Antrojo pasaulinio karo kovos vyko ne tik mūšių laukuose. Slaptieji agentai, dešifruotojai, diversantai – tai dar viena armija, tiesa, slapta, padėjusi įveikti nacistinę Vokietiją. Kad ir kokį vaidmenį būtų atlikę šie žmonės, jų veikla turėjo įtakos Antrojo pasaulinio karo baigčiai.

1940 m. vasaros pradžioje nacistinės Vokietijos karo mašina pajudėjo. Vokiečiai skubėjo. Belgija, Olandija ir Liuksemburgas buvo užkariauti per 18 dienų. Prancūzijai užimti prireikė mažiau nei penkių savaičių: Paryžių naciai parklupdė 1940 m. birželio 16 d., Prancūzijos pralaimėjimas buvo triuškinamas. Vokiečiai jau valdė beveik visą Europą.

Mūšiui dėl Prancūzijos pasibaigus nesėkme, Didžioji Britanija su savo kolonijomis ir dominijomis liko vienintelė galinga jėga pasaulyje, vis dar besipriešinusia Adolfo Hitlerio užmačioms užkariauti Vakarų Europą. Suprasdamas, kad vokiečių invazija į Britaniją – neišvengiama, Vinstonas Čerčilis kreipėsi į savo slaptąsias tarnybas ir neseniai įkurtą Specialiųjų operacijų valdybą, kad kariniai veiksmai būtų perkelti atgal į A. Hitlerio teritoriją. Unikali slaptųjų agentų, mokslininkų dešifruotojų ir specialiai apmokytų diversantų komanda dirbo tam, kad konfliktas baigtųsi Sąjungininkų pergale. Supažindinsime tik su keliais šios komandos nariais.

Šnipas, išgarsėjęs romanais

Turbūt visi yra girdėję Džeimso Bondo vardą. Jeigu knyga apie šį šnipą ir liko neskaityta, bent vieną filmą apie garsųjį agentą matė, ko gero, daugelis. Šį personažą sukūrė britas Ijenas Flemingas, iš pradžių garsėjęs visai ne kaip rašytojas.

1939 m. I. Flemingas į Sovietų Sąjungą keliavo kaip žurnalistas, turėjęs aprašyti britų delegacijos vizitą prekybos tikslais. Vis dėlto tikroji jo misija buvo įvertinti karinę sovietų galią prieš, atrodytų, neišvengiamai prasidėsiantį karą. Kiek vėliau, Britanijai jau įsitraukus į karinį konfliktą, I. Flemingas tapo karališkojo karinio jūrų laivyno savanorių rezervo specialiojo skyriaus leitenantu. Būtent šį postą vėliau jis paskyrė žymiajam Džeimsui Bondui.

I. Flemingas padėjo sustiprinti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės ryšius kontroliuojant slaptųjų agentų veiklą, taip pat prisidėjo formuojant 30-ąjį komandosų būrį, rinkusį svarbią žvalgybinę informaciją. Tarp svarbiausių šio būrio pasiekimų buvo vokiečių šifravimo mašinos „Enigma“ ir išsamių Vokietijos karinio jūrų laivyno dokumentų perėmimas.

Dar vienas Flemingas

Tikriausiai mažiau negu Ijeno daugeliui yra girdėtas rašytojo ir keliautojo Piterio Flemingo vardas, nors šis žmogus buvo itin svarbus asmuo slaptajame kare Rytuose. Vyresnysis ir ne mažiau nusipelnęs I. Flemingo brolis tapo reikšminga Britanijos karinės žvalgybos figūra. Kartu su Kolinu Gabinsu jis formavo pagalbinius dalinius, turėjusius surengti partizaninį pasipriešinimą tuo atveju, jeigu vokiečiams būtų pavykę surengti invaziją į Jungtinę Karalystę. Vėliau K. Gabinsui ėmus vadovauti Specialiųjų operacijų valdybai, į šią tarnybą buvo pakviestas ir P. Flemingas.

