Lietuvės Tomos Kopylovos šeima įsikūrusi nuostabioje Senjos saloje (Šiaurės Norvegija). Toma dega aistra gaudyti Šiaurės pašvaistę. Tam, kad ši medžioklė būtų sėkminga, reikia giedro dangaus, tinkamo saulės aktyvumo ir kantrybės.

Birutė JANČIENĖ

Nuo Kupiškio iki Norvegijos

Toma kilusi iš Kupiškio. Ten užaugo, baigė mokyklą ir išvyko į Vilnių. Anuomečiame Pedagoginiame institute baigė rusų kalbos ir literatūros studijas. Svajojo apie vertėjo darbą, tačiau pasikeitus mokymo sistemai įgijo mokytojo diplomą. Mokslai mokslais, o gyvenimas dėliojo savo scenarijų. Toma susipažino su klaipėdiečiu Vladimiru. Pažintis virto meile, meilė išaugo į šeimą, joje gimė pirmagimis Vladislavas. Šeima pakėlė sparnus į Airiją, vėliau – į Norvegiją. Kodėl parūpo emigruoti? Toma šypsosi: tikriausiai tikslas, kaip ir daugumos išvykusiųjų, – geresnio gyvenimo paieškos. „Gyvendami Airijoje atvykome pasisvečiuoti pas Norvegijoje įsikūrusią vyro sesę. Mums čia išsyk patiko. Vyras ėmė dairytis darbo. Gavo pasiūlymą. Po metų įsikūrėme šioje gražioje ir ramioje žemėje“, – pasakoja moteris.

Sužavėjęs ritmas ir peizažas

Toma juokiasi, kad su pietine Norvegija jau spėjo susidraugauti, tačiau šiaurę, kur gyvena metus, dar jaukinasi: „Čia viskas kitaip. Vien tai, kad žiemą prašvinta vos porai valandų, o vasarą visą laiką šviesu – neįprasta. Tačiau čia labai gera. Aplinkui dvelkia ramybe, nėra skubos, miesto triukšmo, nejusti beprotiško tempo“. Norvegijoje gyvenanti lietuvė mėgsta kalnus. Ir ne tik į juos žiūrėti – išsiruošia ir į jų viršukalnes. Sutuoktinis Vladimiras – prisiekęs žvejys. Pasak Tomos, Senjos salą supantys vandenys – vieni žuvingiausių Europoje. Ši sala dažnai vadinama miniatiūrine Norvegija – čia yra visko: ir kalnų, ir lygumų, ir baltų paplūdimių. „Kartais pasiilgstu žalumos. Čia ji kažkokia kitokia“, – sako pašnekovė.

Patinka fotografuoti

Pašvaistė – poliariniams regionams būdingas Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, kurios turi magnetosferą. Žemės poliarinės pašvaistės – nelygu, kuriame pusrutulyje, – vadinamos Šiaurės arba Pietų pašvaiste. Tomą, vos pirmą kartą atvykusią į šiaurę ir savo akimis pamačiusią pašvaistę, tas fantastinis vaizdas kone išvertė iš kojų. Sako, tuoj pat puolė telefonu gaudyti akimirkų. Bėda, ne visi telefonų fotoaparatai leidžia išgauti gerą ryškumą. Vėliau, ruošdamasi naujai kelionei į šiaurinę Norvegiją, moteris gavo dovaną – naują fotoaparatą. Padarė keletą nuotraukų. Pavyko kuo puikiausiai – jose pašvaistė sužibo visa savo didybe ir spalvomis. Taigi, su fotoaparatu Toma bičiuliaujasi per 10 metų. „Nežinau, daug tai ar mažai, – šypteli pašnekovė. – Kol vaikai buvo maži, patiko gaudyti jų vaikystės akimirkas. Man tiesiog patinka fotografuoti.“

Toma sako nebaigusi jokių specialių mokymų ar kursų. Prieš pradėdama gaudyti pašvaistes patarimų ir atsakymų į rūpimus klausimus ieškojo internete. Tuomet lieka tik taikliai nustatyti fotoaparatą ir kantriai stebėti dangaus skliautą.

Pakeliui į profesionalumą

Ar daug pašvaistės vaizdų moteris sugaudė? Neslepia, išties daug. Tik štai nuotraukų, kurias norėtųsi parodyti, ne tiek ir daug. Mat kitą sykį iš šimto kadrų – vos keli pavykę. „Kartais netiksliai nustatau parametrus arba pati netyčia krusteliu, kitą akimirką vėjas sutrukdo; kartais – per šviesu, kitą sykį – per tamsu“, – pašnekovė vardija fotografavimo niuansus.

