Mažytis (plotu perpus mažesnis už Lietuvą), bet tankiai gyvenamas, t. y. turintis beveik 24 mln. gyventojų, Taivanas – unikali pasaulio valstybė. Oficialus jos pavadinimas – Kinijos Respublika. Tai tarsi lopinėlis senosios Kinijos, gyvavusios dar iki komunistų įsigalėjimo žemyninėje šalies dalyje. Skirtingai nei komunistinė Kinija, Taivanas – demokratinė valstybė, kurioje gerbiamos piliečių teisės, žodžio laisvė. Tačiau virš Taivano vis labiau kaupiasi tamsūs debesys, Kinijai pradėjus atvirai grasinti „neteisėtai atsiskyrusiai savo daliai“ jėgos panaudojimu.

Manvydas VITKŪNAS

Sausio pabaigoje oficiali Kinijos Liaudies Respublikos pareigūnė, Valstybės Tarybos Taivano reikalų biuro atstovė Džu Fenglian pareiškė, kad Pekinas neatmeta galimybės panaudoti jėgą reaguodamas į „užsienio kišimąsi“ ir Taivano „separatizmą“. „Kad galėtume veiksmingai reaguoti į išorės jėgų kišimąsi, į menką grupelę separatistų, siekiančių Taivano nepriklausomybės, ir į jų separatistinius veiksmus, nepažadame nepanaudoti jėgos“, – grėsmingai pabrėžė pareigūnė. Tokia retorika nieko gero nežada, jei būtų norima taikiai išspręsti jau ilgai trunkantį konfliktą. Pekinas to ir nenori, skirtingai nei Taivanas. Milžiniška komunistinė Kinijos Liaudies Respublika, baigianti užgniaužti demokratines jėgas autonomijos statusą turinčiame Honkonge, akivaizdžiai stengiasi demonstruoti jėgą ir santykiuose su kitapus Taivano sąsiaurio esančia mažyte Kinijos Respublika.

Interesų kryžkelė

Taivanas – įdomi, vaizdinga, gana gausų paveldą turinti šalis. Salos centre į dangų kyla tankiais miškais apaugę kalnai (aukščiausias iš jų šauna į viršų beveik keturis kilometrus), o pakrančių žemumose, ypač rytinėje Taivano dalyje, gyvena apie 90 proc. šalies gyventojų (daugelis jų yra kinai). Iš šiaurės į pietus sala ištįsusi 394 kilometrus, iš rytų į vakarus – vos 140 kilometrų (plačiausioje vietoje). Šalies gamta – labai turtinga, čia randama 1 500 endeminių, kitur neaugančių, augalų rūšių, taip pat yra endeminių gyvūnų, tokių kaip Taivano dėmėtieji leopardai, Taivano juodieji lokiai, Taivano lašišos. Taivane gamtos vertybių išsaugojimu rūpinamasi, įsteigta daug nacionalinių parkų ir rezervatų. Šalis kasmet pritraukia daugybę turistų iš kitų valstybių.

Skirtingai nei žemyninė Kinija, kur civilizacija skaičiuoja jau ne vieną tūkstantmetį, Taivanas ilgą laiką buvo „snaudžianti sala“, kurioje čiabuviai dar XII a. gyveno akmens amžiaus sąlygomis.

XII a. Taivanas buvo prijungtas prie Kinijos, į salą ėmė masiškai keltis naujakuriai, ir Taivano gyventojų skaičius per trumpą laiką smarkiai išaugo. Daug čiabuvių iš pakrančių buvo išstumti į kalnų rajonus ir ten gyvena iki šių dienų. Įdomu, kad Taivano aborigenai savo savitumą, archajišką gyvenimo būdą salos gilumoje esančiose džiunglėse išlaikė iki pat XX a. pradžios.

XVI–XVII a. dėl Taivano varžėsi europiečiai (vadinę salą Formoza) – portugalai, olandai, – savų interesų turėjo ir Japonija. Tačiau 1661 m. Dženg Džengongo vadovaujama gausi kariuomenė iš žemyninės Kinijos įsiveržė į Taivaną ir jį užėmė. Kovų metu žuvo apie 1 600 olandų karių, jūrininkų ir kolonistų. Taivanas, iš pradžių buvęs atskira karalystė, po kurio laiko grįžo į Kinijos rankas.