1941 m. balandį, apsiginklavę tona sprogmenų, 40 tūkst. svarų sterlingų vertės auksiniais soverenais ir banknotais bei kišeniniais italų kalbos žodynais, P. Flemingas su agentų komanda nuvyko į šiaurinę Graikijos dalį. Makedonijoje jiems su Sąjungininkų pajėgomis pavyko atsilaikyti prieš karinę Vokietijos galią ir užimti labai svarbų Monastiro slėnį. Atsitraukdami Sąjungininkai niokojo priešų komunikacijas, sprogdino tiltus ir geležinkelių bėgius. Be to, P. Flemingas su bendrininkais padėjo evakuoti britų vicekonsulą ir kitus diplomatus į Kairą.

Puikiai pasirodęs P. Flemingas buvo perkeltas į Indiją, tuomet – į Ceiloną, kur vadovavo D divizijai, atsakingai už karinių apgaulių operacijas Pietryčių Azijoje. Be to, jis suvaidino svarbų vaidmenį britų invazijos į Birmą metu. Tai pavyko padaryti paskleidus klaidinančią informaciją, kad britų pajėgos regione yra daug didesnės, nei buvo iš tiesų.

Matematikas, padėjęs nulaužti „Enigmos“ kodą

Londone gimęs Alanas Tiuringas buvo labai talentingas matematikas, studijavęs Kembridžo ir Prinstono universitetuose, o vėliau, dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, pradėjęs darbuotis Didžiosios Britanijos kodavimo ir šifravimo mokykloje. Kilus karui, jis ėmė dirbti Blečlio Parke, kur mėgino iššifruoti Vokietijos ir jos sąjungininkių naudotus karinius kodus, o daugiausia laiko praleido siekdamas įveikti garsųjį „Enigmos“ kodą.

„Enigma“ buvo nacistinės Vokietijos karinių pajėgų naudota šifravimo mašina, leidusi saugiai persiųsti pranešimus. Nors lenkų matematikams originaliuosius kodus pavyko įveikti dar 1932 m., tuo metu šifro raktas buvo keičiamas vos kartą per kelis mėnesius. Vokiečiams pradėjus tai daryti kasdien, „Enigmos“ saugumas padidėjo. Dirbdamas kartu su kolega dešifruotoju Gordonu Velčmenu, A. Tiuringas sukūrė elektroninę mašiną „Bomba“. Ji galėjo dideliu greičiu tikrinti šimtus galimų raidžių derinių ir taip padėti atrinkti galimus tos dienos „Enigmos“ raktus. Rankinis dešifruotojų darbas gerokai palengvėjo. Nuo 1940 m. vidurio Blečlio Parko komanda jau reguliariai perskaitydavo Vokietijos karinių oro pajėgų pranešimus.

Visai kitokia situacija klostėse mūšyje dėl Atlanto. Čia Vokietijos karo laivynas laikėsi daug griežtesnės šifravimo disciplinos, todėl pranešimai, keliavę tarp laivyno vadovybės ir vokiečių povandeninių laivų, ir toliau glumino Blečlio dešifruotojus. Vis dėlto Sąjungininkai galiausiai aptiko aukso gyslą – užimtame povandeniniame laive buvo nesugadinta laivyno „Enigmos“ mašina. Ji tuoj pat buvo persiųsta A. Tiuringui ir kitiems specialistams. Jų darbą dar šiek tiek palengvino Vokietijos kariuomenės vadovybės įsitikinimas, kad kariniame jūrų laivyne naudoti šifrai – neįveikiami. Galiausiai „Enigmos“ problema buvo išspręsta ir Sąjungininkų laivų konvojai jau sėkmingai vengė grėsmingų nacių povandeninių laivų.

Nors 1942 m., vokiečiams į „Enigmą“ įtraukus ketvirtąjį rotorių ir vėl sėkmingai užkodavus savo pranešimus, povandeniniai laivai vėl ėmėsi terorizuoti Atlanto vandenyne plaukiančius Sąjungininkų laivus, A. Tiuringas visgi įveikė ir šią problemą.

