiausia iškilusios Vidurio Europoje. Siekiant suprasti tikrąją jų paskirtį, verta pažvelgti į gyvenimą ankstyvaisiais viduramžiais.

Nuo 800 iki 888 m. Frankų imperija, kaip ir šiek tiek anksčiau Romos imperija, kontroliavo didžiąją dalį Vakarų ir Vidurio Europos. Tačiau frankų įtakai nykstant žlugo ir centrinė valdžia, tad netrukus tarp diduomenės įsiplieskė teritorinės kovos. Kiekvienas valdovas norėjo susigrąžinti valdžią anksčiau kontroliuotose žemėse, tad nereikėjo ilgai laukti, kol visame krašte kilo neramumai.

Tarsi šių vidinių kovų nebūtų gana, Vidurio Europos puolimui pasiryžo svetimšaliai kariai, po Frankų imperijos žlugimo pajutę regiono silpnumą. Plėšti ir niokoti vietines gyvenvietes pradėjo ne tik krantus pasiekę vikingai, bet ir istorinėse Vengrijos žemėse gyvenę madjarai, plėšikiškus antpuolius rengę visoje Vidurio Europoje.

Vietos didikai ėmė kurti atskiras valdžios struktūras, teisines sistemas ir žemės ūkį, tačiau nuolatiniai karai kėlė grėsmę jų asmeninėms valdoms, tad reikėjo rasti būdų, kaip jas apsaugoti. Kaip tik šiuo neramiu nesantaikos laikotarpiu atsirado pirmosios europietiškos pilys. Pastatus iš dalies apginti galima apgalvotai pasinaudojus kraštovaizdžio ypatumais, tokias kaip uolos, kalnai ir upės – Transilvanijos Brano pilis yra puikus tobulos pilies vietos pavyzdys. Tačiau norint užtikrinti valdžios postų saugumą, vien to buvo maža. Todėl papildomai kasti grioviai, o iš išraustų žemių formuotos stačios kalvos – piliakalniai. Pačiame viršuje iškildavo įtvirtinti centriniai bokštai – donžonai, visą perimetrą apjuosdavo medinės tvoros.

Valdovas su šeima įsikurdavo šioje saugioje tvirtovėje, kuri ne tik padėdavo apsaugoti jų asmeninį turtą, bet ir gindavo vietos valdžią nuo kaimyninių didikų, besikėsinančių praplėsti savo valdas ir įtaką.

Didingomis tvirtovėmis garsėjančioje Anglijoje pilių statybą išpopuliarino Vilhelmas I Užkariautojas. Po pergalės Heistingso mūšyje Britų salose jo iniciatyva pradėtos statyti piliakalnio ir papilio tipo pilys. Statant tokią tvirtovę kaip Danluso pilis, pavojingai stūksanti ant Šiaurės Airijos pakrantės uolos, pasinaudota visomis įmanomomis vietovės galimybėmis. Iš vienos pusės pilį saugojo jūros barjeras, o gyventojai kūrėsi už pilies vartų. Jei kraštovaizdyje nebūdavo jokių natūralių barjerų, tekdavo supilti dirbtinę kalvą, tokią kaip Vindzoro pilies centre, Viduriniame kieme stūksantis piliakalnis.

Netrukus pilys tapo atlygiu, kurį monarchai siūlydavo didikams mainais už jų paramą. Tvyrant nuolatinei pilietinio karo grėsmei, karaliui visoje šalyje reikėjo kuo daugiau patikimų sąjungininkų, kurie galėtų numalšinti tarp gyventojų įsiplieskiančius neramumus. Šios už pagalbą dovanotos pilys jau buvo daug prabangesnės ir diduomenei tapdavo ne tik puikiais namais, bet ir saugia vieta rengti administracinius susitikimus.

Laikui bėgant ir tobulėjant ginkluotei, teko keisti tiek pilių statybai naudojamas medžiagas, tiek pačius projektus. Pavyzdžiui, iš pradžių įprastus langus su uždaromomis medinėmis langinėmis vėliau pakeitė šaunamieji plyšiai akmeninėse sienose – ambrazūros, pro kuriuos priešams pataikyti strėlėmis buvo itin sudėtinga. Sienos tapo akmeninės – storesnės ir aukštesnės, su dantytomis viršūnėmis, kurios nuo priešo atakos pridengė iš lankų atsišaudančius gynėjus. Tačiau į mūšio lauką atriedėjus naujai sukurtoms patrankoms, griuvo net ir gerai įtvirtintų koncentrinių pilių sienos. Pamažu niūrios tvirtovės neteko savo svarbos, tad buvo paliktos dūlėti ir sunaikinti laikui.

