Nors monarchijos klestėjimo laikai – jau praėję, Europoje iki šiol daugiau ar mažiau aktyviai veikia dešimt monarchų šeimų. Kai kurie monarchai – itin turtingi, kiti gauna dosnių dotacijų iš savo vyriausybių, dar kiti negauna nieko.

Ramutė ŠULČIENĖ

Nors būti karaliumi ar priklausyti karališkajai šeimai atrodo kaip privilegija, iš tiesų tai yra ir savotiška profesija. Dažniausiai Europos šalyse, kuriose galioja konstitucinė monarchija, karalius ar karalienė, kaip ir kiekvienas dirbantis asmuo, gauna atlyginimą, nes turi kasdienių užduočių ir darbų. Šis atlyginimas – tai vyriausybės dotacija, o jos dydis šalyse skiriasi net dešimtis kartų.

Daugiausia uždirbanti monarchė yra Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Vyriausybė kasmet karalienei skiria monarcho dotaciją. Pastaraisiais metais jos dydis siekia apie 87 mln. eurų. Elžbieta II yra turtingiausia ir daugiausia pajamų gaunanti britų karališkosios šeimos narė. Vis dėlto ši suma priklauso ne vien karalienei, ją dalijasi visi karališkosios šeimos nariai, atliekantys tarnybą. Pavyzdžiui, princui Čarlzui tenka apie 2,5 mln., princui Viljamui – apie 3 mln. eurų.

Savo monarchams negaili

Monakas savo karališkajai šeimai taip pat negaili – vyriausybės dotacija siekia 43,5 mln. eurų. Tačiau Monako princas Albertas II ir be dotacijos yra vienas turtingiausių monarchų pasaulyje. Iš savo privačių lėšų jis yra įsteigęs Alberto II fondą, remiantį tvarius ir etiškus projektus visame pasaulyje. Nyderlandų karališkoji šeima kasmet gauna ne ką mažiau – apie 40 mln. eurų.

Norvegijos vyriausybė karališkiesiems rūmams kasmet atseiki apie 28 mln. eurų. Juos dalijasi visi karališkieji asmenys. Taip pat Norvegijos karaliui Haraldui V ir karalienei Sonjai skiriama papildoma 1,3 mln. eurų dotacija asmeninėms išlaidoms padengti. Nepaisant nemažos išmokos, manoma, kad Norvegijos karalius yra vienas neturtingiausių monarchų. Ir iš tiesų jo šeima gyvena daug kukliau nei kitų Europos šalių karališkosios šeimos. Tik neaišku, ar tai lemia finansų trūkumas ar skandinaviška, šiaurietiška kultūra. Ši karališkoji šeima neskraido atostogauti į privačias salas, turi gerokai mažesnę apsaugą ir kartais naudojasi viešuoju transportu. Norvegijos princesė Marta Luisė apskritai atsisakė savo titulo ir valstybės skiriamų pinigų.

Ne viskas – į kišenę

Belgijos karališkoji šeima gauna apie 11 mln., Danijos – apie 9,6 mln., Ispanijos – apie 8 mln. eurų dotaciją. Švedijos karaliui Karoliui XVI Gustavui skiriama dar mažiau – apie 6 mln. eurų.

Taisyklės, kam monarchai gali leisti šiuos pinigus, šiek tiek skiriasi. Dažniausiai iš skirtos sumos reikia išlaikyti savo personalą, padengti kelionių išlaidas. Nei karalienė, nei jos šeima Didžiojoje Britanijoje 87 mln. eurų lengva ranka taip pat neišsidalija. Kaip rodo 2018–2019 m. ataskaitos, net 37 mln. eurų buvo skirta Bakingamo rūmams renovuoti. Brangiai atsieina ir šeimos narių kelionės darbo reikalais, personalo atlyginimai, mokesčiai už didžiuliams rūmams teikiamas komunalines paslaugas, įvairios šventės, priėmimai ir kt.

Turtingi ir be dotacijų

Dotacijos – tik vienas iš karališkųjų šeimų pajamų šaltinių. Aristokratai taip pat valdo daug paveldėto nekilnojamojo turto, jų pinigai yra investuoti į įvairias sritis – nuo vėjo jėgainių iki žirgynų. Pavyzdžiui, Nyderlandų karaliui Vilhelmui Aleksandrui priklauso nemažas „Shell Oil“ akcijų paketas. Didelė dalis Didžiosios Britanijos princo Čarlzo pajamų ateina iš Kornvalio kunigaikštystės. Iš privačių fondų lėšų jis gausiai remia ir savo sūnų princą Viljamą. Be to, broliai Viljamas ir Haris turi dar vieną pajamų šaltinį – princesės Dianos palikimą, siekiantį apie 25 mln. eurų.

Jeigu kuris nors karališkosios šeimos narys paskelbia, kad oficialiai pasitraukia iš pareigų, dotacijų mokėjimas yra nutraukiamas. Taigi, kai princas Haris su amerikiete žmona Megan Markl pernai sausį atsisakė karališkųjų pareigų ir išvyko gyventi į Ameriką, finansinė vyriausybės parama jiems buvo sustabdyta. Taip pat nutrauktas lėšų mokėjimas iš privačių princo Čarzlo fondų. Nors teisiškai pora galėtų gauti šiuos pinigus, princas Čarlzas laikosi nuomonės, kad dera remti tik Karūnai dirbančius šeimos narius.

Ne visi nori remti

Milijonus eurų siekiančios dotacijos yra vienkartinės metinės šalių vyriausybių išmokos, kurias sudaro mokesčių mokėtojų pinigai. Dėl to visuomet girdima ir besipiktinančiųjų balsų: kodėl reikia skirti milijonines sumas šeimoms, simbolizuojančioms praėjusius monarchijos laikus? Kuo jos to nusipelno? Iš tiesų karališkosios šeimos kuria savo šalims pridėtinę vertę, skatina turizmą, mezga ir palaiko diplomatinius ryšius su kitomis valstybėmis. Sukuriama verte išsiskiria Didžiosios Britanijos karališkoji šeima. Paskaičiuota, kad vien karalienės Elžbietos II sukuriama vertė siekia apie 400 mln. eurų.

Visgi ne visi karališkieji asmenys gauna oficialų atlyginimą, kurį turi „atidirbti“. Lichtenšteino kunigaikščiui Hansui Adamui II valstybė skiria neįpareigojančią simbolinę 230 tūkst. eurų išmoką ir atleidžia jį nuo mokesčių. Lichtenšteino kunigaikščio asmeninis turtas vertinamas keliais milijardais eurų.

Europoje taip pat gyvena milijardierius princas, nei turintis savo valdomos šalies, nei gaunantis dotacijų. Tai – vokiečių kilmės princas Albertas, kurio kilminga šeima aktyviai veikė dar Šventosios Romos imperijos laikais, prieš susikuriant Vokietijai. Po tėvo mirties 1990 m. jis tapo vienu iš jauniausių pasaulio milijardierių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.