Tolimi protėviai buvo protingesni už mus. Tokia išvada peršasi susipažinus su naujausių smegenų tūrio pokyčių tyrimų duomenimis. Be to, kai kurie mokslininkai teigia, kad ir mūsų fiziniai duomenys anaiptol negerėja, o patys drąsiausi spėja, jog po kelių šimtmečių taip pasikeisime, kad galėsime išgyventi tik dėl civilizacijos laimėjimų. Ar evoliucijos ratas apsisuko atgal ir mes tikrai degraduojame?

Vitalijus BALKUS

Kai dydis tampa priešu

Daugelis esate girdėję apie Žemėje dar visai neseniai gyvenusius mamutus, tačiau jeigu jūsų vaizduotė piešia didingą gauruotą dramblio išvaizdos padarą, toks įsivaizdavimas nėra vienintelis „teisingas“. Mamutai galėjo būti maži, tiksliau, tiesiog nykštukai, jei nykštuku galima vadinti 1,5 m ūgio gyvūną. Būtent tokie nykštukiniai mamutai sėkmingai gyveno dar prieš 12 tūkst. metų Ramiojo vandenyno salose, poliarinėje Azijos ir Šiaurės Amerikos dalyje. Maža to, patys paskutiniai mamutų giminės atstovai, gyvenę Vrangelio saloje, taip pat nebuvo mums įprasti galiūnai. Kiek didesni nei 2 m ūgio gyvūnai ganėsi tundroje, kaip manoma, vos prieš 3–4 tūkst. metų, kai buvo sukurtos Egipto ir kitos senovės civilizacijos.

Žmonės gyveno ir šalia mums įprastų dramblių ir net juos medžiojo. O štai Kipro saloje dar prieš 11 tūkst. metų gyveno nykštukiniai drambliai. Kiek kitos rūšies, bet tokie pat mažaūgiai džiaugėsi gyvenimu Floreso ir kai kuriose kitose pietinėse Ramiojo vandenyno salose. Kadangi dramblys tam tikromis sąlygomis gali pavirsti arklio dydžio gyvūnu, nieko nuostabaus, kad ir kiti faunos atstovai prireikus sumažėja.

Tiesa, apie šį procesą žmonės ilgą laiką turėjo ganėtinai miglotą supratimą. 1964 m. Bristoliui Fosteriui paskelbus darbą apie salų nykštukines rūšis (jų išnagrinėta net 116), tapo akivaizdu – mažesnis gyvenamasis plotas ir mažesnės atsargos palaipsniui sumažina gyvūnų dydį.

Mažėjimui įtakos turi ir stambių plėšrūnų nebuvimas – juk augti tam, kad taptum neįveikiamas, nereikia. Taip atsirado Fosterio dėsnis, vėliau jį ėmė plėtoti kiti autoriai. Pagaliau iškilo klausimas: jei egzistavo aibė nykštukinių gyvūnų populiacijų, kodėl nepradėjus ieškoti nykštukinio žmogaus?

2003 m. Floreso saloje buvo atrasti griaučių, kurie vienareikšmiškai priklausė Homo rūšies atstovui, fragmentai. Tokių žmonių ūgis galėjo siekti maždaug 1 m (pasak kitų autorių, 1,2 m). Šis žmogus buvo pavadintas Floreso žmogumi, bet dabar geriau žinomas kaip hobitas.

Iš esmės šis atradimas patvirtino Fosterio dėsnį, bet iškėlė klausimą: jei pokytis radikalaus ūgio mažėjimo link įvyko vienoje saloje, kodėl tokių pat mažaūgių žmonių negalėjo gyventi ir kituose pasaulio kampeliuose? Žibalo į ugnį netikėtai įpylė etnografai – jiems minėtas atradimas tapo puikiu paaiškinimu, iš kur kone visų tautų legendose egzistuoja pasakojimai apie nykštukus ar panašias būtybes. Ir šios legendos yra gyvos tiek salų, tiek žemynų kultūrose.

