Tamplierių vardas šiandien pasaulyje žinomas bene geriausiai iš visų vienuolių riterių ordinų. Be abejo, Lietuvoje yra kitaip – mūsų krašto istorijoje kruviną įspaudą paliko kalavijuočiai ir kryžiuočiai. Tačiau jei pažvelgtume, apie kokį ordiną pasaulyje daugiausia parašyta ir sukurta dokumentinių bei vaidybinių filmų, tai būtų tamplieriai. Šios šlovės jie nusipelnė ne tik veikla kryžiaus žygių metu, valdytais didžiuliais turtais, bet ir tragiška savo istorijos baigtimi.

Manvydas VITKŪNAS

Tamplierių pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio templiers – „šventyklininkai“. Tai susiję su vienu iš oficialių ordino pavadinimų – „Vargdieniai Kristaus ir Saliamono šventyklos kariai“. Taip pat ši karinė riterių vienuolija buvo vadinama Vargdienių Kristaus riterių ordinu ir Vargdienių Jeruzalės šventyklos riterių ordinu. Dėl simbolinės sąsajos su Jeruzalės, arba karaliaus Saliamono, šventykla ir kilo ordino pavadinimas. Tamplierių ordinas buvo įkurtas 1119 m. Šventojoje Žemėje po pirmojo kryžiaus žygio ir tapo antruoju vienuolių riterių ordinu (pirmieji buvo daugmaž dviem dešimtmečiais anksčiau susikūrę hospitaljerai).

Vienas žirgas – dviem riteriams

Ordinas, kurio daugumą narių visada sudarė prancūzakalbiai (nors jame buvo ir anglų, italų, ispanų, portugalų, vokiečių bei kitų tautybių vyrų), buvo suburtas iš Šampanės regiono kilusio prancūzų riterio Hugo de Peno. Jis sutelkė savo giminaičius ir bičiulius, netrukus ir kitus prijaučiančiuosius kilniam tikslui – saugoti krikščionių piligrimus, vykstančius į Šventąją Žemę. Iš pradžių tamplieriai gyveno labai skurdžiai, ir netgi būta atvejų, kai vienu žirgu tekdavo joti dviem riteriams. Iš čia kilo vienas iš tamplierių simbolių, ilgą laiką vaizduotas ordino antspauduose. Visgi svarbiausias tamplierių ordino simbolis buvo raudonas kryžius.

Kad tamplieriai nebūtų tokie vargšai, kryžininkų įkurtos Jeruzalės karalystės valdovas Balduinas II skyrė ordinui patalpas ant Šventyklos kalno Jeruzalėje būstinei įrengti, taip pat jiems buvo perduota viena iš svarbiausių pasaulyje islamo šventovių – Al Aksos mečetė. Tamplieriai ją pertvarkė į katalikų baziliką. Ordino įstatus parengė vienas iš kryžiaus žygių įkvėpėjų, vienuolis Bernardas Klervietis. Vėliau jis buvo paskelbtas šventuoju ir tamplierių ordino globėju.

Ordinas pradėjo verbuoti naujokus Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose šalyse, taip pat surinko labai daug aukų, gavo dovanų žemės valdų įvairiose Vakarų ir Pietų Europos vietose. 1139 m. popiežius Inocentas II paskelbė bulę „Omne datum optimum“ ir ja atleido tamplierius nuo mokesčių, bet kokio pavaldumo vyskupams bei pavedė juos vien savo valdžiai. Tamplieriams, kaip tiesioginiams popiežiaus valdiniams, buvo suteikta teisė nevaržomai kirsti valstybių sienas. Buvo patvirtinta ordino regula ir nustatyta, kad į tamplierių gretas stojantis riteris turi atsisakyti viso savo turto, gyventi vienuolišką gyvenimą, laikytis celibato.

Tuo pat metu ordino nariai buvo kariai. Kiekvienas ordino brolis riteris galėjo turėti tris gyvulius (žirgus ir asilus). Riterį lydėdavo ginklanešys ir keli ginkluoti tarnai. Taigi riteriai sudarė mažąją, bet svarbiausią visų tamplierių gretų dalį. Tamplieriai buvo gerai ginkluoti, turėjo kalavijus, ietis, skydus, durklus, dėvėjo šalmus ir žiedšarvius. Riterių apsiautai buvo balti, juos dabino raudonas tamplierių kryžius.

Magistras perėjo į islamą?

