Vieni efektyviausių ginklų dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų yra salvinės ugnies sistemos. Mūsų šalies kariuomenė jų niekada neturėjo. Tačiau neseniai trijų Baltijos šalių krašto apsaugos ministrai paskelbė apie galimybę Lietuvai, Latvijai ir Estijai įsigyti ne bet kokių, o ilgojo nuotolio salvinės ugnies sistemų. Jos itin padidintų šalių gynybinius pajėgumus. Kokia tai ginkluotė ir kokios jos galimybės?

Manvydas VITKŪNAS

Salvinės ugnies sistemos – tai raketinė ginkluotė, galinti veikti nuo keliolikos ar keliasdešimties iki kelių šimtų kilometrų atstumu. Į sistemas įeina raketos, jų paleidimo, transportavimo, užtaisymo, ugnies koregavimo įrenginiai. Salvinės ugnies sistemos sudaro baterijas ir divizionus (arba batalionus). Dažniausiai tokios sistemos įrengiamos ant ratinių arba vikšrinių važiuoklių. Raketiniai varikliai iš esmės iki minimumo sumažina atatranką, todėl raketas galima paleisti ir nuo nedidelių savaeigių ar velkamųjų transporto priemonių.

Kartais salvinės ugnies sistemos montuojamos ir orlaiviuose ar laivuose. Tokios sistemos pasitelkiamos priešų gyvosios jėgos ir technikos, susitelkimo rajonų, karinių objektų naikinimui, nuotoliniam minavimui. Vienoje sistemoje būna nuo 5 iki 50 raketų. Salvinės ugnies sistemas naudoja daugybė šalių, bet gamina gana nedaug valstybių, tarp jų – mūsų kaimynės Lenkija, Rusija, Baltarusija.

Pirmieji sukūrė korėjiečiai

Salvinės ugnies sistemų ištakos siekia viduramžius, kai raketiniai sviediniai su parakiniais užtaisais buvo gaminami Kinijoje ir Korėjoje. Pirmąjį panašų įrenginį dar XV a. sukūrė korėjiečiai, šalį valdant Sedžongui Didžiajam. Šis valdovas nuosekliai stiprino savo kariuomenę, smarkiai išplėtė Korėjos teritoriją, prijungęs prie jos dabartinę Šiaurės Rytų Kiniją. Įrenginys buvo vadinamas „hvača“. Jį sudarė dviašis vežimas ir paleidimo įtaisas, į kurį buvo dedamos nedidelės parakinės raketos su aštriais antgaliais. Tokios raketos, skirtos naikinti priešų pėstininkams ir kavalerijai, šaudė iki 450 metrų atstumu. Jos buvo efektyviai panaudotos Japonijos kariuomenės veržimuisi atremti 1592–1598 m.

Parakinės raketos buvo naudojamos ir vėlesniais amžiais. Vienas iš jas kūrusių žmonių XVII a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovas, veikalo „Didysis artilerijos menas“ autorius Kazimieras Semenavičius. XIX a. pradžioje tokias raketas naudojo Didžiosios Britanijos kariuomenė. Pavyzdžiui, 1806 m. britai paleido apie 200 raketų, puldami Prancūzijos Bulonės uostamiestį.

Į šį prie Lamanšo sąsiaurio esantį miestą iš dviejų kilometrų atstumu nuo kranto esančių laivų paleistos raketos padegė uostą ir jame stovėjusius prancūzų laivus, taip pat sukėlė didžiulį gaisrą ir paniką pačiame mieste. Šiam išpuoliui buvo pasitelktos Kongrivo raketos. Jas sukūrė anglų karininkas ir inžinierius seras Viljamas Kongrivas vyresnysis, o jo sūnus Viljamas Kongrivas 1817 m. įkūrė pirmąjį Europoje raketų fabriką.

V. Kongrivas vyresnysis raketinės ginkluotės idėją parsivežė iš Indijos, kur tarnavo britų kolonijiniuose daliniuose. Jo sukurtos raketos buvo įvairių kalibrų, gaminamos iš geležies lakštų ir pripildomos parako. Jos svėrė nuo 1,4 iki 14,5 kilogramo, buvo iki 2,74 metro ilgio ir skriejo iki trijų kilometrų atstumu. Pačios lengviausios raketos, skriejusios kelis šimtus metrų, buvo skirtos kavaleristams. Šie jas gabendavosi prisirišę prie balnų.