Mano namai – mano tvirtovė

Plačiąja prasme pilis – tai didelis statinys, skirtas gintis nuo užpuolikų ir saugoti jos gyventojus bei jų turtus. Įprastai mūrinę pilį supa itin storos ir bene nepralaužiamos sienos su dantytais parapetais, o greta stūkso bokštai, kuriuose galima įkurdinti karius ar sargybinius, prižiūrinčius aplinkines teritorijas. Tam, kad statinys būtų laikomas pilimi, o ne tik paprastu fortu, jame turi įsikurti valdovas ar turtingas didikas, valdantis tam tikrą teritoriją. Taigi, kad istorikai statinį laikytų pilimi, jis turėjo atlikti ir gynybinės tvirtovės, ir dvaro funkcijas.

Ankstyvųjų tvirtovių raida

Ankstyvosios viduramžių tvirtovės, Anglijoje pradėjusios plisti po 1066 m. normanų užkariavimų, vadinamos piliakalnio ir papilio tipo pilimis. Piliakalnis – tai didelė kalva ar kalnas, kurio viršūnėje įkurdinta pilis, iš pradžių statyta iš gretimų miškų medienos. Papilys – tai įtvirtintas pilies kiemas, kurį supo medinė tvora. Nors Anglijoje įsikūrus normanams, iškilo daugybė tokių pilių, nereikėjo ilgai laukti, kol karingi anglosaksai atrado esminius jų trūkumus – medinius bokštus galima lengvai sudeginti. Tačiau net ir juos palikus ramiai stūksoti, neatsparią medieną netrukus pradėdavo naikinti drėgni orai.

Ilgainiui medinius rąstus pakeitė akmenys ir mūras, padėję išspręsti akivaizdžius medinių bokštų trūkumus. Kvadratiniai normanų donžonai turėjo daug storesnes sienas ir buvo gerokai tobulesni už savo pirmtakus, bet trūkumų neišvengta ir juose. Bokštų kampuose atsirado gynybinių aklųjų zonų, tad sudegti liepsnose jiems nebegrėsė, tačiau juos įveikti vis tiek buvo įmanoma.

Iki 1270 m. viduramžių pilys transformavosi į koncentrinį tipą, kokį šiandien įprastai ir įsivaizduojame pagalvoję apie pilis. Tai – tvirtovės su eile kurtinų (bokštus jungiančių sienų) ir daugybe vartų.

Kai Lietuvai teko gintis

Lietuvoje stovėjusių pilių gynybinę galią įrodo prieš Vokiečių ir Livonijos ordinus laimėtos kovos. Apie pilių svarbą ir jų ypatumus kalbamės su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Pasaulio politikos mokslo grupės docentu, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos Karybos instituto Karo istorijos skyriaus metodininku dr. Manvydu VITKŪNU.

– Kuo pilys dabartinėje Lietuvos teritorijoje skyrėsi nuo statytų Europoje?

– Mūro plitimas tiesiogiai susijęs su civilizacijos pažanga. Iki XIV a., kai Lietuvos teritorijoje imta sparčiau statyti mūrines pilis, Lietuva ir visas baltų pasaulis buvo medinės fortifikacijos paplitimo zona. Kaip žinoma, dabartinės Lietuvos teritorijoje yra beveik tūkstantis piliakalnių. Tai labai daug. Žinoma, ne visi šie piliakalniai buvo naudojami vienu laiku, viduramžiais piliakalnių naudota daug mažiau, bet dažniausiai būtent šie piliakalniai yra išraiškingiausi, geriausiai fortifikuoti.

Medinių pilių ištakų reikėtų ieškoti ankstyvuosiuose piliakalniuose, kurie Lietuvoje pradėti įrenginėti apie tūkstantį metų prieš Kristų, bronzos amžiuje. Tai buvo dažniausiai aukštesnių kalvų viršūnėse įrengtos įtvirtintos gyvenvietės, juosiamos gynybinių sienų. Tokių įtvirtintų gyvenviečių aikštelėse stovėjo gyvenamieji būstai, ūkiniai pastatai, gyveno žmonės ir buvo laikomi gyvuliai.