Tamplieriai labai aktyviai dalyvavo kovose su musulmonais Šventojoje Žemėje. Pavyzdžiui, jų indėlis buvo labai svarbus kryžininkams pasiekiant reikšmingas pergales prie al Bukajos (1163 m.) ir Ramlos (1177 m.). Tačiau pagrindinė jų misija Artimuosiuose Rytuose buvo kelių ir jais vykstančių piligrimų apsauga.

Tamplieriai buvo savotiški kelininkai, nes jie ne tik saugojo kelius, bet ir rūpinosi jų tiesimu bei priežiūra. Šia veikla vėliau jie užsiėmė ir Europoje. Taip pat tamplieriai statė ir saugojo pilis, kurios išaugo prie svarbiausių kelių Šventojoje Žemėje.

Deja, ne visada ir ne viskas klojosi sėkmingai. Štai 1187 m. Egipto ir Sirijos sultonas Saladinas įsiveržė į Jeruzalės karalystę ir sumušė kryžininkus mūšyje netoli Tiberiados ežero, dar vadinamo Galilėjos jūra. Šiose kautynėse daugybė tamplierių žuvo, o kai kurie kartu su didžiuoju magistru Žeraru de Ridforu pakliuvo į nelaisvę.

Toliau viskas klostėsi labai mįslingai: visi nelaisvėje buvę tamplieriai, išskyrus didįjį magistrą, buvo nukirsdinti. Ž. de Ridforas įsakė tvirtovėse budėjusiems tamplieriams be kovos perduoti musulmonams Gazą ir kelias kitas svarbias tvirtoves. Tamplieriai pakluso, nes pagal regulą jie negalėjo nevykdyti didžiojo magistro įsakymo. Ž. de Ridforas buvo paleistas į laisvę. Jo reputacijai buvo suduotas baisus smūgis.

Kilo daug klausimų, kodėl jis išgyveno ir net buvo paleistas į laisvę po to, kai visi kiti žuvo. Imta įtarti, kad, gelbėdamas savo gyvybę, didysis magistras nelaisvėje priėmė islamą (beje, šia versija yra linkę tikėti ir dalis dabartinių istorikų). Ž. de Ridforas visomis priemonėmis bandė atgauti gerą vardą, narsiai kovojo. 1189 m. prie Akro jis vėl pateko į musulmonų nelaisvę ir šį kartą buvo nukirsdintas.

Kelininkai ir bankininkai

1191-aisiais po dvejus metus trukusios apgulties kryžininkai pagaliau užėmė Akro (dab. Ako Izraelyje) tvirtovę ir uostamiestį. Jie paėmė į nelaisvę pustrečio tūkstančio gynėjų ir civilių gyventojų ir po nesėkmingų derybų su Saladinu juos nužudė. Tamplieriai į Akrą perkėlė pagrindinę savo būstinę, mat Jeruzalė kuriam laikui pakliuvo į musulmonų rankas. Vėliau kryžininkai Jeruzalę susigrąžino, bet galiausiai visiškai prarado.

1291 m., praėjus lygiai šimtmečiui po to, kai kryžininkai užėmė Akrą, šį miestą su galinga tvirtove apgulė musulmonų pajėgos. Tamplieriai buvo labai svarbi gynėjų pajėgų dalis. Gynybos metu žuvo ordino didysis magistras Gijomas de Božė ir apie 300 tamplierių riterių. Kelios dešimtys išlikusiųjų toliau didvyriškai gynėsi. Jie kartu su kitų ordinų atstovais organizavo visų civilių gyventojų evakuaciją į Kiprą, mat uostas vis dar buvo krikščionių rankose.

Taip pat į Kiprą buvo pergabentas ordino iždas. Musulmonai pažadėjo leisti išvykti iš Akro paskutiniams gynėjams, jeigu šie perduos miestą ir tvirtovę. Tamplieriai sutiko, bet, einančius link laivų, juos užpuolė islamo kovotojai, ir tamplieriai vėl subėgo į vieną iš bokštų bei gynėsi iki paskutiniųjų. Neišgyveno nė vienas.

Po to, kai krito Akro gynėjai, skubiai buvo apleistos ir paskutinės tvirtovės Viduržemio jūros pakrantėje. Nuo tada svarbiausiu tamplierių forpostu Artimuosiuose Rytuose liko Kipras, o pagrindinė ordino veikla buvo perkelta į Europą. Čia taip pat buvo tiesiami keliai, statomos pilys (tamplieriai valdė daug žemių).

