Ramiajame vandenyne, Okeanijoje, plytintis Tuvalu – ne tik viena mažiausių pasaulio valstybių, bet ir viena iš kelių šalių, kurioms dėl globalaus klimato atšilimo gresia išnykimas iš pasaulio žemėlapio. Iš penkių koralinių atolų ir keturių pavienių salų sudarytos valstybės aukščiausias žemės paviršiaus taškas iškilęs vos penkis metrus virš vandenyno paviršiaus.

Manvydas VITKŪNAS

Plačiai Ramiojo vandenyno platybėse išsibarsčiusio Tuvalu salyno bendras plotas – 25,6 kvadratinio kilometro. Tai atitinka pusę Panevėžio miesto ploto. Šalyje gyvena 11,4 tūkst. žmonių (maždaug panašiai kaip Rokiškyje). Nepaisant savo mažumo, Tuvalu yra visavertė suvereni valstybė, Jungtinių Tautų narė.

Deja, tampa nebeaišku, kiek šiai šaliai apskritai liko gyvuoti, nes dėl globalaus atšilimo Tuvalu iškilo rimtas egzistencinis pavojus. Nuo seno Tuvalu susiduria su gamtos stichijomis. Tropinės audros daug kartų nuniokojo salas. Dar 1972 m. tropinis ciklonas Bebė itin nusiaubė Tuvalu archipelagą.

Nulaužta arba su šaknimis išversta 90 proc. medžių (tarp jų – ir riešutiniai kokosai – vienas svarbiausių čiabuvių pragyvenimo šaltinių), suniokoti namai, laivai, neišvengta žmonių aukų. Atstatyti šalį tuvaliečiams padėjo užsienio šalių humanitarinė ir finansinė pagalba.

Stinga gėlo vandens

Per audras suniokojama salų infrastruktūra, kai kuriose vietose nuplaunamas ir taip skurdus dirvožemis. Augant gyventojų skaičiui mažėja galimybių naudotis vietiniais maisto gamybos resursais, o geriamojo vandens stygius dėl didėjančio gruntinių vandenų druskingumo tampa kone kasdiene problema (jokių upių ar upelių šiose salose nėra).

Prognozuojama, kad per 30–50 artimiausių metų dalis ir taip nykštukinės salos teritorijos gali būti apsemta, mat jau dabar salos grimzta į vandenyną ne mažiau kaip po keturis centimetrus per metus. Vyksta sparti salas supančių koralinių rifų erozija.

Gėlo vandens atsargų gali neužtekti (tokiu atveju reikėtų masiškai statyti brangiai kainuojančias vandens gėlinimo stotis arba gabenti vandenį į salas tanklaiviais), o žemės ūkio kultūrų derlius drastiškai sumažės dėl gruntinio vandens sūrėjimo. Dar viena problema yra gruntinių vandenų užterštumas nuotekomis. Tai ypač aktualu tankiausiai apgyvendintoje saloje ir šalies sostinėje Funafutyje, kur gyvena beveik pusė šalies gyventojų.

Švaros čia stinga, kaip ir kai kuriose kitose mažosiose Okeanijos valstybėse (pavyzdžiui, Nauru ar Kiribatyje). Tai ir vietos gyventojų mentaliteto, ir objektyvių priežasčių nulemta problema – gyventojų skaičius nuolat auga, o dėl itin mažo salų ploto vietos sąvartynams nepakanka. Išvežti šiukšles iš salų būtų labai brangu. Bet nedergti paplūdimių vietos gyventojai tikrai galėtų.

Akivaizdu, kad mažytė šalis viena su visais kylančiais iššūkiais nesusidoros, teks kreiptis pagalbos į tarptautines organizacijas ir užsienio valstybes.

Vardas – laivo savininko garbei

Ankstyvoji Tuvalu istorija iki šiol ištirta prastai ir išlieka gana miglota. Manoma, kad pirmieji žmonės atplaukė čionai iš Tongos ir Samoa salų prieš 1700–1500 metų. 1568 m. ispanų keliautojas Alvaras de Mendanja de Neira pirmasis iš europiečių atrado šias salas ir pavadino jas Lagūninėmis salomis (pagal koralinių atolų viduje esančias lagūnas).