Intrigos suteikė ir galimas radinių amžius, t. y. paskutiniai šios rūšies atstovai galėjo vaikščioti žeme dar prieš 13 tūkst. metų, ir kontaktas su šiuolaikiniais žmonėmis buvo neišvengiamas. Tiesa, pesimistai teigia, kad jeigu kas nors ir kontaktavo su hobitais, niekaip negalėjo palikti legendų, nes su tais pačiais hobitais ir žuvo išsiveržus ugnikalniui. Bet kokiu atveju senos legendos neprieštarauja mokslui, ir sumažėjusių žmonių egzistavimą galime priimti kaip faktą. Ar tai – atvirkštinė evoliucija?

Į šį klausimą bando atsakyti pats naujausias tyrimas. Šiais metais specializuotame mokslo žurnale „Nature Ecology & Evolution“ buvo paskelbta jo išvada, kad žinduolių dydžio mažėjimas ar didėjimas (toks reiškinys irgi egzistuoja), palyginti su įprastu dydžiu, salose nėra „ėjimas atgal“.

Tai – grįžimas prie optimalaus dydžio. Telieka prisiminti, kad tolimiausi tiesioginiai žmonių protėviai tikrai nebuvo galijotai, jų ūgis siekė vos 1,6 m. Atsižvelgiant į tai, nors gyvename apsupti išteklių, nėra tokių stambėjimo priežasčių kaip plėšrūnai ar būtinybė toli migruoti pėsčiomis, yra pagrindo manyti, kad jau greitai (aišku, evoliucijos mastu) tapsime gerokai žemesni.

Matysime blogiau, girdėsime silpniau?

Ūgio skirtumus per ilgą evoliucijos laikotarpį galime stebėti pagal išlikusius kaulus, o apie tokius rodiklius kaip regos ar klausos stiprumas galime spręsti tik iš labai trumpo tyrimų laikotarpio duomenų. Nėra iki galo aišku ir tai, kaip keisis mūsų raumenų masė. Čia mokslinės prognozės pirmiausia remiasi civilizacijos poveikio žmogui nagrinėjimu, ir mūsų laukia daug netikėtumų. Nustebsite, kad šiuolaikiniam žmogui toli gražu nereikalinga tokia klausa, kokią jis turi.

Pažvelgę į klausos evoliuciją pamatysime, kad ankstyvųjų hominidų klausa atitiko beždžionių – tiek jiems ir tereikėjo gyvenant daugiausia miškingose vietovėse. Problemų, kartu su jomis ir būtinybė tobulinti klausą kilo australopitekams atsidūrus atvirose savanose, kur reikėjo kuo anksčiau išgirsti pavojų skelbiančius garsus ir kuo tiksliau nustatyti jų kryptį bei šaltinį.

Akivaizdu, kad geriausią klausą turėję individai mažiau rizikavo tapti kieno nors pietumis, todėl ir dažniau susilaukdavo palikuonių, kurie atitinkamai turėjo jautresnę klausą.

Kitas didelis poslinkis įvyko vystantis kalbos funkcijai. 2015 m. buvo atliktas bioakustikos tyrimas, ir jo tikslas buvo pagal išlikusias kaukoles ir jų fragmentus atkurti tolimų protėvių bei jų evoliucinių pusbrolių klausos organus. Gauti duomenys – labai intriguojantys: australopitekai savo klausa greičiausiai buvo artimi šiuolaikinėms beždžionėms, o tiek tiesioginiai mūsų protėviai, tiek jiems giminingi neandertaliečiai evoliucionavo būtent klausos jautrumo didėjimo link.

Svarbiausia tai, kad jautrumas padidėjo labai keistame – 4–5 kHz – diapazone: natūralioje gamtoje jis tėra foninis triukšmas, pavyzdžiui, lapų šlamesys. Tačiau būtent šiame diapazone skamba mums įprasti garsai „n“, „m“, „k“, ir niekaip kitaip nei būtinybe geriau suprasti kalbą tokio klausos jautrumo šuolio paaiškinti negalima. Beje, trinkant klausai senatvėje, būtent šių garsų skyrimas labai dažnai nukenčia.

