Žmonės, mokantys kelias užsienio kalbas, pernelyg nestebina. Tačiau ką pasakysite apie tokį, kuris ne tik laisvai kalba 32 kalbomis, bet ir verčia iš bet kokios į bet kokią iš jų? Tai daro Europos Parlamente dirbantis vertėjas Joanis Ikonomu. Tačiau jei norite sušukti „Genijus!“, neskubėkite.

Vitalijus BALKUS

Istorijoje būta žmonių, gebėjusių susikalbėti 50, 70 ar net daugiau nei 100 kalbų. Ir jeigu jau prakalbome apie genialumą, prisiminkime ir kitų sričių talentus, tokius kaip išradėjai Tomas Edisonas ir Nikola Tesla, matematikas Grigorijus Perelmanas, daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, astrofizikas Stivenas Hokingas. Ar tikrai šie žmonės viską pasiekė vien proto treniruotėmis, o gal visgi egzistuoja ypatingas genas, lemiantis, kiek protingas, o gal kaip tik kvailas bus kiekvienas žmogus?

XIX a. viduryje Čarlzo Darvino dėka žmonijai teko pripažinti neginčytiną faktą – esame gyvūnai, ir mus veikia tie patys biologiniai mechanizmai, lemiantys ir kitų gyvų Žemės padarų vystymąsi. Tiesa, kaip visuomet nutinka atsiradus revoliucinei mokslinei teorijai, šiąja taip pat buvo bandoma atsakyti į kone visus klausimus. Tarp jų buvo ir iki tol šimtmečius filosofų nagrinėta tobulo žmogaus sukūrimo problema. Tuomet, jau remiantis mokslo teiginiais, imta kalbėti apie tai, kad nuoseklios selekcijos būdu, t. y. atrenkant geriausius žmonijos atstovus ir juos tarpusavyje kryžminant, ateityje galima sukurti tobulą žmonių rūšį.

Taip 1883 m. anglų mokslininkas Fransis Goltonas, beje, Č. Darvino pusbrolis, paskelbė, kad ne tik žmogaus fizinės savybės, bet ir jo socialinės ydos, tokios kaip alkoholizmas, polinkis į smurtą ar ištvirkavimas, yra paveldimos, taigi reikia vykdyti žmonių selekciją. Šitaip gimė eugenika (gr. eugenes – „geros kilmės“) – teorija, teigianti, kad genetikos principais galima gerinti žmogaus paveldimąsias savybes. Ieškota būdų, kuriais žmonijos evoliuciją būtų galima nukreipti pageidaujama linkme, tirtos talentų ir gabumų paveldėjimo sąlygos bei dėsniai, galimybės sumažinti paveldimų ligų perdavimą.

Tokios nuomonės laikėsi ne vien F. Goltonas. Pavyzdžiui, kriminalinės psichiatrijos pradininkas Čezarė Lombrozas ne tik teigė, kad nusikaltėliais ne tampama, o gimstama, bet net ir bandė kurti metodiką, leidžiančią pagal žmogaus veido bruožus nustatyti polinkį nusikalsti.

Teorijos sukėlė katastrofą

Nieko nuostabaus, kad atsiveriančios perspektyvos vos per dvi kartas ne šiaip patobulinti žmogų, bet ir sunaikinti visas socialines ydas kaitino protus. Jau 1907 m. įvyko visuotinis eugenikos kongresas, jame dalyvavo šviesiausi to laiko protai. Dar ketveriais metais anksčiau buvo surengtas pirmasis mokslinės eugenikos eksperimentas – 1903-iaisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Kalifornijoje, buvo įteisinta prievartinė „netinkamų“ visuomenės narių sterilizacija. Tačiau iki liūdnai pagarsėjusios Adolfo Hitlerio rasinės teorijos buvo dar toli, tad pasaulis entuziastingai ėmė kurti ateities žmogų, tiesa, kiekviena šalis – pagal savo kurpalių.