Senajame geležies amžiuje, dar vadiname romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a.), įtvirtintos gyvenvietės buvo stiprinamos, labai sparčiai gausėjo ir atvirų gyvenviečių, įtvirtinimų piliakalniuose konstrukcijos tobulėjo. Viduriniame geležies amžiuje (V–VIII/IX a.) gana būdingu baltams reiškiniu tapo piliakalniai-slėptuvės, kuriuose nebuvo nuolat gyvenama, bet juose buvo ginamasi įsiveržus priešams.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX ir X–XII ir XIII a. sandūra) aiškiai išsiskiria gentinės diduomenės pilys, kuriose pradėta kaupti didesnius turtus. Be abejo, pilys tapo ir aplinkinių gyvenviečių žmonių gynybos vietomis. Vis dėlto pačios stipriausios medinės pilys Lietuvoje buvo statomos viduramžiais, tiksliau, XIII–XIV a., nes XV a., ypač po Žalgirio mūšio, daugelis medinių pilių neteko ankstesnės reikšmės ir sunyko.

– Kodėl jos daugiausia medinės? Tai lėmė medienos perteklius ar nesugebėta išmokti mūryti, nenorėta mokytis iš priešų?

– Medis buvo visuotinai prieinama statybinė medžiaga. Medinę pilį santykinai lengva pastatyti, o sudegintą galima greitai atstatyti (iš kovų su Vokiečių ordinu laikų žinome, kad kai kurios pilys, sudegintos kryžiuočių, buvo atstatomos vos ne per pusmetį). Taip pat mūsų krašte, skirtingai nei Vakarų Europoje, ypač jos pietuose, nėra lengvai apdirbamo minkštesnio akmens, kuris būtų paskatinęs protėvius anksčiau imtis statybos iš alternatyvių medžiagų. Beje, ir kryžiuočiai nemažai pilių, ypač ankstyvųjų, taip pat statė iš medžio, tik vėliau daugelį jų pakeitė mūrinėmis pilimis.

Bet pats vėlyvo mūro plitimo faktas susijęs pirmiausia su gana vėlyvu Lietuvos valstybės susikūrimu (XIII a.) ir vėlyvu mūro technologijų gamybos atėjimu į mūsų šalį. Mūryti mes mokėmės iš vokiečių, su kuriais kariavome, ir iš slavų, į kurių žemes veržėmės, kur jau XIII a. Gardine ir kitur radome mūrinių cerkvių. Manau, kad ir pirmieji mūro pilių meistrai Lietuvoje buvo pasamdyti iš kitų kraštų – Vidurio, o gal ir Vakarų Europos. Kovodami su kryžiuočiais, sunkiai gindamiesi nuo jų spaudimo, lietuviai ėmė statyti mūrines pilis svarbiausiuose gynybiniuose ir politiniuose centruose. Šios pilys gerokai sustiprino tankų medinių pilių tinklą.

– Ką šiandien mes žinome apie medinių pilių konstrukciją ir paskirtį?

– Vėlyvosios medinės pilys dažniausiai buvo statomos jau seniau naudotuose piliakalniuose, nors iškildavo ir visiškai naujų. Pirmiausia tekdavo atlikti didelius žemės judinimo darbus – nukasti, padaryti statesnius piliakalnio šlaitus, išlyginti aikštelę. Jos pakraščiai dažnai būdavo sustiprinami moliu ir akmenimis, tada piliakalnio pakraščiu statoma išorinė gynybinė siena, už kelių metrų į kiemo pusę – vidinė siena, formuojama perdanga. Virš jos būdavo įrengiama šaulių galerija su stogu. Pirmojo aukšto patalpos skirtos maistui, ginklams laikyti, kariams apsistoti. Į tokias pilis, kilus pavojui, subėgdavo aplinkinių vietovių gyventojai – ne tik slėptis, bet ir ginti pilies. Pilies sienos iš išorės dažniausiai būdavo aplipdomos molio tinku, kad būtų sunkiau pilį padegti. Turime tai prisiminti, kai įsivaizduojame iš gražių rastų suręstas pilis, – jas dengė molis.

Tokių pilių paskirtis buvo gynybinė, o dalies jų – ir rezidencinė. Pavyzdžiui, gynybai ir valdovui gyventi buvo skirta pilis, stovėjusi Kernavės Aukuro kalno piliakalnyje. Čia aptikta daugybė prabangą liudijančių radinių – brangių iš kitų kraštų atsivežtų daiktų.

Pasak žymiausio Lietuvos piliakalnių tyrinėtojo archeologo dr. Gintauto Zabielos, kovų su Vokiečių ordinu metu Lietuvoje atsirado išvis naujas įtvirtinimų tipas, iki tol buvęs žinomas tik Vakarų Europoje, – moto tipo pilys. Joms būdavo supilami įtvirtinimai, susidedantys iš pagrindinės pilies ar didelio bokšto vietos – moto – ir žemesnės įtvirtintos didesnio ploto vietos – papilio. Literatūroje šis X–XIV a. gyvavęs pilių tipas angliškai vadinamas „motte and bailey“. Didžiausi motai (iki 15 m aukščio ir 50 m skersmens, nors pavienių yra ir didesnių) žinomi Anglijoje ir Prancūzijoje, o į rytus jie mažėja. Motai paplitę daugiausia lygiose vietovėse. Lietuvoje motus statė kryžiuočiai palei Nemuną ir patys lietuviai krašto gilumoje, bet jų buvo labai nedaug.