Įdomu, koks metų laikas ir kokios orų sąlygos palankiausios Šiaurės pašvaistei medžioti? Pirmosios pašvaistės pasirodo rugpjūčio pabaigoje, o paskutinės dar matomos balandžio pradžioje. Norint pagauti gerą vaizdą reikia giedro dangaus, tinkamo saulės aktyvumo ir didelės kantrybės.
Tomai patinka fotografuoti gamtą. Žiūrėti ne tik aukštyn – į dangų ar į kalnus, bet ir po kojomis. Fotografuoti žmones? Pabandė, bet tai – ne jai. Neprilipo. „Gamta neturi pageidavimų. Jai nesvarbu, kaip ji atrodys nuotraukoje. Todėl nereikia nerimauti, kad nuvilsi, nufotografuosi ne tuo rakursu“, – šypteli Toma.

Kol kas moteris neturi ambicijų surengti savo darbų parodą. Kuklinasi, esą stebėdama profesionalių fotografų darbus mato, kad jai dar daug ko reikia išmokti. Pavyzdžiui, naudoti fotošopą. „Aš naudoju tik paprastas programėles – apkirpti, centruoti, pašviesinti ar patamsinti. Ir vis kabinėjuosi prie savo darbų. Nors tikriausiai kiekvienas kūrėjas randa savo darbuose klaidų. Man atrodo, parodas rengia tik patyrę profesionalai. Ką gali žinoti, galbūt kada nors...“ – viliasi pašnekovė.

Bendruomenė „Lietuvis pas lietuvį“

Į šios bendruomenės puslapį Toma įkėlė pirmąsias Šiaurės pašvaistės nuotraukas. Kokių reakcijų sulaukė? Pačių geriausių! Jos nuotraukomis žmonės žavėjosi ir aikčiojo iš nuostabos. Jauna moteris sako tikrai nesitikėjusi sulaukti tiek dėmesio.

Toma – bendruomenės „Lietuvis pas lietuvį“ narė. Kiekvieną penktadienį per „Delfi TV“ rodomoje laidoje „Pasaulio lietuvių žinios“ sukurta rubrika „Lietuvis pas lietuvį“, kurioje kas kartą pristatomas naujas šios bendruomenės narys. Toma buvo pirmoji. Žavi moteris ragina visus jungtis, žiūrėti, svajoti, o galbūt ir planuoti keliones.

Tikriausiai smagu būti pastebėtai ir įvertintai? „Malonu ir džiugu, kad mano nuotraukos patinka ne tik man. Nuoširdžiai stebiuosi, kad sulaukiau tokio susidomėjimo. Fotografavimas man – savotiška meditacija. Einu, stebiu, dairausi, fiksuoju… Man tai labai patinka“, – atvirauja Toma.

Kuo skiriasi norvegas nuo lietuvio

Pasak Tomos, visi žmonės skirtingi. Juk ir lietuviai vienas nuo kito skiriasi ne tik išvaizda, bet ir charakteriu, pasaulėžiūra bei pasaulėjauta. Tikriausiai pasaulis ir įdomus skirtybėmis. Norvegai itin uždari ir labai saugo savo privačią erdvę. Jie labai vertina poilsį. Po darbo savaitės dauguma norvegų važiuoja į savo atostogų namukus, dažniausiai įsirengtus kalnuose. Ten ilsisi, „matuoja“ kalnus, slidinėja. „Čia nėra mados laisvadieniais lankyti močiutę ir, prisikrovus krepšį stiklainių su raugintais agurkais, uogienėmis bei kitomis gėrybėmis, grįžti namo“, – juokiasi norvegų gyvenimo būdą perpratusi moteris.

Nors ji tikina draugų tarp vietinių neturinti, sako tikrai negyvenanti uždaro gyvenimo: su aplinkiniais bendrauja, pasikalba. Dažniausiai – apie orą, apie tai, kas, kur ir kokias gražias vietas aplankė. Vyrų kalbos sukasi apie žvejybą ir laimikius. Norvegams patinka, kai svetimšaliai kalba jų kalba, tačiau nemokančiųjų norvegiškai neignoruoja. Jie gana tolerantiški. „Visur, kur tik teko gyventi, sutikdavome lietuvių. Senjos saloje irgi susipažinome su keliomis lietuvių šeimomis. Susitinkame, bendraujame, draugaujame. Vis tik smagiau su savais“, – neslepia pašnekovė.