Šiandien stebime procesą, kai reikšmingų garsų diapazonas stipriai siaurėja, be to, jų stiprumas tampa didesnis. Pirmiausia palaipsniui atsisakome „egzotiškų“ garsų ir apsiribojame vis mažesniu jų skaičiumi. Mums tampa svarbiau eliminuoti vis didesnį foninį triukšmą, t. y. išskirti iš jo tai, ko reikia, pavyzdžiui, kalbą ar perspėjimo signalus, nei mokėti išgirsti silpniausius garsus tyloje. Tai keičia žmonių klausos aparatą, ir specialistai pastebi, kad su kiekviena nauja karta bendras klausos stiprumas ir girdimų garsų diapazonas mažėja. Ir šis reiškinys nėra tik patologija, sukelta nuolatinio triukšmo, kaip buvo traktuojama iki tol. Gali būti, kad tai – evoliucijos proceso dalis.

Žmonių rega taip pat kinta, ir ne be civilizacijos įtakos. Buvo laikai, kai vaikų regos blogėjimą, stebimą jau kelis dešimtmečius, buvo bandoma aiškinti kaip televizorių žiūrėjimo padarinį. Vyresni skaitytojai, ko gero, prisimena, kad dėl to paties buvo kaltintas knygų skaitymas. Šiandien į tokį sąrašą yra įrašyti kompiuteriai ir išmanieji telefonai. Tačiau vėlgi pažvelkime į žmonijos regos evoliuciją.

Net ir toks mums įprastas dalykas kaip gebėjimas atskirti spalvas mūsų rūšiai nėra užprogramuotas. 2014 m. žurnale „PLOS Genetics“ japonų mokslininko Šiodzo Jokojamos vadovaujama tyrėjų grupė paskelbė darbą, kuriame įrodė, kad mūsų protėvių gebėjimas atskirti spalvas vystėsi palaipsniui: pirmiausia jie ėmė matyti mėlyną spalvą, kiek vėliau – žalią, vėliausiai – raudoną.

Manoma, kad tai susiję su besikeitusiu mitybos racionu, kai tapo svarbu atskirti prinokusius vaisius nuo žalių. Kuo dėti raciono pokyčiai ir evoliucija, jau rašėme ankstesniuose straipsniuose, tik priminsime pagrindinį dalyką: kuo daugiau kalorijų išmokdavome gauti įdėdami kuo mažiau pastangų, tuo efektyviau tobulėjome. Sutikite, išmokti atskirti saldų, sultingą vaisių ir jį suvalgyti yra naudingiau nei valandą niūriai kramsnoti palmių ūglius norint gauti tą patį kiekį kalorijų.

Dar vienas šuolis – susijęs su regėjimu į tolį, ir čia viskas panašu į klausos evoliuciją: laiku nepastebėtas plėšrūnas paverčia žioplį pietumis, o evoliuciniai žiopliai palikuonių nesusilaukia. Medžioklė dar labiau sustiprino gebėjimą tiek toliau matyti, tiek geriau suvokti atstumus. O štai šiuolaikinis žmogus regą naudoja daugiausia artimu atstumu, ir kalbame ne vien apie kompiuterius. Juk miestai – tai labai ribotos erdvės, kur paprastai viskas, kas mums įdomu ir svarbu, yra vos už kelių ar keliolikos metrų.

Tapsime bukesni?

Pagaliau priėjome prie įdomiausios pasakojimo dalies. Šiuo klausimu net ir žymiausi savo srities mokslininkai – neurobiologai, antropologai, fiziologai – neranda jokio bendro sutarimo. Kalbame apie smegenų dydžio mažėjimo paradoksą. Ilgą laiką kone aksioma buvo laikomas teiginys, kad kuo didesnė smegenų masė ir tūris, tuo protingesnis individas ir pažangesnė apskritai jo visa giminė. Tik štai naujausi tyrimai rodo, kad vėlyvųjų neandertaliečių smegenų tūrio vidurkis buvo net 1 500 cm3. Tiesioginiai mūsų protėviai taip pat galėjo pasigirti panašiais rodikliais, o dabartinių žmonių smegenų tūrio vidurkis yra 1 350 cm3.

Smegenų mažėjimo procesas prasidėjo, kaip manoma, prieš 25 tūkst. metų, o pagreitį įgavo prieš 10 tūkst. metų. Būtent nuo šio fakto (beje, jis – visiškai įrodytas) ir prasideda aršūs mokslininkų ginčai. Vieni teigia, kad tūris – dar ne viskas, daug svarbiau, kaip veikė neuronai ir jų jungtys, kiti spėja, kad galėjo būti mažesnis ląstelių tankis. Galiausiai visas kortas sujaukė jau minėtas Floreso žmogus, mat jo kaukolės tūris apskritai buvo kiek daugiau nei 400 cm3, ir tai buvo ne beždžionė, o susiformavusi žmogiška būtybė. Tiesa, yra viena hipotezė, kuri turi, ko gero, racionaliausią, nors ir labiausiai neįtikėtiną pagrindimą, – kurį laiką tolimi mūsų protėviai buvo tiesiog... protingesni.