Dezinformacijos galia

Didžiausia istorijoje jūrų desanto operacija – Sąjungininkų ekspedicinių karinių pajėgų išsilaipinimas Normandijoje, – dar žinoma kaip „D diena“, nors ir pareikalavo daugybės aukų, pagreitino totalitarinio nacionalsocialistų režimo valdomos Vokietijos žlugimą. Prie jos rengimo prisidėjo ir lenkų dvigubas agentas Romanas Černiavskis, apmovęs vokiečius melaginga „D dienos“ informacija.

1940 m., padedamas prancūzės dvigubos agentės Matildos Karė, R. Černiavskis sukūrė ir kontroliavo galiausiai žlugusį Prancūzijos tinklą „Interallie“. Tuomet jis spruko į Britaniją, kur buvo atidžiai stebimas Lenkijos žvalgybos. Prisidengęs kodiniu slapyvardžiu Brutas, R. Černiavskis vokiečiams perduodavo melagingą informaciją. Vis dėlto tvirti antisovietiniai lenko įsitikinimai britams kėlė nerimą, kad vokiečių tarnybos pradės dvigubą agentą rimtai įtarinėti. Visgi 1943 m. britai R. Černiavskį įvertino kaip galintį saugiai darbuotis. Įtrauktas į dezinformacijos operaciją „Tvirtybė“, jis padėjo vokiečius įtikinti, kad Sąjungininkų invazija į Europą vyks per Pa de Kalė sąsiaurį, nors iš tikrųjų masinis išsilaipinimas, pagarsėjęs kaip „D diena“, įvyko Normandijoje.

Kitas žmogus, atlikęs svarbų vaidmenį rengiant „D dienos“ diversiją, – katalonų dvigubas agentas Chuanas Pužolis Garsija, kodiniu slapyvardžiu Garbo. Jis iš pradžių pasiūlė savo paslaugas vokiečių žvalgybai, tačiau vėliau prisijungė prie britų. Drauge su Tomiu Harisu katalonas sukūrė net 27 įsivaizduojamų sau pavaldžių agentų tinklą, per kurį vokiečiams teikė dezinformaciją. Po vieno esminio informacijos perdavimo Ch. P. Garsija savo melagystėmis vokiečius įtikino taip tvirtai, kad naciai, laukdami tariamos invazijos ties Pa de Kalė sąsiauriu, čia dislokavo dvi šarvuočių ir 19 pėstininkų divizijų. Tai Sąjungininkams davė laiko savo placdarmui parengti pulti Normandijoje.

Norvegas, sutramdęs atomines A. Hitlerio ambicijas

Kai 1942 m. kovą Specialiųjų operacijų valdybos grupė apieškojo Britanijos krantus pasiekusį norvegų laivą, jame buvo rastas Einaras Skinarlandas, troškęs kovoti su jo šalį užpuolusiais vokiečiais. Vyras atvyko iš Rjukano, esančio netoli hidroelektrinės „Vemork“, kur vokiečiai gamino sunkųjį vandenį (deuterio oksidą), reikalingą atominės bombos kūrimo programai plėtoti. Specialiųjų operacijų valdybai buvo paskirta misija sunaikinti šią hidroelektrinę, todėl E. Skinarlandas jai buvo tikra dovana.

Norvegas netrukus buvo sugrąžintas į savo šalį, kur susidraugavo su vyriausiuoju hidroelektrinės inžinieriumi ir gavo daugybę informacijos. Visa tai jis radijo ryšiu perdavė Specialiųjų operacijų valdybai. Tuomet prie E. Skinarlando prisijungė keletas specialistų, turėjusių padėti pasiruošti britų inžinierių, kuriems buvo patikėta įgyvendinti operaciją „Naujokas“, atvykimui sklandytuvais. Deja, dėl prastų oro sąlygų abu sklandytuvai sudužo, o išgyvenusiuosius gestapas suėmė, kankino ir nužudė. Po šio incidento saugumo reikalavimai hidroelektrinėje buvo padidinti.

