Oficialiai tik keliolikos pasaulio šalių nepriklausoma valstybe pripažįstamo Taivano istorija – įdomi ir sudėtinga. Lietuva, su šia šalimi neseniai užmezgusi gana glaudžius santykius, sukėlė milžinišką Kinijos pyktį. Nors Pekinas griežtai laikosi pozicijos, kad Taivanas – tai integrali Kinijos dalis, ir daugumą Taivano gyventojų sudaro kinai, iš tiesų tai yra kitokia Kinija, ir jos savitumą lėmė istorinės peripetijos.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmiausia – keletas skaičių ir faktų. Taivaną sudaro viena didelė ir kelios dešimtys mažesnių salų, daugelis jų yra sąsiauryje, skiriančiame Taivaną nuo žemyninės Kinijos. Negana to, Taivanas greta Kinijos, Vietnamo, Filipinų ir kai kurių kitų šalių pretenduoja į dešimtis mažyčių salelių su dideliu kontinentiniu šelfu, turtingu naftos ir dujų, esančių Pietų Kinijos jūroje.

Ekonomikos milžinė

Taivanas – įdomi ir vaizdinga šalis. Jos plotas – 36,1 tūkst. kvadratinių kilometrų (beveik perpus mažesnis nei Lietuvos). Net 67 proc. Taivano teritorijos užima kalnai ir aukštumos. Čia labai geras klimatas: sausį vidutinė oro temperatūra būna apie 20 laipsnių, liepą – apie 26 laipsnius. Taivane gyvena 23,6 mln. gyventojų, vien sostinėje Taipėjuje – 7,8 mln., dar milijonas žmonių įsikūrę priemiesčiuose. Vidutinė gyvenimo trukmė šalyje – 80,9 metų. Budistai sudaro 35,3 proc., daoistai – 33,2 proc., krikščionys – 3,9 proc., tradicinių tikėjimų ir kultų išpažinėjai – 9,4 proc. šalies gyventojų, o kone penktadalis taivaniečių yra netikintys.

Šalis ekonomiškai yra labai stipri, turi galingą paslaugų ir finansų sektorių bei pramonę. Tai viena iš pasaulio kompiuterių ir kitų elektronikos prekių, ryšių įrangos, buitinės technikos, pramonės įrenginių, laivų gamintojų. Čia taip pat išvystyta lengvoji pramonė: Taivanas yra vienas didžiausių avalynės, sporto aprangos bei įrangos gamintojų pasaulyje. Jis priklausomas nuo įvežtinių naftos ir dujų išteklių, bet puikiai apsirūpina elektros energija (veikia keturios atominės elektrinės). Prieš tris dešimtmečius Taivanas tapo itin turtinga valstybe ir viena iš ekonomiškai sparčiausiai augančių regiono šalių, vadinamųjų Azijos tigrų (greta Honkongo, Pietų Korėjos ir Singapūro). Taivaniečiai gyvena vidutiniškai kur kas labiau pasiturimai nei žemyninės Kinijos gyventojai.

Viena iš Taivano sėkmės priežasčių – puiki švietimo sistema. Taivano mokyklų absolventai turi itin geras tiksliųjų ir gamtos mokslų žinias, ir tai jiems padeda sėkmingai siekti pramonės ir finansinių paslaugų sektorių specialistams reikiamų žinių, greitai integruotis į darbo rinką.

Čiabuviai – galvų medžiotojai

Taivanas ilgą laiką buvo snaudžianti sala, kurioje čiabuviai dar viduramžiais gyveno akmens amžiaus sąlygomis. Ilgainiui, kai į salą ėmė masiškai keltis naujakuriai, gyventojų skaičius smarkiai išaugo. Didelė dalis vietinių iš pakrančių buvo išstumti į kalnų rajonus, kur gyvena iki šių dienų, bet dalis liko ir lygumose (tiesa, čia jie beveik visiškai pasidavė kinų asimiliacijai). Dabar čiabuviai sudaro daugiau nei 2 proc. šalies gyventojų. Jų gyvenamosios teritorijos saugomos specialiais įstatymais.