Pavyzdžiui, Sovietų Rusijoje komjaunuolėms buvo rekomenduojama pastoti nuo „žymių bolševikų“ ir taip bendriems vaikams perduoti jų „genialumą“. Vakarų Europoje atsirado pirmosios specialios mokyklos gabiems vaikams su intencija, kad jas baigusieji vėliau sukurs tarpusavyje šeimas, na, o Vokietijoje, kur vis stiprėjo kryptis, siejanti tobulumą su rase, deja, ėmė dygti būsimos katastrofos daigai. Įdomus faktas, kad Rokfelerio fondas XX a. pradžioje itin aktyviai rėmė eugenikos plėtrą; tarp remiamų mokslininkų buvo ir vėliau eksperimentais su gyvais žmonėmis, koncentracijos stovyklų kaliniais pagarsėjęs, Daktaru Mirtimi pramintas Jozefas Mengelė.

Aukšto intelekto nepakanka

Antrojo pasaulinio karo įvykiai, kai milijonai žmonių buvo sunaikinta vien remiantis rasinio nevisavertiškumo teorija, pastatė kryžių ant eugenikos kapo, tačiau siekis užsiimti žmonių selekcija niekur nedingo. Beje, panašiu metu, XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, prancūzų mokslininkas Alfredas Binė, norėdamas išsiaiškinti prastų mokinių pasiekimų priežastį, sukūrė standartinį testą intelektiniams gebėjimams nustatyti. Vėliau jis buvo patobulintas psichologo Hanso Jurgeno Aizenko ir dabar mums puikiai žinomas kaip testas intelekto koeficientui nustatyti. Šis testas tapo universaliu matu protingiesiems atskirti ir imtas traktuoti kaip absoliučiai objektyvus.

Įvairias pažinimo sritis apimantis ir įvairiapusiškos smegenų veiklos reikalaujantis testas iš tiesų daug pasako apie žmogų. Akivaizdu, kad asmuo, sugebėjęs surinkti 170 balų (beje, toks buvo Alberto Einšteino intelekto koeficientas), tikrai labai gerai valdo smegenis, moka greitai pereiti nuo vienos užduoties prie kitos ir turi neblogą žinių bagažą. Ir jei darbdavys renkasi iš dviejų kandidatų, esant ryškiam tokio testo rezultatų skirtumui, jis pasirinks testą geriau išlaikiusį asmenį.

Tik štai aukšti intelekto testų rezultatai nėra ypatingo genialumo rodiklis. Ar ką nors girdėjote apie Merliną vos Savant? Ko gero, ne, o juk ši JAV publicistė ir laidų vedėja gali didžiuotis aukščiausiu oficialiai pripažintu intelekto koeficientu – net 228 balais! Ir tokių akmenų į fanatiškų intelekto testų gerbėjų daržą galime primesti gana daug.

Intelekto rezultatai

Kitas būdas, kaip galima atrinkti protingiausius pasaulio žmones, – vertinti profesinius jų pasiekimus. Kas, jei ne žymioji Nobelio premija, parodo ne tik intelekto lygį, bet ir jo rezultatus? Tik štai bandymas praktiškai panaudoti šios premijos laureatus kaip kokybiškos dauginimo medžiagos šaltinius baigėsi triuškinama nesėkme. Šiuolaikinio eugenikos šalininko Roberto Greihamo 1979 m. sukurtas ir porą dešimtmečių veikęs laureatų, aukšto intelekto žmonių spermos bankas netapo genijų veisykla. Jau nutraukus skandalingą projektą, tarp 214 dėl jo atsiradusių vaikų taip ir nepavyko aptikti nė vieno genialaus ar net kiek rimčiau pasižymėjusio profesinės karjeros srityje.