Iki pat XVIII a. kiti europiečiai čia neužsukdavo. Pagaliau 1788 m. salas iš naujo atrado du žymūs anglų kapitonai – Tomas Gilbertas ir Džonas Maršalas. Kiekvieno jų vardu pavadinta po salyną Okeanijoje. Galiausiai 1819 m. prie salų priplaukė kanadiečių burlaivis „Rebecca“. Kapitonas šio laivo savininko garbei pavadino salyną Eliso salomis. Šis pavadinimas buvo prigijęs ilgam.

XIX a. šalia šių salų dažnai darbuodavosi iš įvairių šalių atplaukę banginių medžiotojai, bet dėl patogių vietų laivams stygiaus į salas užsukdavo retai. Čiabuviai ir toliau gyveno gana izoliuotai ir ramiai. Tiesa, pasitaikė atvejis, kai dvi salas užpuolė iš Peru atplaukę vergų gaudytojai ir išgabeno į Lotynų Ameriką apie keturis šimtus saliečių.

O štai 1865 m. salose pasirodę pirmieji britų misionieriai nuveikė čia didelį darbą: supažindino čiabuvius su krikščionybe, pavertė juos protestantais (šios tikėjimo srovės laikosi beveik 95 proc. saliečių, daugelis jų priklauso Tuvalu kongregacinei bažnyčiai) ir išplatino čia anglų kalbą, kuri greta tuvaliečių kalbos dabar yra valstybinė.

1892 m. Didžioji Britanija paskelbė Eliso salas savo protektoratu, o 1916 m. sujungė su Gilberto salomis į Gilberto ir Eliso salų koloniją. Antrojo pasaulinio karo metais salose veikė sąjungininkų, kovojusių su Japonija, karinės bazės.

Britų rankose šios salos liko iki pat 1974 m., kai per referendumą daugelis jų gyventojų pasisakė už nepriklausomybę ir už atsiskyrimą nuo Gilberto salų (dabartinis Kiribatis). Tuo metu atsirado ir dabartinis šalies pavadinimas, reiškiantis „aštuoni, stovintys kartu“ (tuo metu aštuonios iš devynių salų buvo gyvenamos, o paskutinė sala, Niulakita (Niulakita), buvo apgyvendinta jau po nepriklausomybės paskelbimo).

Formali Tuvalu valdovė yra Didžiosios Britanijos karalienė, jai atstovauja generalgubernatorius, o realus šalies vadovas yra Parlamento skiriamas ministras pirmininkas. Generalgubernatoriaus rankose taip pat sutelkta tam tikra valdžia. Pavyzdžiui, jis, pasikonsultavęs su premjeru, skiria policijos ir kai kurių kitų valstybės įstaigų bei tarnybų viršininkus.

Milžiniški žvejybos plotai

Tuvalu daugeliu atžvilgiu yra įdomi šalis. Kaip gyvuoja mažyčiuose sausumus lopinėliuose audringame vandenyne įsikūrusi valstybė, kurios salos išsibarsčiusios nuo 50 iki 100 kilometrų atstumu viena nuo kitos? Be abejo, susisiekimas yra didžiulis iššūkis. Šią problemą padeda spręsti keltai bei nedideli lėktuvai. Šalyje nėra geležinkelių, o plento tipo kelių ilgis – vos aštuoni kilometrai.

Salos yra nedidelės, bet jas supanti išskirtinė ekonominė zona – milžiniška (daugiau nei pusė milijono kvadratinių kilometrų). Žuvys – bene svarbiausia šalies ekonominė vertybė ir gyventojų raciono pagrindas. Šalis turi apie 70 žvejybinių laivų. Aplinkiniuose vandenyse gyvena itin daug tunų.

Tuvaliečiai ne tik patys gaudo žuvis, bet ir parduoda licencijas užsienių šalių kompanijoms žvejoti savo vandenyse. Už šias licencijas gaunamos lėšos sudaro net apie 40 proc. Tuvalu bendrojo vidaus produkto. Daugiausia licencijų parduodama Kinijos, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žvejybos kompanijoms.