Salos gilumoje esančiose džiunglėse gyvenantys čiabuviai savo savitumą, archajišką gyvenimo būdą išlaikė iki pat XX a., iš dalies – ir iki mūsų dienų. Vienas iš papročių, išlikusių net iki XX a. vidurio, – dantų aštrinimas. Iki šiol populiarios gausios tatuiruotės. Iki XIX a. pabaigos buvo paplitusi galvų medžioklė, kraujo kerštas. Tradiciniai verslai buvo medžioklė (ypač elnių), žvejyba, žemdirbystė, šiek tiek buvo užsiimama ir gyvulininkyste.

Prasidėjus kinų, vėliau ir europiečių skverbimuisi į salą, Taivano čiabuviai ne tik kariavo su atėjūnais, bet ir prekiavo. XVII a. dėl Taivano atkakliai varžėsi europiečiai (vadinę salą Formoza) – portugalai, ispanai, olandai, – savų interesų turėjo ir Japonija. Didžiausią įtaką salos čiabuviams padarė olandai, steigę čia fortus, statę bažnyčias, mokyklas, sukūrę vienos iš vietos gyventojų kalbų raštą ir jo mokę vaikus. Tuo pat metu, dar valdant olandams, į Taivaną ėmė skverbtis vis daugiau kinų. Galiausiai vienas iš jų – Dženg Čengongas – surengė kinų ir salos gyventojų sukilimą prieš olandus ir įkūrė savo valstybę. Kovų metu žuvo apie 1 600 olandų karių, jūrininkų ir kolonistų. Taivanas, iš pradžių buvęs atskira karalyste, po kurio laiko pateko į Kinijos rankas. Dauguma čiabuvių susimaišė su kinais, kiti traukėsi į kalnus.

Kovojo su japonais

XIX a. įsitvirtinti Taivane nesėkmingai bandė britai, prancūzai. Pekinas kontroliavo ir gynė salą iki pat 1894–1895 m. Kinijos–Japonijos karo. Kinai karą pralaimėjo, ir Taivanas tapo Japonijos imperijos dalimi. Taivaniečiai okupacijos akivaizdoje paskelbė nepriklausomybę, bet japonai ginklais numalšino nepriklausomybės šalininkus. Japonija turėjo pajungti ne tik kinus, bet ir čiabuvius. Kai kurios jų gentys nuožmiai pasipriešino atėjūnams. Tekančios Saulės šalies kariuomenei netgi prireikė naudoti aviaciją ir nuodingąsias dujas. Ilgainiui kai kurios čiabuvių gentys tapo lojalios japonams, ir dalis jų atstovų netgi narsiai kovėsi Japonijos pusėje Antrajame pasauliniame kare.

Japonija savo valdymo metais labai daug investavo Taivane: tiesė kelius, geležinkelius, statė tiltus, uostus, kūrė pramonės įmones. Japonams Taivanas tapo potencialiu placdarmu tolesnei invazijai į Kiniją ir Pietryčių Aziją. Į salą ėmė masiškai vykti japonų kolonistai, čia buvo dislokuotos gausios karinės pajėgos. Nuo 1919 m. Japonija saloje pradėjo švelnią integracijos politiką, ir tai labai sumažino gyventojų (kinų ir čiabuvių) pasipriešinimą. Tačiau 1930 m. kilo didelis čiabuvių sukilimas, jo aukomis tapo kone pusantro šimto japonų ir beveik tūkstantis senųjų vietos gyventojų.

Tekančios Saulės šalis valdė Taivaną iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1945 m. salos kontrolę perėmė Kinijos Respublika, ją ėmė valdyti tuomečio šalies prezidento Čiang Kaišeko atsiųstas generolas. Daugelis Taivane gyvenusių japonų buvo deportuoti į Japoniją.

Taivanas – tikroji Kinija?