XIX a. įsitvirtinti Taivane nesėkmingai bandė britai, prancūzai. Pekinas kontroliavo salą iki pat 1894–1895 m. Kinijos–Japonijos karo. Kinai šį karą pralaimėjo, ir Taivanas tapo Japonijos imperijos dalimi. Taivaniečiai okupacijos akivaizdoje paskelbė nepriklausomybę, bet japonai ginkluota jėga numalšino nepriklausomybės šalininkus.

Milijonai pabėgėlių

Japonams Taivanas tapo potencialiu placdarmu tolesnei invazijai į Kiniją ir Pietryčių Aziją. Į salą ėmė masiškai vykti japonų kolonistai, čia buvo dislokuotos gausios karinės pajėgos. Japonija daug dėmesio skyrė salos modernizavimui, tiesė kelius, statė tiltus, geležinkelius, uostus, pramonės įmones. Tekančios Saulės šalis valdė Taivaną iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1945 m. salos kontrolę perėmė Kinijos Respublika, ją ėmė valdyti tuomečio šalies prezidento Čiang Kaišeko atsiųstas generolas. Daugelis Taivane gyvenusių japonų buvo deportuoti į Japoniją.

Po Antrojo pasaulinio karo atrodė, kad buvo atverstas naujas Taivano istorijos puslapis, kad viskas bus ramu. Deja, situacija susiklostė kitaip. Jau 1947 m. konfliktai tarp taivaniečių ir naujakurių bei pareigūnų iš žemyninės Kinijos peraugo į sukilimą, jį malšinant žuvo apie 28 tūkst. žmonių. Tuo pat metu Kinijoje liepsnojo pilietinis karas tarp Č. Kaišeko vadovaujamų konservatorių (jų branduolį sudarė Gomindanas) ir Mao Dzedongo komunistų. Kruviną kovą laimėjo komunistai, ir Č. Kaišekas su savo kariuomenės likučiais (maždaug puse milijono karių), Kinijos Respublikos vyriausybe, didele dalimi parlamento narių ir daugiau nei 2 mln. civilių pabėgėlių pasitraukė į Taivano salą. Ši sala kartu su gretimomis nedidelėmis salomis tapo vieninteliu Kinijos Respublikos regionu, kuriame neįsigalėjo komunistai, ir šios valstybės tradicijų tęsėja (didžiojoje dalyje Kinijos buvo įkurta komunistinė Kinijos Liaudies Respublika). Atsirado dvi Kinijos valstybės. Ir komunistinė Kinija, ir Taivanas traktuoja save kaip teisėtą visos Kinijos teisių perėmėją, nors faktiškai egzistuoja dvi atskiros valstybės. Kinijos Liaudies Respublika laiko Taivaną savo provincija, kurios kontrolė laikinai prarasta.

Taivane ilgą laiką gyvavo autoritarinis Č. Kaišeko režimas, o vienintelė valdančioji partija buvo Gomindanas. Vėliau šalis pasuko demokratinės raidos keliu. Iki pat 1971 m. Kinijos Respublika (Taivanas) buvo Jungtinių Tautų narė, atstovaujanti visai Kinijai, o daugelio Vakarų šalių nepripažinta Kinijos Liaudies Respublika aktyviai siekė užimti šią vietą. Tai padaryti pavyko – komunistinė Kinija sulaukė masinio tarptautinio pripažinimo, gavo itin svarbią Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės vietą, o Taivano tarptautinė padėtis pablogėjo. Dabar Taivaną oficialiai pripažįsta vos keliolika pasaulio valstybių (daugiausia – Okeanijos ir Lotynų Amerikos), bet su daugeliu kitų šalių (ypač – išsivysčiusių) Taivanas palaiko ryšius per savo verslo ir kitas atstovybes.