Dar vienas būdas bandyti suprasti, kiek vis dėlto žmogus yra protingas ir perspektyvus kaip genijų gimdytojas, – pasitelkti tam tikrą matematinį algoritmą, kur nereikia tiriamojo dalyvavimo. JAV mokslininkas Libas Timsas paskelbė sukūręs būdą nustatyti net istorinių asmenybių intelekto lygį. Taip protingiausiu jis įvardijo vokiečių poetą Johaną Volfgangą Gėtę, į sąrašą taip pat pateko A. Einšteinas, Leonardas da Vinčis, Izaokas Niutonas ir daug kitų žinomų vunderkindų, įvairiais laikais stebinusių aplinkinius savo gebėjimais. Tik štai paskelbus apie metodiką ir paviešinus visą pagal ją sudarytą sąrašą, kritikai atkreipė dėmesį, kad jame nėra nei S. Hokingo, nei Č. Darvino. Tačiau 40 vietoje puikavosi Nadežda Kamukova, apie kurią iki tol girdėjo tik Turkijos, kur ši moteris buvo kaltinama sukčiavimu, policininkai. Be to, ir paties metodikos autoriaus L. Timso intelekto rodiklis – 225 balai – sukėlė nemažai abejonių.

Taigi, kaip matote, net pačios protingumo nustatymo metodikos anaiptol nėra tobulos, tad jomis pasikliauti galima tik su racionalaus skepticizmo doze. Juo labiau nereikia priimti už gryną pinigą kartkartėmis paskleidžiamų žinių, esą viena ar kita sporto ar pramogų pasaulio žvaigždė sužibėjo neįtikėtinu intelektu ar nustebino visišku bukumu, ir tai neva parodė intelekto testas. Nepatikėsite, tačiau ir testų rezultatai yra perkami, ir tokių atvejų būta ne vieno.

Prigimtinio proto mįslė

XIX a. genetika atvėrė daug iki tol už septynių užraktų buvusių gamtos paslapčių. Po virtinės nesėkmingų bandymų patobulinti žmogų buvo sustota ties išvada, kad genai lemia žmogaus fizines savybes, tačiau jei tai nėra kokia nors išskirtinė anomalija, elgsenai neturi jokios didesnės įtakos. Vis dėlto prie genetinių smegenų, nervų sistemos veiklos ir elgsenos priežasčių paieškos vėl grįžtama.

2013 m. autoritetingame mokslo žurnale „Science“ buvo paskelbti didelės apimties tyrimo rezultatai. Buvo ištirta apie 130 tūkst. DNR mėginių ir surinkti duomenys apie tiriamųjų akademinius pasiekimus. Milžiniškos apimties lyginamųjų skaičiavimų metu siekta nustatyti bendrus genus, lemiančius gerus mokymosi rezultatus. Ir trys tokie genai, tiksliau – jų mutacijos, buvo nustatyti. Tiesa, besąlygiškai tikinčiųjų prigimtiniu protu rezultatai nenudžiugino – autoriai išvadose teigia, esą tokie rezultatai gali būti aktualūs vos... 2 proc. atvejų.

Panašiu metu grupė Londono karališkojo koledžo mokslininkų dėmesį sutelkė į genetinius veiksnius, lemiančius ne tiesiogiai mokslo pasiekimus, o smegenų sričių vystymąsi. Buvo paimti 1 600 keturiolikmečių paauglių DNR mėginiai ir iš jų išskirta bei ištirta 54 tūkst. genetinių sekų, vėliau tyrimas buvo baigtas intelekto testais. Paaiškėjo, kad tie vaikai, kurių genetiniai ypatumai lėmė plonesnę smegenų žievę kairiajame pusrutulyje, testus atliko prasčiau. Tiesa, pati tyrimų grupės vadovė Silvana Derivjer, siekdama iš anksto užkirsti kelią spekuliacijoms, pareiškė, jog negalima teigti, kad genialumo genas – atrastas, nes genialumas pirmiausia yra smegenų gebėjimas apdoroti informaciją ir komunikuoti.

Diskusijos nesibaigia

Kai intelekto geno paieškose buvo gauti pirmieji teigiami rezultatai, horizonte ėmė šmėžuoti „proto vaistų“ išradimo perspektyva. Jau 2017 m. žurnale „Nature Genetics“ grupė mokslininkų paskelbė apie lyginamuosius genetinius ir intelekto tyrimus, atliktus net 73 308 žmonėms. Jų metu buvo nustatytos net 22 genų kombinacijos, galbūt lemiančios intelektą, o jų įtaka vertinama kiek geriau – net 5 proc. Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad ir šie, ir kiti naujausi tyrimai vis dar yra karštos mokslinės polemikos objektai.