– Kiek galėjo būti medinių pilių, kaip funkcionavo jų tinklas? Tikriausiai ne ant kiekvieno piliakalnio jos stovėjo?

– Be abejo, ne ant kiekvieno. Kaip jau minėjau, dalis piliakalnių buvo ankstyvi ir apleisti dar gerokai iki viduramžių. Viduramžiais dabartinės Lietuvos teritorijoje stovėjo daug tvirtų medinių pilių, ir tai buvo išskirtinis reiškinys to meto Europoje. Kai kurios pilys kartu su mūrinėmis sudarė fortifikacines sistemas, tokias kaip Akmenos–Jūros–Nemuno gynybinė linija, apimanti daugybę vietovių: Veliuoną, Seredžių, Birštoną, Alytų, Merkinę ir kitas, kur stovėjo medinės pilys, ir Kauną bei Gardiną, kur buvo pastatytos mūrinės pilys.

Kitą pilių sistemą galima įžvelgti pačiame valstybės epicentre, Vilniaus–Trakų–Kernavės regione. Čia medinės ir mūrinės pilys puikiai papildė vienos kitas. Vilniaus pilių komplekso teritorijoje mūro statinių atsirado veikiausiai jau XIII a., bet tik XIV a. Žemutinė pilis tapo mūrinė. Ant Gedimino kalno stovinti pilis Gedimino laikais dar buvo medinė, dabartinį pavidalą ji įgavo tik valdant Vytautui. 1390 m. buvo užimta ir sudeginta Kreivoji pilis dabartinio Kalnų parko teritorijoje.

– Kokios pilys buvo reikšmingiausios?

– Jei reikėtų išskirti įspūdingiausią grynai medinį pilies ir miesto kompleksą XIII–XIV a., tai būtų Kernavė, laikoma pirmąja Lietuvos sostine. Iš medinių panemunės pilių labiausiai išskirčiau Veliuoną (dar vadintą Junigeda), kuri buvo sugriauta ir atstatyta keliolika kartų, – toks buvo kovų su kryžiuočiais intensyvumas. Labai įdomi Šeimyniškėlių pilies šalia Anykščių, kurią tyrėjai bando sieti su Mindaugo pilimi Voruta, istorija. Archeologo dr. G. Zabielos pastangomis tai yra pirmoji visiškai ištirta medinės pilies vieta Lietuvoje.

– Koks medinių pilių likimas?

– Medinių pilių sunykimo ir piliakalnių apleidimo laikas iki galo neištirtas. Kai kurios medinės pilys stovėjo kone iki XV a. vidurio, bet jų buvo nedaug – po Žalgirio mūšio neliko kryžiuočių keliamo pavojaus, o rusų ir totorių keliama labai rimta grėsmė iškilo tik XVI a. pradžioje.

Piliakalnius Lietuvoje imta tyrinėti XIX a., bet tai buvo labiau mėgėjiški kasinėjimai, o rimti moksliniai tyrimai prasidėjo XX a. pirmojoje pusėje, suintensyvėjo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ir sistemingai vyksta iki šiol. Padaryta labai daug, pastaruoju metu archeologai pasitelkia ir modernius gamtamokslinių tyrimų metodus, suteikiančius papildomos informacijos.

– Mūrines to meto pilis tikriausiai galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais?

– Na, vienos rankos pirštų tikrai neužteks. XIV–XV a. pradžioje turėjome Vilniaus Žemutinę ir Aukštutinę, Senųjų Trakų, Trakų (vadintų Naujaisiais Trakais) salos ir pusiasalio, Kauno, Medininkų pilis, taip pat pradėtą statyti, bet taip ir nebaigtą Liškiavos pilį. Nepamirškime ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančių Krėvos, Lydos, Naugarduko, Gardino ir kitų pilių. Dešimtys dabartinės Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos teritorijoje esančių arba buvusių pilių – tai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilys. Tuo metu tai buvo vienos – Lietuvos – valstybės gynybinio potencialo dalis. Kodėl mūras Lietuvoje vėlavo, jau aptarėme. Bet tai, kokios tvirtos pilys buvo pastatytos, rodo kovos su kryžiuočiais. Taip, 1362 m. nepavyko apginti pirmosios, Kęstučio ir Algirdo laikais statytos, mūrinės Kauno pilies (antroji, kurios likučius matome dabar, pastatyta jau valdant Vytautui), bet kryžiuočiams niekada taip ir nepavyko užimti Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių, kurios buvo tvirtos ir sumaniai ginamos ne kartą priešams įnirtingai puolant.