Visgi E. Skinarlandas su Specialiųjų operacijų valdyba įgyvendinti savo tikslą pamėgino dar kartą. 1943 m. vasario 28 ir 29 d. operacija buvo sėkminga. Norvegas padėjo britų komandosams patekti į hidroelektrinę ir detonuoti sprogmenis. Sabotuotojai per šią operaciją susidūrė tik su vienu elektrinės darbuotoju. Šis sutiko bendradarbiauti, tačiau komandosai pirmiausia turėjo padėti surasti pamestus jo akinius (karo metais gauti naujus akinius buvo beveik neįmanoma). Sprogimas rimtai apgadino hidroelektrinę ir sujaukė A. Hitlerio užmačias pagaminti atominę bombą. Teigiama, jog po sprogimo naršyti teritorijos buvo pasiųsta 3 tūkst. vokiečių karių, tačiau visiems komandosams pavyko sėkmingai pasprukti.

E. Skinarlandas iki pat karo pabaigos padėjo palaikyti radijo ryšį tarp vietinių Norvegijos pasipriešinimo judėjimų ir Specialiųjų operacijų valdybos būstinės Londone.

Moterų darbai – ne mažiau reikšmingi

Nacių ieškomiausia agentė Nensė Veik buvo daugiausia įvertinimų ir apdovanojimų gavusi Sąjungininkų gretose tarnavusi moteris. Dirbdama nacių okupuotoje Prancūzijoje, Nensė rizikavo savo gyvybe, tačiau jos tai nesustabdė. Iš pradžių ji dirbo kaip Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo kurjerė, vėliau prisijungė prie tinklo, padėdavusio Sąjungininkų kariams pabėgti iš Prancūzijos. Nors N. Veik sugebėjo išvengti nacių rankų, gestapas ją paskelbė ieškomiausia agente. Už Baltąja Pele pramintos Nensės sugavimą buvo siūlomas 5 mln. frankų atlygis.

N. Veik užsispyrimą kovoti prieš nacius subrandino ankstesnės asmeninės patirtys. Gimusi Naujojoje Zelandijoje, ji kartu su šeima persikėlė gyventi į Australiją. Vis dėlto, sulaukusi 16 metų, Nensė paspruko iš namų ir nusigavo į Niujorką, paskui – į Londoną. Mergina kurį laiką dirbo slaugytoja, tuo pačiu metu studijavo žurnalistiką. XX a. 4 dešimtmetyje ji įsidarbino „Hearst Newspapers“ korespondente Europoje ir turėjo progą savo akimis pamatyti į valdžią iškilusių nacių brutalumą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Nensė prisijungė prie Prancūzijos pasipriešinimo dalyvių. Kai šio judėjimo tinklas buvo išaiškintas, N. Veik buvo suimta ir tardyta, tačiau tą kartą gestapas nenustatė tikrosios jos tapatybės. Vos po keturių dienų ji buvo paleista, kai vienas iš jos sąjungininkų išgalvojo alibi ir įtikino vokiečių pareigūnus, kad visi moters veiksmai buvo skirti nuslėpti neištikimybei savo vyrui Henriui Fiokai. Po keleto mėginimų ištrūkti iš šalies Nensė galiausiai pasiekė Londoną ir tapo Specialiųjų operacijų valdybos savanore. Nors gestapas suėmė Prancūzijoje likti nusprendusį jos vyrą, net kankinamas iki mirties jis neišdavė Nensės buvimo vietos.

1944 m. balandžio 29-osios naktį N. Veik parašiutu sugrįžo į Prancūziją ir prisijungė prie partizanų grupuotės, veikusios Tronsė miške. Čia ji treniravo naujokus, o kartą dviračiu numynė daugiau nei 500 kilometrų, kad pristatytų ypač slaptą kodų knygelę. N. Veik mirė 2011 m. Londone, sulaukusi 98-erių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.