Klestinti ekonomika

Tapęs nepriklausomas, Taivanas iš pradžių susidūrė su daugybe problemų. Nebuvo būsto milijonams pabėgėlių iš žemyninės Kinijos, kilo didžiulė socialinė įtampa. Tačiau palaipsniui šalis susidorojo su rimtais iššūkiais. Tuo metu, kai komunistinėje Kinijoje vyko įvairios destruktyvios reformos, socialinės ir ekonominės pertvarkos bei eksperimentai (kai kurie iš jų netgi sukėlė badą), Taivanas vystėsi pagal kapitalistinį raidos modelį. Dėl liberalių reformų šalies ekonomika ėmė labai sparčiai augti (net tris dešimtmečius kasmetis bendrojo vidaus produkto (BVP) prieaugis siekia vidutiniškai 4 proc., o anksčiau siekdavo ir 10 ar net 12 proc.). Prieš tris dešimtmečius Taivanas tapo viena iš turtingiausių pasaulio valstybių ir viena iš sparčiausiai augančios ekonomikos šalių regione, vienu iš vadinamųjų Azijos tigrų (greta Honkongo, Pietų Korėjos ir Singapūro). Prieš du dešimtmečius BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, Taivane buvo 11 kartų didesnė nei žemyninėje Kinijoje. Dabar šis atotrūkis palaipsniui mažėja.

1951 m. Taivane žemės ūkis sukurdavo beveik 36 proc. BVP, o dabar – vos 2,5 proc. Tačiau negalima sakyti, kad žemės ūkis saloje smuko: atvirkščiai, jis yra labai išvystytas ir intensyvus. Per tą laiką labai išaugo pramonės (ji sukuria apie 30 proc. BVP), paslaugų ir finansų sektoriaus (beveik 70 proc. BVP) reikšmė. Ši šalis yra viena iš pasaulinių kompiuterių ir kitų elektronikos prekių, ryšių įrangos, buitinės technikos gamintojų. Čia taip pat labai išplėtota lengvoji pramonė (Taivanas – vienas iš didžiausių avalynės, sportinės aprangos ir įrangos gamintojų pasaulyje). Šalis turi tvirtas pozicijas pramonės įrenginių gamybos, laivų statybos srityse. Ji yra priklausoma nuo įvežtinių naftos ir dujų išteklių, bet puikiai apsirūpina elektros energija (veikia keturios atominės elektrinės).

Taivano valiutos atsargos yra ketvirtos pagal dydį pasaulyje. Šalies centrinis bankas vykdo konservatyvią politiką, todėl Taivanui pavyko lengviau ištverti net kelias globalias finansų krizes. Korporacijos, bankai labai daug investuoja kitose valstybėse (taip pat ir Kinijos Liaudies Respublikoje). Pagrindiniai užsienio prekybos partneriai – žemyninė Kinija, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Honkongas, Europos Sąjungos šalys.

Viena iš Taivano sėkmės priežasčių – puiki švietimo sistema. Taivano mokyklų absolventai paprastai turi itin gerų tiksliųjų ir gamtos mokslų žinių, ir tai jiems padeda sėkmingai įsilieti į pramonės ir finansinių paslaugų sektorius, greitai integruotis į darbo rinką. Taivane veikia daug universitetų, mokslinių tyrimų centrų, jie glaudžiai bendradarbiauja su šalies verslu.

Palaiko JAV

Taivano žmonės savo šalyje sukūrė demokratinę valdymo sistemą, laisvą visuomenę ir ekonominę gerovę. Tačiau virš klestinčios šalies visą laiką tvyro kaimyninės autoritarinės Kinijos šešėlis. Kurį laiką Taivane buvo svarstoma galimybė labiau suartėti su didžiąja kaimyne, ypač po to, kai britų valdytas Honkongas ir portugalų kontroliuotas Aomenas (Makao) buvo grąžinti Kinijai su sąlyga, kad bus išsaugota labai didelė šių regionų autonomija, laikantis principo „viena šalis – dvi sistemos“. Taivanas žengė žingsnį suartėjimo link – faktiškai atsisakė anksčiau teisiškai įtvirtintų pretenzijų kontroliuoti visą Kinijos teritoriją.

Tačiau komunistinė Kinija neatsisakė siekio visiškai susigrąžinti Taivano kontrolę, nepasiūlė jokio priimtino reintegracijos plano. Kai pastaraisiais metais Kinijos centrinė valdžia ėmė brutaliai slopinti dalinį Honkongo savarankiškumą, drastiškai pamynė ten gyvavusią demokratiją, bet kokios iliuzijos subliūško. Taivanas, globojamas JAV ir palaikomas Pietų Korėjos bei Japonijos, stengiasi kiek įmanydamas tvirtai laikytis galimos Kinijos agresijos akivaizdoje, toliau stiprina savo ginkluotąsias pajėgas. Net jei Kinija pabandys brutalia jėga prisijungti Taivaną, nepaisant milžiniškos valstybės karinės galios, jai tai nebus „lengvas pasivaikščiojimas“.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.