Pasibaigus viduramžiams, pilys neišnyko. Ėmė rastis naujų, ne tik gynybinių, bet ir rezidencijomis tapusių pilių (Lietuvoje turbūt geriausiai žinomos Panemunės ir Raudonės pilys prie Nemuno). Imta statyti bastionines pilis (Biržų pilis, Nesvyžiaus pilis dab. Baltarusijoje, vokiečių pilis Klaipėdoje, senosios Ordino pilies vietoje, ir kitos). Atėjo naujas pilių statybos bei naudojimo metas. Patvarioji fortifikacija niekur nedingo iki pat XX amžiaus. Kauno tvirtovė, pastatyta XIX ir XX a. sandūroje, be abejo, nėra pilis – tai visiškai kito tipo milžiniškas fortifikacinis kompleksas, žymintis daugelį amžių trukusios fortifikacijos meno raidos apogėjų.

4 legendinės medinės pilys Lietuvoje

Kernavės piliakalnių kompleksas

Pagrindinė Kernavės pilis ir kunigaikščio rezidencija buvo įsikūrusios Aukuro kalno piliakalnyje – tai liudija strateginė jo padėtis, stiprių įtvirtinimų pėdsakai ir gausiai randami prabangūs dirbiniai. Po 1365 m. Vokiečių ordino antpuolio ir gaisro pilyje teko atlikti didžiulius atstatymo darbus. Kitas gaisras kilo 1390 m. priešui, kurio pusėje kariavo ir Vytautas, prisiartinus prie pilies. Ją prieš pasitraukdami padegė patys gynėjai. Po gaisro pilis daugiau nebuvo atstatyta.

Vorutos pilis

Visapusiškai ištyrinėjus Šeimyniškėlių piliakalnį, įvairūs istoriniai bei kalbos duomenys leidžia čia buvusią pilį sieti su Mindaugo pilimi – Voruta. Šioje pilyje Mindaugas 1251 m. pirmojoje pusėje apsigynė nuo jį pašalinti sumaniusios kunigaikščių koalicijos. Šiandien Anykščiuose tikimasi, kad mūsų laikais ant Šeimyniškėlių piliakalnio galėtų būti pastatyta medinė pilis, skirta susipažinti su gyvenimu joje XIII–XIV a.

Veliuonos pilis

Pastatyta 1291 m. – tai retas atvejis, kai žinoma tiksli data. Ji buvo pagrindinis forpostas kovose su kryžiuočiais ir atlaikė daugiausia jų antpuolių. Papilys sudegintas daugybę kartų, pati pilis atstatyta tris kartus. Pasak legendų, čia mūšyje žuvęs kunigaikštis Gediminas. Vėliau tai buvo svarbi didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Vokiečių ordino atstovais vieta.

Punios pilis

Viena didžiausių Nemuno vidurupio pilių. Didelė piliakalnio aikštelė, tvirtas sudėtingos konstrukcijos pylimas, puiki strateginė padėtis rodo, kad tai buvo svarbus punktas kovose su ordinu. Rašytiniuose šaltiniuose ji minima 1382 m., kai kryžiuočiai niokojo kraštą ir, matyt, galutinai sunaikino pilį. Kurį laiką buvo tradicija Punios piliakalnį sieti su rašytiniuose šaltiniuose minimais Pilėnais, tačiau tyrinėjimai jų tapatinti neleidžia.

Pilys už Europos ribų

Tolimuose kraštuose, kaip ir Europoje, pilys buvo statomos tiek kaip tvirtovės, tiek kaip prabangūs namai. Ir kitose šalyse buvo slepiamasi taikantis prie natūralaus kraštovaizdžio – kalvų ar uolų, o statyboms naudoti vietiniai ištekliai. Japonijoje pilys daugiausia statytos iš medienos bei akmens ir buvo skirtos ne tik apsiginti, bet ir pasipuikuoti turtais. Iš klinčių pastatyta Alepo tvirtovė Sirijoje taip pat turėjo tiek saugoti, tiek žavėti. O Etiopijoje stūksančioje viduramžių Fasil Gebio tvirtovėje karališkąją šeimą saugojo net 12 vartų bokštų. Tai buvo pirmasis dviejų aukštų pastatas šalyje.

Rubriką „Ar žinai, kad mokslas be galo įdomus?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonas. Metinė paramos suma – 2 000 eurų.