Ordinas rūpinosi daugybe vargstančiųjų, juos maitino, teikė pagalbą badmečiu, epidemijų ir stichinių nelaimių metu.
Tamplieriai buvo ne tik puikūs kariai, tvirtovių ir kelių, kelių šimtų bažnyčių ir katedrų įvairiose šalyse statytojai, bet ir geri verslininkai. Jie vertėsi kredito paslaugomis, skolino pinigus už 10 proc. metines palūkanas (tuo metu kiti bankininkai (tarp jų buvo daug žydų verslininkų) nesibodėjo užsiprašyti ir 30–40 proc.). Tamplieriai pirmieji Europoje pradėjo naudoti pergamentinius čekius su skolininkų pirštų atspaudais.

Turėdami tokius čekius, klientai be vargo galėjo išsigryninti pinigus bet kurioje vietoje, kur buvo tamplierių ordino padaliniai. Tai buvo labai patogu, mat didelius atstumus gabentis grynuosius pinigus buvo pavojinga dėl keliuose tykančių plėšikų. Turėdami galimybę nevaržomai judėti tarp valstybių, tamplieriai atlikdavo ir brangių, svarbių krovinių kurjerių funkcijas.

Prakeikė karalių ir popiežių

Tamplierių ordino klientais tapo ne tik pirkliai, didikai, bet ir monarchai. Vieni iš labiausiai prasiskolinusiųjų tamplieriams buvo Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis ir jo artimieji. Veikiausiai būtent todėl monarchas inicijavo susidorojimą su galingaisiais ir turtingaisiais tamplieriais. Jis pasirūpino melagingais kelių paprastų brolių tamplierių liudijimais apie ordino viduje vykstančius baisius ir nuodėmingus dalykus, o tada pradėjo slaptas derybas su popiežiumi Klemensu V dėl tamplierių veiklos tyrimo. Galiausiai, gavęs leidimą, Pilypas IV Gražusis nurodė savo patikėtiniams veikti. Tačiau tai virto ne tyrimu, o žaibišku susidorojimu.

1307 m. sausio 13 d., ankstų penktadienio rytą, karaliaus kariai įsiveržė į visas tamplierių pilis ir vienuolijas. Prasidėjo masiniai areštai, kankinimai ir žudynės. Tamplieriai buvo apkaltinti baisiomis nuodėmėmis – stabmeldyste, šėtono garbinimu, mišių išniekinimu, netgi meldimusi juodam katinui, kuris esą pasirodydavo jų susirinkimuose. Nors kaltinimai buvo akivaizdžiai absurdiški, tai nesutrukdė Prancūzijoje ir jos vasalinėse teritorijose kalinti, kankinti, žudyti tamplierių.

Dažniausias kankinimo būdas buvo surištam žmogui deginti kojas. Komunikacija tais laikais buvo lėta, tad apie Prancūzijoje vykstančius žvėriškumus popiežius sužinojo tik po geros savaitės. Jis ėmė protestuoti, bet Prancūzijos karalius aiškino veikęs su paties popiežiaus leidimu. Negana to, Pilypas IV Gražusis akiplėšiškai pasisavino daug tamplierių turto, o milžiniškų skolų niekam taip ir nereikėjo grąžinti.

Popiežius liepė tęsti tamplierių veiklos tyrimą, nes buvo aibė liudijimų apie jų nuodėmes. Šimtai tamplierių liudijo prieš savo ordiną, neatlaikę kankinimų ar bandydami jų išvengti. Procesai prasidėjo ir Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Anglijoje, Kipre. Galiausiai vieni tamplieriai buvo išteisinti, kiti – įkalinti (netgi iki gyvos galvos), o nelaimingiausieji pasiųsti į inkvizicijos laužus. Tarp jų buvo paskutinis ordino didysis magistras Žakas de Molė ir Normandijos prioras Žofrua de Šarnė. Juos kartu sudegino Paryžiuje, vienoje iš Senos upės salų, stebint Prancūzijos karaliui. Prieš mirtį didysis magistras prakeikė popiežių Klemensą V ir karalių Pilypą IV Gražųjį, šaukdamas, kad šie atsakys prieš dangiškąjį teismą.

Kitose šalyse tamplieriai buvo persekiojami ne taip nuožmiai, bet, šiaip ar taip, 1312 m. popiežius Klemensas V ordiną oficialiai panaikino. Jo turtas (kuris dar nebuvo nusavintas) buvo perduotas hospitaljerams.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.