Atakavo Kopenhagą

Po sėkmingo debiuto šturmuojant Bulonę, jau po metų raketos buvo panaudotos puolant kitą uostamiestį – Kopenhagą. 1807 m. rugsėjo 4-osios naktį britų laivai (dalis jų buvo ginkluoti Kongrivo raketomis) atakavo Danijos sostinę. Britai išsigando, kad danai mezga sąjunginius ryšius su Napoleono Bonaparto valdoma Prancūzija, ir nusprendė smogti galingą prevencinį smūgį. Į Kopenhagą buvo paleista apie 6 tūkst. artilerijos sviedinių ir milžiniškas skaičius, net apie 40 tūkst., Kongrivo raketų.

Kopenhagos uostas ir miestas labai nukentėjo, sudegė daugybė laivų ir pastatų. Danus apėmė nenusakomas siaubas – per kelias valandas didžioji dalis miesto virto griuvėsiais ir degėsiais. Jie nesipriešino, kai į krantą išsilaipino britų ekspedicinės pajėgos.

Nepaisant pirmųjų sėkmingų salvinės ugnies sistemų panaudojimo atvejų, netruko išryškėti ir kai kurie tokios ginkluotės trūkumai. Tokios raketos puikiai tiko atakuoti dideliems stacionariems taikiniams – miestams, uostams, kariniams sandėliams. Tačiau jei taikinys buvo mažas, mobilus (pavyzdžiui, pėstininkų būrys, kavalerijos eskadronas ir pan.) ir tuo metu judėjo, raketos išskirtinai retai į jį pataikydavo. Pats raketų taiklumas buvo mažas, o esant stipriam vėjui jis dar labiau menkdavo. Tai parodė ant ratinių lafetų sumontuotų salvinės ugnies sistemų bandymai Portugalijoje 1808 m., taip pat Vlisingeno miesto Nyderlanduose puolimas 1809-aisiais.

Šiam puolimui vykdyti britai pasiėmė tik raketinę ginkluotę ir neturėjo įprastinių artilerijos pabūklų. To nepakako, nes raketos skriejo labai netaikliai. 1810 m. Portugalijoje dalis raketų šaudymų metu išvis apsisuko ore ir smogė patiems portugalams. O štai 1812-aisiais per Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karą bei Napoleono karų metu kai kuriose karinėse operacijose parakinės raketos vėl buvo sėkmingai naudojamos. 1828–1829 m. rusai pasitelkė savos konstrukcijos salvinės ugnies sistemas kare su Turkija. Visgi su laiku kariškių ir konstruktorių dėmesys tokiai ginkluotei ėmė blėsti, ypač plintant taikliems ir toliašaudžiams graižtviniams artilerijos pabūklams.

Kas tapo atsaku „Katiušai“?

XX a. pradžioje salvinės ugnies sistemos vėl buvo prisimintos. Sovietų Sąjungoje nuo 1921 m. buvo intensyviai dirbama kuriant šiuolaikiškas sistemas, o atspirtimi tapo dar XIX a. sukurtos sistemos. Šiuolaikiškos sistemos buvo panaudotos kovose su Japonija, Suomija, Vokietija. Pirmiausia tokios raketos buvo paleistos iš lėktuvų. Iki 1941 m. buvo sukurta garsioji „Katiuša“. Iš pradžių šie įrenginiai buvo montuojami ant sovietinių sunkvežimių ZIS-6, vėliau – daugiausia ant iš JAV kaip karinės paramos gautų sunkvežimių „Studebaker US6“.