Kalbos išmoko visa šeima

Į Norvegiją Kopylovų šeima atvyko su kūdikiu ant rankų. Mažoji Aida, kuriai šiandien devyneri, buvo vos trijų mėnesių. Vienuolikmetis sūnus Nikita buvo dvejų pyplys, o vyriausiasis Vladislavas (šiandien – penkiolikametis paauglys) – septynerių metų berniukas. Vladislavas netrukus pradėjo lankyti mokyklą ir greitai išmoko norvegų kalbos. „Vaikai labai imlūs kalboms, – sako Toma. – Šiandien visi kalba lietuviškai, rusiškai, angliškai ir norvegiškai. Aš pati dirbau darželyje su mažiukais (iki dvejų metų) vaikais. Kartu su jais išmokau norvegų kalbos.“ Juokiasi, kad liko tik priprasti prie šiaurės akcento, kuris nuo literatūrinės norvegų kalbos skiriasi panašiai kaip žemaičių tarmė nuo bendrinės kalbos.

Aptarnavimo sferos ypatumai

Toma su šeima iš Lietuvos išvyko 2006 metais. Per tą laiką daug kas keitėsi ir Lietuvoje, ir Airijoje ar Norvegijoje. Pasak pašnekovės, čia visi formalumai tvarkomi elektroniniais laiškais, internetiniais pokalbiais ir pan. Tarkime, banko kortelę užsisakai internetu, o ją gauni paštu. Į banką gali nuvykti tik iš anksto suderinęs laiką. Ir tai jokia naujiena – juk pas mus dabar irgi taip pat.
Grožio procedūros norvegių ne itin mėgstamos. Norvegijoje gyvenanti lietuvaitė juokiasi: jei išvysti pasidažiusią moterį lakuotais nagais, veikiausiai ji – ne norvegė. Didesniuose miestuose grožio procedūroms skiriama daugiau dėmesio. Tačiau tikrai nėra taip, kad moteris suktų galvą dėl to, kad nepasigražinusi skuba į parduotuvę. Norvegės retai avi aukštakulnius, nes toks apavas tiesiog nepatogus.

Ir dar viena įdomybė. „Dauguma lietuvaičių Norvegijoje turi savo lietuves kirpėjas, manikiūrininkes bei kitų grožio procedūrų meistres. Jų paslaugos siūlomos feisbuke. Išties smagu, kad palaikome savus. O ir besigražinant galima pabendrauti gimtąja kalba. Taip pat ir žinoti, kad darbas bus atliktas nepriekaištingai. Lietuvaitės – labai kruopščios“, – džiaugiasi Toma.

Įprastinė diena

Kuo užsiima Toma ir Vladimiras atokioje saloje? „Tikriausiai frazė „verčiamės turizmu“ nūdienos kontekste nuskambės keistokai. Tačiau tokia tiesa. Jau ketverius metus nuomojame žvejo namą, o pernai įsigijome seną motelį, jį perdarėme į mini viešbutuką „Camp“. Taip pat nuomojame katerius, žvejybos įrangą. Vyras dirba ir gidu – bendrauja su atvykusiais ar besiruošiančiais čia atvykti žvejais. Aš kuriu reklamas, kvietimus, bendrauju su norinčiais atvykti į salą, patariu, kur nuvažiuoti, ką gražaus pamatyti“, – pasakoja Toma. Vaikai? Vyresnėlis groja gitara, mažoji Aida mėgsta dainuoti, o vidurinis sūnus nuo mažų dienų pametęs galvą dėl žvejybos.

Toma sako, kad išskirtinė jų šeimos savybė yra ta, kad visiems jos nariams nepatinka miestas. Daugelis stebisi, esą kaip jie čia gyvena – užsidarę, atokiai, tykiai. Nesupranta, kaip tai įmanoma. „Man smagu pabusti ne nuo automobilių burzgesio, o nuo žuvėdrų klyksmo. Miela už lango išvysti ne piktą kaimyną, o... tingų ruonį. Ir daug smagiau ne apsipirkinėti, o užlipti į kalną. Arba vienai ar su vaikais nuplaukti iki paplūdimio, į kurį kitaip nepateksi. Toks nenusakomas laisvės pojūtis! Juolab dabar, kai pasaulį sukaustęs karantinas. Saloje viskas kitaip. Gali eiti, kur akys mato ir kol kojos neša.“

Ar Norvegijoje Kopylovai įsikūrė visam laikui ir ateities planuose jau nėra Lietuvos? „Tikiuosi, pasiliksime čia visam laikui. Jau nemažai kraustėmės, ir tikrai ne kur nors netoli, į kitą kaimą, – juokiasi Toma. – Lietuvos planuose nėra, bet kas žino…“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.