Atrodė, kad po Antrojo pasaulinio karo Taivanas gyvens ramiai, bet ilgą laiką japonų valdyti taivaniečiai nenoriai priėmė aibę naujų taisyklių, įvedamų iš žemyno atvykusios administracijos. Savo ruožtu Pekinas laikė taivaniečius japonų sugadintais kinais. Kilo didelė įtampa, peraugo į maištus, kuriuos malšinant žuvo apie 28 tūkst. žmonių. Negana to, žemyninėje Kinijoje su nauja jėga įsiliepsnojo pilietinis karas tarp Čiang Kaišeko vadovaujamų dešiniųjų konservatorių ir Mao Dzedongo komunistų. Galiausiai laimėjo komunistai. Čiang Kaišekas su savo kariuomenės likučiais (apie puse milijono karių), Kinijos Respublikos vyriausybe, dauguma parlamento narių ir daugiau nei 2 mln. civilių pabėgėlių pasitraukė į Taivano salą. Ji kartu su gretimomis nedidelėmis salomis tapo paskutiniu nuo komunizmo laisvu Kinijos Respublikos regionu ir šios valstybės tęsėja (didžiojoje dalyje Kinijos buvo įkurta komunistinė Kinijos Liaudies Respublika).

Taivanas ir toliau vadinasi Kinijos Respublika, ir teisėtumo tam neabejotinai suteikia faktas, kad į salą tais lemtingais metais pasitraukė parlamentas (su visų provincijų atstovais) ir ministrų kabinetas. Čia atsidūrė ir kitos svarbiausios teisėtos valstybės institucijos. Šiuo atveju komunistai liko kovą žemyninėje šalies dalyje laimėjusiais maištininkais.

Taigi atsirado dvi Kinijos valstybės. Ir komunistinė Kinija, ir Taivanas traktuoja save kaip teisėtą visos Kinijos teisių perėmėją, nors faktiškai egzistuoja dvi atskiros valstybės. Kinijos Liaudies Respublika laiko Taivaną savo provincija, kurios kontrolė – laikinai prarasta.

Atstovavo visai Kinijai

Taivane ilgą laiką gyvavo autoritarinis Čiang Kaišeko režimas, o vienintelė valdančioji partija buvo Gomindanas. Vėliau šalis pasuko demokratinės raidos keliu. Tuo metu, kai žemyninė Kinija statė komunizmą (ten vykę socialiniai eksperimentai kartais netgi sukeldavo badą), Taivanas ėmėsi labai efektyvių ekonominių reformų, pritraukė investicijų. Šalies ekonomika ėmė labai sparčiai augti (net tris dešimtmečius kasmetis bendrojo vidaus produkto prieaugis siekia vidutiniškai 4 proc., o anksčiau siekdavo ir 10 ar net 12 proc.).

Agrarinė šalis tapo industrinė, o Taipėjus – vienu svarbiausių Rytų Azijos finansų centrų. Išsilaikyti komunistinės Kinijos akivaizdoje, netapti karinės invazijos iš žemyno taikiniu taivaniečiams padėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių politinė ir karinė parama. Taip pat šalis turi stiprias savo karines pajėgas.
Iki pat 1971 m. Kinijos Respublika (Taivanas) buvo Jungtinių Tautų narė, atstovaujanti visai Kinijai, o daugelio Vakarų šalių nepripažinta Kinijos Liaudies Respublika aktyviai siekė užimti šią vietą. Galiausiai Pekinui pavyko tai padaryti, komunistinė Kinija sulaukė masinio tarptautinio pripažinimo, gavo itin svarbią Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės vietą, o Taivano tarptautinė padėtis pablogėjo.

Dabar Taivaną oficialiai pripažįsta vos keliolika pasaulio valstybių (daugiausia – Okeanijos ir Lotynų Amerikos), bet su daugeliu kitų šalių (ypač – išsivysčiusių) Taivanas palaiko ryšius per savo verslo ir kitas atstovybes. Dauguma jų, vengiant Pekino pykčio, vadinama Taipėjaus vardu (pagal šalies sostinės pavadinimą). Lietuvoje buvo atidaryta Taivaniečių atstovybė, ir tai sukėlė sunkiai valdomą Kinijos įtūžį.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.