1941 m. liepos 14 d. „Katiušos“ pirmą kartą buvo panaudotos kovinėmis sąlygomis – apšaudyta vokiečių kariuomenės užimta Oršos (Baltarusijoje) geležinkelio stotis ir ten buvę sąstatai su ginkluote, technika ir kariais. Iš viso buvo pagaminta net 6,8 tūkst. „Katiušų“. Modernizuotos „Katiušos BM-13“ buvo naudojamos iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo (paskutinį kartą naudotos SSRS–Afganistano kare). Jos buvo eksportuojamos ir į kitas šalis. Įdomu, kad vienoje iš jų – Kambodžoje – jos naudojamos net dabar. Beje, buvo sukurtas ir galingesnis „Katiušos“ variantas, pramintas „Andriuša“.

Vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais naudojo kelių modifikacijų salvinės ugnies sistemas „Wurfrahmen 40“, „Nebelwerfer“, „Panzerwerfer 42“. Galingiausia iš jų – „Panzerwerfer 42 auf Sf“ – šaudė beveik 9 kilometrų atstumu. Amerikiečiai gamino salvinės ugnies sistemas „Rocket Launcher T34“.

Ką gali įsigyti Lietuva?

Šiuo metu salvinės ugnies sistemas gamina JAV, Vokietija, Rusija, Baltarusija, Lenkija, Rumunija, Ukraina, Serbija, Sakartvelas, Turkija, Kinija, Indija, Izraelis, Iranas, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija. Šaltojo karo metais itin didelį dėmesį salvinės ugnies sistemų plėtrai skyrė Sovietų Sąjunga ir JAV. Dešimtyse pasaulio šalių bene labiausiai paplitusiomis sovietų gamybos sistemomis tapo „BM-21 Grad“.

Jos naudotos dešimtyse karinių konfliktų. Įvairių tipų šios raketos gali šaudyti nuo 1,6 iki 42 kilometrų atstumu. Jos buvo ir yra naudojamos nuo Lenkijos iki Vietnamo, nuo Peru iki Mozambiko. BM-21 pagrindu iki šiol gaminamos panašios, tik modernesnės sistemos Lenkijoje, Sakartvele, Ukrainoje ir kai kuriose kitose šalyse. Tarp jų – rusiškos didelio galingumo salvinės ugnies sistemos, tokios kaip „Smerč“ (skrieja iki 90 km), „Uragan“ (naujausios versijos skrieja iki 120 km). Baltarusių „Polonez“ pasiekia taikinius, esančius net už 300 kilometrų.

Amerikiečiai šiuo metu naudoja dviejų pagrindinių tipų salvinės ugnies sistemas – M270 MLRS ir modernesnes M142 HIMARS. M270 MLRS turi šešiolika pasaulio valstybių – nuo Vokietijos, Nyderlandų, Danijos, Suomijos iki Izraelio, Bahreino, Pietų Korėjos, Japonijos. Su įvairių tipų raketomis šios sistemos šaudo nuo 40 iki 80 kilometrų atstumu. Jos sėkmingai buvo naudojamos Persijos įlankos kare 1991 m., Irako kare 2003–2011 m., Antrajame Libano kare 2006 m. Dažniausiai šių sistemų važiuoklės būna vikšrinės. Į MLRS yra panašios vokiškos sistemos LARS.

Modernesnės amerikietiškos sistemos M142 HIMARS buvo išbandytos karuose Afganistane ir Sirijoje. Jos dažniau montuojamos ant ratinių važiuoklių, o jų raketų šūvių nuotolis, priklausomai nuo modifikacijos, – iki 300 kilometrų.

Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių kariuomenės, tikėtina, planuoja įsigyti salvinės ugnies sistemų HIMARS. Tai labai sustiprintų priešiškų valstybių, tokių kaip Rusija ir Baltarusija, atgrasymą nuo agresijos prieš Baltijos šalis. Tuo pat metu galbūt vertėtų pagalvoti ir apie pigesnių, mažesnės galios, mažesniu atstumu šaudančių, bet mūsų kariuomenės galią galinčių sustiprinti sistemų, tokių kaip amerikiečių M270 MLRS, rumunų LAROM, lenkų „WR-40 Langusta“ (šūvių nuotolis – iki 42 km), turkų „T-122 Sakarya“ (šūvių nuotolis – iki 40 km) ar Izraelio LAR-160 (šūvių nuotolis – iki 45 km), įsigijimą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.