Dar vienas veiksnys, verčiantis tokius tyrimus vertinti atsargiai, – ankstesnė žmonijos patirtis. Nepaisant to, kad populiariojoje spaudoje vis pasirodo straipsnių apie „protingiausias pasaulio valstybes“ ir pan., dažniausiai tai būna nieko bendra su moksliniais tyrimais neturintys išvedžiojimai ar labai laisvas tikrų tyrimų traktavimas. Rimti mokslininkai, besiimantys tyrimų, susijusių su šalių, juo labiau – skirtingų rasių protinės veiklos ypatumais, patiria didelį spaudimą, nes jeigu yra „protingesnės“ šalys ar tautos, tuomet yra ir „kvailesnės“, o tai visuotinio politinio korektiškumo laikais skamba kone nusikalstamai.

O jei genialumas – liga?

Ar reikia selekcija, genetinė atranka ar gal net ir vaistais siekti genialumo? Be abejo, metodikos, aprašytos milijoniniais tiražais leidžiamose knygose, kuriose siūloma tapti Einšteinu per savaitę, niekam nepakenks, o jų autoriams padės gerai uždirbti. Tačiau rimtas įsikišimas į žmogaus protinę veiklą genų lygmeniu kelia didelį susirūpinimą, neretai prisimenamos vadinamųjų vunderkindų istorijos. Jau pastebėta, kad vaikystėje ypatingus gabumus rodę vaikai suaugę toli gražu nepasiekia tokių rezultatų, kokių iš jų tikimasi. Kone chrestomatinis pavyzdys – Viljamo Džeimso Saidiso istorija. Šis 1898 m. gimęs vunderkindas, nesulaukęs dvejų metų, skaitė laikraštį „The New York Times“, šešerių kalbėjo keliomis kalbomis, būdamas šešiolikos sėkmingai baigė Harvardo universitetą. Kas toliau? Iš pradžių – dėstytojo, vėliau – paprasto klerko darbas, atsiskyrimas nuo visuomenės ir ankstyva mirtis 1944 m. kone skurde.

Psichiatras Č. Lombrozas savo veikale „Genialumas ir beprotybė“ atkreipė dėmesį į žymių praeities veikėjų keistenybes, pavyzdžiui, į mąstytojo Deni Didro susikaupimą, dėl kurio šis net pamiršdavo atvažiavęs paleisti vežikus ir vėliau jam tekdavo mokėti už kelias paras trukusį laukimą. Išvada, kad genialumas neišvengiamai žygiuoja koja į koją su psichikos sutrikimais, tuomet sukėlė tikrą audrą, tačiau šiuolaikiniai tyrimai leidžia įtarti, kad Č. Lombrozas galėjo būti teisus. Vienas iš dažniausiai kartojamų argumentų yra tas, kad labai aktyvi protinė veikla sekina organizmą nė kiek ne mažiau nei sunkus fizinis darbas. Taip pat vis dažniau minima šizofrenija kaip genialumo palydovė. 2015 m. žurnale „Nature Neuroscience“ buvo paskelbtas islandų „deCODE genetics“ mokslininkų darbas, kuriame, be kito ko, teigiama, kad net 25 proc. kūrybingų žmonių būdingas genetinis sutrikimas, galintis sukelti šizofreniją.

Beje, labai dažnai stulbinamų rezultatų mokslo, meno ar literatūros srityje pasiekę genijai būdavo gabūs tik toje srityje ir iki šlovės valandos jiems neretai tekdavo patirti, ką reiškia būti laikomu visišku kvailiu. Todėl nereikėtų labai liūdėti, jei vaikai ar anūkai nerodo ypatingų talentų, ir labai džiaugtis, jeigu jie mokosi it vunderkindai. Juk net didis fizikas, Nobelio premijos laureatas ir branduolinės bombos „senelis“ Ernestas Rezerfordas kartą iš mokyklos parnešė tėvams raštelį: „Daugiau šio idioto į mokyklą nesiųskite – vis tiek nieko gero iš jo nebus.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.