Pažvelkime į, pavyzdžiui, prieš 30 tūkst. metų gyvenusius žmones – jie turėjo mokėti atskirti kelis šimtus augalų rūšių, išmanyti medžioklės technikas, įsiminti migracijos kelius, maža to, atsižvelgti į metų laikus ar kitus aplinkos pokyčius. O kur dar praeities kartos legendų, padavimų ir praktinės išminties saugojimas. Vargu ar šiandien tiek paruoštos naudoti informacijos laikome galvoje.

Čia svarbu būtent tai, kad kalbame ne apie abstrakčias teorines žinias, o apie elgesio algoritmus besikeičiančioje aplinkoje. Pirmykščiai žmonės buvo priversti gerokai dažniau pasikliauti savo individualiais gebėjimais nei dabartiniai.

Mums kolektyvinis intelektas yra svarbesnis nei individualus. Todėl prielaida, kad smegenų mažėjimas kaip tik prasidėjo su žemės ūkio užuomazgomis, o paspartėjo pastarajam išplitus, gali būti visiškai teisinga, nes būtent su žemės ūkio atsiradimu kolektyviniai veiksmai tapo svarbesni už individualius. Visgi į šią hipotezę reikia žvelgti kritiškai – oponentai teigia, kad šiuolaikinės išlikusios primityvios gentys, tokios kaip bušmėnai ar papuasai, nėra smegenų tūrio rekordininkės.

Taigi kol kas stipriai jaudintis dėl būsimųjų kartų intelekto kiek ankstoka, kaip ir neverta gaišti laiko skaitant straipsnius su tokiomis antraštėmis kaip „Po 1 000 metų žmonių intelektas bus kaip dabartinių paauglių“.

Maži, bet svarbūs evoliucijos įrodymai

Jei teigtume, kad visi mokslininkai besąlygiškai sutinka su tuo, jog žmonijos evoliucija nebevyksta, būtume neteisūs. Dar visai neseniai vyravo nuomonė, kad žmonės jau pasiekė tobulumo viršūnę ir daugiau nebesikeičia. Visgi pokyčiai vyksta čia ir dabar, ir jų fiksuojama vis daugiau. Vienas tokių – savaiminis protinių dantų nykimas. Dar prieš 200–300 metų šie mažai reikalingi dantys, nors ir vėlai, išdygdavo, o dabar 20 proc. europiečių apskritai jų neturi. Beje, ir dantų dydis kinta mažėjimo link.

Dar įdomesnis yra rudimentinio kauliuko fabelos „sugrįžimas“. Šis nedidelis kelio sąnario kauliukas labai praverčia beždžionėms, bet aktyviai vaikščioti dviem kojomis tik trukdė ir laikui bėgant kone visai sunyko. Tačiau žmonės ėmė mažiau judėti, pasidarė stambesni ir sunkesni, tad kelio sąnariui prireikė „pastiprinimo“, ir fabela „sugrįžo“, maža to, tai įvyko tiesiog per evoliuciškai neįtikėtinai trumpą laiką. 1918 m. fabelą turėjo 11 proc. žmonių populiacijos, o 2018-aisiais tokių buvo net 39 proc.

Prie evoliucinių pokyčių galima priskirti ir žmonių kūno temperatūros mažėjimą. Tai užfiksavo Stanfordo universiteto mokslininkai. Pernai jie paskelbė, kad per 150 metų žmonių kūno temperatūros vidurkis sumažėjo net 0,4 laipsnio. Tai galėjo nutikti dėl to, kad žmonės gyvena vis stabilesnės temperatūros aplinkoje ir vis mažiau energijos gali eikvoti termoreguliacijai.

Kokie bus ateities žmonės? Deja, šiandien į šį klausimą neatsakysime, tačiau jie bus ne blogesni už mus ir geriausiai prisitaikę prie tos aplinkos, kurioje gyvens.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.