Žvejybos rajonų apsauga nuo nelegalios žūklės, greta viešojo saugumo užtikrinimo, vienintelio salose kalėjimo apsaugos ir paieškos bei gelbėjimo operacijų, yra svarbiausia Tuvalu policijos, kurioje tarnauja apie 80 pareigūnų, užduotis. Policijos žinioje yra keli patruliniai laivai. Tuvalu neturi kariuomenės. Jos saugumą užtikrina specialias tarptautines sutartis pasirašiusios stipriausios Okeanijos regiono valstybės – Australija ir Naujoji Zelandija.

Alkoholis – iš kokosų pieno

Svarbiausia žemės ūkio kultūra yra riešutiniai kokosai. Jos auginamos visose salose. Kokosai yra kokosų pieno, eksportui ruošiamos kopros šaltinis, taip pat maistas gyventojams ir pašaras salose gana gausiai auginamoms kaulėms. Iš kokosų pieno gaminamas ir vietinis baltos spalvos alkoholinis gėrimas – palmių vynas todis.

Palmių lapai naudojami krepšiams pinti, vietos gyventojų būstams dengti, o mediena – pagrindinė tradicinė statybinė medžiaga salose. Be abejo, dabar į salas įvežama ir šiuolaikinių statybinių medžiagų – cemento, metalo, betoninių blokelių ir kitų. Be kiaulių, salose gausiai auginami naminiai paukščiai, taip pat laikomos bitės.

Didelę dalį vietos gyventojų pajamų sudaro artimųjų, dirbančių užsienyje (daugiausia – įvairių kompanijų laivų įgulose), siunčiamos piniginės perlaidos. Turizmo verslas šalyje nėra itin išplėtotas, mat infrastruktūra gana skurdi. Čia veikia vos keli viešbučiai, yra vienas nedidukas tarptautinis oro uostas, į kurį lėktuvai daugiausia skraido iš Fidžio.

Ši ekonomiškai silpna valstybė daug daugiau prekių importuoja, nei eksportuoja. Svarbiosios eksporto prekės – žuvys, kopra ir pašto ženklai, labai mėgstami kolekcininkų. Svarbiausia šios nedidukės šalies užsienio prekybos partnerė – Japonija, kuriai tenka daugiau nei trečdalis viso eksporto ir importo. Šalyje paraleliai cirkuliuoja dvi valiutos – Tuvalu doleris (tik monetos) ir Australijos doleris.

Perkels gyventojus?

Būdamas maža valstybė, bet vis dėlto Jungtinių Tautų narė (Lietuva diplomatinius santykius su Tuvalu palaiko nuo 2018 m.), Tuvalu kartais priima (dažniausiai už tiesioginį atlygį ir investicijas) kai kuriuos neįprastus tarptautinės politikos sprendimus. Pavyzdžiui, Tuvalu yra pripažinęs Taivano nepriklausomybę ir Taivanas yra vienintelis, įkūręs šioje šalyje nuolatinę ambasadą. Taip pat Tuvalu po 2008 m. Rusijos agresijos prieš Sakartvelą oficialiai pripažino nuo šios šalies atplėštų Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Gilėjant ekologinei krizei ir saloms vis labiau grimztant į vandenyną, Tuvalu vis labiau svarbi tampa tarptautinė parama. Šalies valdžios atstovai taip pat neatmeta galimybės kreiptis į užsienio šalis (visų pirma Naująją Zelandiją, Australiją, galbūt ir Fidžį) dėl dalies salų gyventojų perkėlimo ir kompaktiško apgyvendinimo tų šalių teritorijose. Tačiau visi supranta, koks skaudus jiems būtų sprendimas palikti skęstančią tėvynę.

Kartu kyla ir šalies suvereniteto problema. Visi supranta, kad paprasčiausiai perkelti keliolika tūkstančių Tuvalu gyventojų į kitą vietą ir ten juos apgyvendinti nėra toks jau sudėtingas uždavinys šiais moderniųjų technologijų ir sparčių statybų laikais. Bet kyla egzistencinis klausimas – ar išliks Tuvalu bei kitos skęstančios šalys?

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.